S. Rudėnaitė: principinis Teisėjų tarybos siekis – pakelti teismų autoritetą visuomenėje ir valstybėje

„Autoritetas užsitarnaujamas, niekas jo negali padovanoti ar paskolinti. Autoriteto negali sukurti ir Teisėjų taryba, gali tik prisidėti, svarbiausia čia – kasdieniai darbai, tai, kas vyksta kiekvieną dieną kiekviename teisme, kaip kiekvienas mūsų supranta ir vykdo savo pareigas“,– apie priemones atstatyti visuomenės pasitikėjimą teismais pasakoja laikinoji Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkė bei naujai išrinkta Teisėjų tarybos pirmininkė Sigita Rudėnaitė. Interviu teisėja pasakoja ir apie kitus teisėjų bendruomenei kylančius iššūkius: darbo krūvio netolygumą, tarpusavio susiskaldymą, finansavimo stygių, tinkamo bylų išnagrinėjimo nuotoliniu būdu problematiką.
Sveikiname tapus Teisėjų tarybos pirmininke. Kokius tikslus keliate sau ir Teisėjų tarybai artėjantiems dvejiems metams? Ar galėtumėte išskirti kelis prioritetinius darbus?
Dėkoju, kolegų pasitikėjimas man malonus ir įpareigojantis. Teisėjų tarybos pirmininko pareigos – garbingos, tačiau tai nėra garbės pareigos. Puikiai suprantu, kokie lūkesčiai šiandien su jomis siejami ir kokią atsakomybę teisėjų bendruomenei prisiėmiau. Tikslai ambicingi, kitaip, matyt, neverta iš viso veiklos imtis. Principinis siekis – pakelti teismų autoritetą visuomenėje ir valstybėje. Autoritetas darbais užsitarnaujamas, todėl turime pagerinti teismų veiklą ir jos objektyvų pateikimą visuomenei.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais, jūsų nuomone, šiuo metu susiduria teisėjų bendruomenė?
Turime keletą skaudulių. Vienas labiausiai įsisenėjusių – teisėjų darbo krūvio netolygumo problema. Apylinkių teismuose jis skiriasi apie 1,4 karto, apygardų teismuose padėtis ne geresnė, akivaizdu, kad tokia situacija netoleruotina ir keistina, nes kenčia ne tik teisėjai, už tą patį darbo užmokestį dirbantys nepalyginti daugiau nei kiti – per didelis darbo krūvis neigiamai veikia bylų nagrinėjimo terminus ir priimamų procesinių sprendimų kokybę. Kalbama apie tai jau kelinti metai, o ,,vežimas tebestovi vietoje“. Viena vertus, turime pripažinti, kad pritrūko ryžtingumo pačiai Teisėjų tarybai, kita vertus, iš politinių valdžių negavome palaikymo, be kurio neįmanomas reikalingos teisinės bazės sukūrimas. Naujoji Teisėjų taryba grįžo prie šio klausimo pirmajame darbiniame posėdyje: sudarėme darbo grupę, kuri turės pateikti pasiūlymus dėl optimalaus teisėjo darbo krūvio kriterijų ir turimų resursų efektyvesnio panaudojimo, siekiant suvienodinti bylų skaičių šalies teismuose. Užtikrinu, kad šio klausimo ,,į stalčių“ nepadėsime.
Kitas šiandien nerimą itin keliantis klausimas – ryškėjantis teisėjų bendruomenės susiskaldymas, viešai reiškiamas nepasitikėjimas vieniems kitais. Su tuo susijusi įtampa teismų viduje kenkia normaliam darbui, neabejotina, kad tai neigiamai veikia ir teismų įvaizdį visuomenėje. Teisėjų tarybos žinia kolegoms šiuo atveju labai aiški: turime objektyviai pažiūrėti į visas keliamas problemas ir surasti priemonių, kaip teisingai į jas reaguoti, tačiau negalime skatinti nepasitenkinimo dėl nepasitenkinimo apraiškų.
