Institucijos

Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso VI skyrius įtvirtina galimybę asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, esant tam tikriems pagrindams. Vienas iš tokių pagrindų – laidavimas, įtvirtintas Baudžiamojo kodekso 40 straipsnyje. Praktikoje laidavimas dažniausiai taikomas tais atvejais, kai yra pagrindas atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės bylose, kuriose nėra nukentėjusiojo (dokumento klastojimas, disponavimas narkotinėmis medžiagomis ir pan.). Bylose su nukentėjusiaisiais dažniausiai taikomas susitaikymas – kitas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindas, savo sąlygomis artimas laidavimui.

Laidavimo atveju teismas atleidžia asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai pateikiamas laiduotojo prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laiduotoju gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Praktikoje laiduotoju paprastai būna kaltininko tėvai, sutuoktinis, tačiau laiduotoju gali būti ir kaltininko vaikai ar net šeimos ir giminystės ryšiais nesusiję asmenys (draugas, kolega, kaimynas ir pan.). Bet kuriuo atveju, teismas turi įsitikinti, kad laiduotojas yra glaudžiai susijęs su kaltininku ir gali šiam daryti teigiamą įtaką. Be to, laiduotojo asmenybė turi teismui kelti pasitikėjimą. Praktikoje šis pasitikėjimas įgyjamas visų pirma vertinant kandidato į laiduotojus teistumo duomenis, net administracinių nusižengimų baustumo duomenis, labai dažnai reikalaujama, kad laiduotojas pateiktų charakteristiką iš darbovietės. Ne visais atvejais, bet dažnai laiduotojas būna apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūno ar tiesiogiai teismo. Tokios apklausos turinys ir būna susijęs su laiduotojo charakterizuojančiais duomenimis bei ryšių su kaltininku intensyvumu, nepertraukiamumu ir kokybe.

Laidavimas galimas, kai padarytas baudžiamasis nusižengimas, neatsargus arba nesunkus ar apysunkis tyčinis nusikaltimas. Tai reiškia, kad laidavimas negalimas tik padarius sunkų ir labai sunkų nusikaltimą, t. y. nusikaltimą, už kurį numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo ir kuris padarytas tyčia. Pavyzdžiui, už sukėlimą eismo įvykio, kurio metu žuvo žmogus, numatyta iki aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė, tačiau šis nusikaltimas padaromas dėl neatsargumo, todėl nelaikomas sunkiu nusikaltimu.

Be nusikalstamos veikos įvykdymo rūšies ir tyčinio nusikaltimo sunkumo laipsnio taip pat yra privaloma nustatyti dar keturis kriterijus, kurių visumos egzistavimas leidžia spręsti klausimą dėl laidavimo taikymo kaltininko atžvilgiu. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu jis:

  • pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką;
  • visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką;
  • bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta;
  • yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Išvardintos sąlygos nėra alternatyvios, tai reiškia, kad asmuo, siekdamas būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, privalo atitikti visumą šių sąlygų. Asmuo neturi būti anksčiau teistas, neturi būti ginčo dėl kaltės. Žalos atlyginimo sąlyga laidavimo atveju yra švelniau reglamentuota nei susitaikymo atveju. Susitaikymui būtina visiškai atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą ar pasiekti susitarimą su nukentėjusiu asmeniu dėl žalos atlyginimo. Laidavimo atveju užtenka ir dalinio žalos atlyginimo, tačiau teismą reikia įtikinti, kad likusi žalos dalis bus atlyginta. Teismas taip pat turi įtikėti, kad padaryta veika buvo atsitiktinė ir asmuo ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Net ir egzistuojant visoms sąlygoms, kurių pagrindu galima taikyti laidavimo institutą kaltininko atžvilgiu, visgi teismui yra paliekama diskrecijos teisė vertinti kiekvieną faktinę situaciją individualiai ir spręsti, ar konkrečiu atveju laidavimo, kaip atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, taikymas yra tinkamas ir ar tokiu atveju bus pasiekti bausmei keliami tikslai. Todėl vien tik aplinkybė, kad yra nustatytos visos įstatyme reglamentuojamos sąlygos, leidžiančios taikyti laidavimo institutą, dar nereiškia, kad asmuo bus atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Jeigu teismas nusprendžia taikyti laidavimą asmeniui, teismas turi nurodyti konkretų terminą, kuriam bus taikomas laidavimas. Pagal Baudžiamąjį kodeksą laidavimas gali būti taikomas nuo vienerių iki trejų metų. Laidavimas gali būti su užstatu arba be užstato. Praktikoje rečiau taikomo laidavimo su užstatu atveju teismas laiduotojui nurodo sumokėti nurodyto dydžio užstatą, kuris laiduotojui grąžinamas pasibaigus laidavimo terminui, jeigu asmuo, už kurį buvo laiduota, per teismo nustatytą laidavimo terminą nepadarė naujos nusikalstamos veikos. Užstato dydis nustatomas atsižvelgiant į laiduotojo asmenines savybes ir jo turtinę padėtį, praktikoje jo dydis dažiausiai būna keli šimtai eurų. Be to, teismas sprendimu atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės gali paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusiųjų fondą. Ši įmoka praktikoje taip pat dažniausiai būna kelių šimtų eurų, tačiau ją privalo sumokėti jau nebe laiduotojas, o kaltininkas ir ši įmoka nėra grąžinama.

Laiduotojui per laidavimo laikotarpį nėra numatyta jokių konkrečių pareigų. Laiduotojui gresia tik netekti sumokėto užstato, jei laiduojamasis per laidavimo laikotarpį padaro naują nusikalstamą veiką ir buvo paskirtas laidavimas su užstatu. Laiduotojas turi teisę atsisakyti laidavimo. Šiuo atveju teismas, atsižvelgdamas į laidavimo atsisakymo priežastis, sprendžia dėl užstato grąžinimo, taip pat dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, kito laiduotojo paskyrimo ar asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.

Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra sąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis. Baudžiamojo kodekso 40 straipsnyje yra numatyta, kad jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padarė naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas veikas. Tuo tarpu, jeigu asmuo padaro naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Be to, taikant atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, be jau minėtos įmokos į nukentėjusiųjų fondą, gali būti taikomos ir kitos baudžiamojo poveikio priemonės kaip uždraudimas naudotis specialia teise, nemokami darbai, turto konfiskavimas ir pan. Baudžiamojo poveikio priemonės nėra bausmė, tačiau savo turiniu gali būti labai artimos ar net identiškos švelnesnėms bausmės rūšims.

Laidavimas gali būti taikomas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme. Ikiteisminio tyrimo metu dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą iš pradžių nusprendžia prokuroras, kurio nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą patvirtina ikiteisminio tyrimo teisėjas.

Tekstą parengė Audrius Pėstininkas, Advokatų profesinės bendrijos ILAW asocijuotas partneris, advokatas

Back to top button