Kaip sustiprinti moralinį teismo autoritetą iš esmės valdžia nepasitikinčioje Lietuvos žmonių bendruomenėje?
Kaip jau sakiau – autoritetas užsitarnaujamas, niekas jo negali padovanoti ar paskolinti. Autoriteto negali sukurti ir Teisėjų taryba, gali tik prisidėti, svarbiausia čia – kasdieniai darbai, tai, kas vyksta kiekvieną dieną kiekviename teisme, kaip kiekvienas mūsų supranta ir vykdo savo pareigas, kaip sutinkami į teismą atėję žmonės, kaip mes sugebame priimdami sprendimus išlikti objektyvūs ir ištikimi įstatymui. Nors, kalbant apie mūsų valstybėje tradiciškai susiklosčiusį požiūrį į valdžią, reikėtų pripažinti ir tai, kad prie žmonių nepasitikėjimo nemažai prisideda pati valdžia (plačiąja prasme). Politinės kultūros stoka, viešas kitų valdžių žeminimas ir arogancija neabejotinai skatina visuomenės nepagarbą ir nepasitikėjimą valdžia.
Kokiais principais, Jūsų nuomone, turėtų būti grindžiamas teismų sistemos ir kitų valstybės valdžios šakų bendradarbiavimas? Ar manote, kad jis šiuo metu vyksta tinkamai?
Atsakau vienareikšmiškai – lygiateisio dialogo, konstruktyvaus bendradarbiavimo, abipusės pagarbos. Iš tiesų, būtų labai įdomu kada nors išgirsti iš kitų valdžių atstovų, kaip jie tai mato, kaip, jų požiūriu, turėtų būti suprantamas ir įgyvendinamas konstitucinis valdžių padalijimo principas. Ligšiolinė padėtis, ne paslaptis, mūsų lūkesčių neatitinka – jaučiame arba norą teismų sistemai vadovauti, arba laikyti teismus prašytojų vaidmenyje, o kartais – tiesiog jų ignoravimą, pvz., valstybinių švenčių progomis. Naujoji Teisėjų taryba jau deklaravo sieksianti dialogo ir bendradarbiavimo su kitų valdžių atstovais, ketiname šio pažado laikytis ir būti aktyvūs ieškodami paramos teismų sistemos problemų sprendimams.
Šiuo metu dėl pandemijos nemaža dalis bylų teismuose yra nagrinėjamos nuotoliniu būdu. Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria teismai šiuo klausimu ir ar manote, kad tokiu būdu galima tinkamai išnagrinėti sudėtingesnes bylas, kai reikia apklausti liudytojus ir pan.?
Pirmiausias iššūkis, su kuriuo susiduriame – priemonių nuotoliniam darbui stoka; kurioziška, bet, pvz., Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pandemijos pradžioje teturėjo tris kompiuterines vaizdo kameras, kituose teismuose padėtis buvo ne ką geresnė (tikiuosi, nemanote, kad teismai neturėjo skaitmeninės įrangos tiesiog dėl to, kad nenorėjo?!). Dabar padėtis gerėja: prioritetizavome šią sritį ir sutelkėme finansus, tačiau iki tikrai geros darbo šiomis sąlygomis aplinkos sukūrimo dar toli. Kita problema – proceso dalyvių nenoras prisidėti prie operatyvaus ir sklandaus proceso organizavimo. Norėtųsi geresnio visų supratimo, kad pandemija – bėda, kurios padariniai bus tuo švelnesni, kuo geriau gebėsime susitelkti siekdami bendrų tikslų, be kita ko – tinkamos teisinės gynybos užtikrinimo. Ne kiekvieną bylą šiandien galime išnagrinėti nuotoliniu būdu, tačiau nesame vieni ieškodami sprendimų – nuotolinio bylų nagrinėjimo problematika tapo tarptautinių diskusijų objektu, svarstomos tiek tokio proceso galimybės, tiek galimos grėsmės asmens teisei į teisingą teismą.
Ar be deramo finansavimo gali būti išspręstos įsisenėjusios teisėjų komandos narių (teisėjų padėjėjų, posėdžių sekretorių) kaitos, taip pat laisvų etatų užpildymo problemos?
Būtinybė didinti teisėjų padėjėjų ir sekretorių pareigybių patrauklumą – viena iš 2020 m. atlikto Valstybės kontrolės audito „Teismų sistema“ išvadų. Audito akte tiesiogiai nurodoma ir viena pagrindinių šių pozicijų nepatrauklumo priežasčių – nekonkurencingas darbo užmokestis, neatitinkantis atliekamo darbo pobūdžio ir valstybės tarnautojams tenkančios atsakomybės. Kol kas iš minėtų valstybės audito išvadų viešai eksploatuojama tik viena – nepakankamas teismų sistemos efektyvumas, taigi, ketiname kitas, tarp jų – ir teisėjų padėjėjų bei sekretorių darbo užmokesčio neadekvatumo, problemas į viešumą kelti patys.
Lietuvoje dažnai sureikšminamas bylų išnagrinėjimo greitis. Ar manote, kad tai yra tinkamas prioritetas ir dėl didelio greičio nenukenčia byloje dalyvaujančių asmenų procesinės teisės?
Kaip visada – tiesa yra kažkur per vidurį. Bylos turi būti nagrinėjamos per terminą, kuris yra pakankamas tam, kad jos būtų deramai išnagrinėtos. Viena vertus, procesiniai terminai nėra savitiksliai ir neturi būti suabsoliutinami, kita vertus, proceso vilkinimas, negebėjimas jį racionaliai ir ekonomiškai valdyti – taip pat blogis. Teisėjas turi gebėti tarp šių dviejų polių išlaviruoti.
Vis kalbama, kad reikėtų atsisakyti teismui nebūdingų funkcijų, nes tai leistų sumažinti bylų skaičių teismuose. Ar matote sričių, kur tikrai tai galima būtų įgyvendinti?
Taip, be abejo, tai atvejai, kai tarp suinteresuotų asmenų nėra ginčo, pvz., santuokos nutraukimas bendru sutarimu, kai kurie teismo leidimų išdavimo atvejai. Tai situacijos, kai teismas savo paskirties, kaip valstybės institucija, neįgyvendina, teisine prasme tokie atvejai nesudėtingi, tačiau dėl jų bereikalingai eikvojami teismų resursai, taip teismus atitraukiant nuo ,,tikrų“ bylų nagrinėjimo.
Naujai išrinktoje Teisėjų taryboje yra net aštuonios moterys, be to, pirmininkė ir pirmininko pavaduotoja taip pat moterys. Ar manote, kad moterims pasiekti aukščiausias teisininko karjeros pozicijas yra vis dar sudėtingiau nei vyrams? Ar požiūris į tai jau pasikeitęs?
Manyčiau, kad požiūris gerokai pasikeitęs, tačiau vis dėlto nepakankamai. Svarstant įvairius su personalijomis susijusius klausimus vis dar tenka išgirsti, kad vyras būtų geriau arba kad reikėtų daugiau vyrų. Pasiteiravus, kodėl vyrai geriau ir jų reikia daugiau, tiesiog atsakoma – „bobinčius“. Pasikeitę iki pakankamo lygio, kaip visuomenė, būsime tada, kai niekas neatkreips dėmesio į tai, kokios lyties yra žmogus, einantis pareigas, kad ir kokios svarbios jos būtų.
Kaip pasikeitusią teismų sistemą tikitės matyti po keleto metų?
Tikimės „priaugti svorio“ valstybės ir visuomenės gyvenime, būti geriau matomi ir labiau gerbiami; tikimės būti modernesni ir atjaunėti; pagaliau – tikimės įstatyme įtvirtintų finansinių teismų nepriklausomumo garantijų. Profesionalesnės, labiau nepriklausomos teismų sistemos reikia ne tik teisėjams, bet ir visai visuomenei. Tikimės, kad tai taps visiems suprantama tiesa.