LAT: notarai Lietuvoje, išduodami nacionalinius paveldėjimo teisės liudijimus, neatlieka teisminių funkcijų ir jiems nėra privalomai taikomos Reglamente 650/2012 nustatytos jurisdikcijos taisyklės

Pareiškėjas, mirus motinai, kuri gyveno ir mirė Vokietijoje, kreipėsi į Lietuvos notarą su prašymu užvesti paveldėjimo bylą. Mirusioji Lietuvoje turėjo turto, šį testamentu paliko sūnui. Notaras, remdamasis Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. liepos 4 d. reglamentu (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo (Reglamentas 650/2012), atsisakė užvesti paveldėjimo bylą, nes, anot jo, palikėjos įprastinė gyvenamoji vieta buvo Vokietijoje.

Šalys nesutarė, kokia valstybė – Lietuva ar Vokietija – palikėjos mirties dieną laikytina įprastine jos gyvenamąja vieta. Pirmosios instancijos teismas įpareigojo notarą užvesti paveldėjimo bylą pagal turto registravimo vietą ir išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į mirusiosios palikimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, iškilus ginčui dėl palikėjos įprastinės gyvenamosios vietos, tik teismas gali nustatyti juridinį faktą dėl pripažinimo palikėjos įprastinės gyvenamosios vietos jos kilmės valstybėje, o šiuo atveju nėra duomenų, kad pareiškėjas šiuo klausimu būtų kreipęsis į teismą.

Kasaciniam teismui nagrinėjant bylą, kilo klausimų dėl Reglamento 650/2012 nuostatų taikymo, todėl buvo nutarta kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kėlė klausimus, ar byloje susiklostė tarpvalstybinio ar nacionalinio paveldėjimo santykiai, koks notaro statusas ir kokią teisinę galią notaro dokumentai turi pagal Reglamentą 650/2012; pagrindinis šioje byloje su Reglamentu 650/2012 susijęs teisės klausimas kilo ir dėl Lietuvos institucijų (teismų ar notarų) kompetencijos (jurisdikcijos) ir taikytinos teisės.

Išnagrinėjęs bylą po pateikto ESTT išaiškinimo, kasacinis teismas (bylos Nr. e3K-3-422-378-2020) nurodė, kad galimų ir esamų įpėdinių ir paveldimo turto buvimo vieta skirtingose valstybėse lemia tarpvalstybinį tokio paveldėjimo pobūdį, tačiau visų pirma turi būti tinkamai nustatyta palikėjos paskutinė įprastinė gyvenamoji vieta, nes būtent jos buvimas kitoje, nei yra paveldimas turtas ir (ar) įpėdinių gyvenamoji vieta, valstybėje dažniausiai ir lemia tarpvalstybinį paveldėjimo bylos pobūdį bei leidžia nustatyti paveldėjimui taikytiną teisę.

Reglamentas 650/2012 nepateikia paskutinės įprastinės gyvenamosios vietos apibrėžimo, todėl kiekvienu atveju turi būti vertinamos individualios bylos aplinkybės, siekiant tinkamai nustatyti palikėjo socialinių, ekonominių, šeiminių ir emocinių interesų centrą: visos palikėjo gyvenimo aplinkybės kelerius metus prieš mirtį ir mirties dieną, atsižvelgiant į palikėjo buvimo atitinkamoje valstybėje trukmę, reguliarumą bei to buvimo aplinkybes ir priežastis. Tik tuo atveju, jei pagal šiuos kriterijus nepavyksta tinkamai nustatyti paskutinės įprastinės palikėjo gyvenamosios vietos, turėtų būti vertinami kiti kriterijai, tokie kaip palikėjo šeimos ir socialinio gyvenimo centras ar palikėjo pilietybė.

Teisėjų kolegija, remdamasi nagrinėtoje byloje teismų nustatytomis aplinkybėmis, konstatavo, kad nepaisant palikėjos išsaugoto ryšio su kilmės šalimi, objektyvios aplinkybės – gyvenimo trukmė, reguliarumas, šeimos buvimo vieta – liudija, kad paskutinė įprastinė palikėjos gyvenamoji vieta buvo Vokietijoje. Tai pripažinusi, kolegija sprendė, kad paveldėjimo byla įgyja tarpvalstybinį pobūdį, kurio atveju ne tik palikėjas turėtų žinoti, pagal kokios valstybės teisę jis galėtų atlikti pomirtinį savo turto paskirstymą, bet ir įpėdiniai turėtų žinoti, pirma, į kurios valstybės kompetentingas institucijas kreiptis dėl palikimo priėmimo ir, antra, pagal kurios valstybės teisę bus tvarkoma paveldėjimo byla.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad Lietuvos notarų atliekamas nacionalinio paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas nereiškia teisminių funkcijų Lietuvos Respublikoje vykdymo, vadinasi, notarai Lietuvoje, išduodami nacionalinius paveldėjimo teisės liudijimus, neatlieka teisminių funkcijų ir jiems nėra privalomai taikomos Reglamente 650/2012 nustatytos jurisdikcijos taisyklės.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pagal pareiškėjo nurodytas aplinkybes notaras galėjo spręsti, jog palikėja gyveno keliose valstybėse, nes, nepaisant to, kad buvo deklaravusi išvykimą iš Lietuvos ir daugiau laiko praleisdavo Vokietijoje, Lietuvoje buvo vienintelis palikėjos turimas nekilnojamasis turtas, čia ji sudarė testamentą dėl šio turto paveldėjimo, Lietuvoje savo gyvenamąją vietą nurodo ir vienintelis testamentu paskirtas įpėdinis. Dėl to notaras, vadovaudamasis CK 5.4 straipsnio 2 dalies 2 punktu, galėjo spręsti, kad Lietuva galėjo būti laikoma palikimo atsiradimo vieta, o jis kompetentingas išduoti nacionalinį paveldėjimo teisės liudijimą. Toks nagrinėjamos situacijos vertinimas atitiktų ir vieną iš Reglamento 650/2012 tikslų palengvinti įpėdinių gyvenimą, suteikiant jiems galimybę gauti nacionalinį paveldėjimo teisės liudijimą pagal turto buvimo ir jų gyvenamąją vietą.

Teisėjų kolegija pabrėžė, kad esant tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimui, notaras Lietuvoje gali būti kompetentingas priimti įpėdinio prašymą dėl palikimo priėmimo vadovaudamasis nacionalinės teisės normomis, tačiau, kilus ginčui, jį spręsti turi teismas, kompetentingas pagal Reglamento 650/2012 nuostatas.

Nors nagrinėjamoje byloje palikėja testamentą sudarė Lietuvoje 2013 m., testamentą patvirtino Lietuvos notaras, testamente aiškiai išreikšta palikėjos valia visą jai priklausantį turtą palikti sūnui, tačiau aiškaus paveldėjimui taikytinos teisės pasirinkimo nenustatyta, todėl bylą nagrinėjančiam teismui teko vertinti, ar iš nagrinėjamo testamento teksto matyti paveldėjimui pasirinkta taikytina teisė. Atsižvelgiant į Reglamento nuostatas, kad kai paskutinės valios dėl turto palikimo pareiškimas surašomas iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. pagal valstybės, kurią palikėjas galėjo pasirinkti pagal šį reglamentą, teisę, laikoma, kad šios valstybės teisė pasirinkta kaip paveldėjimui taikytina teisė, bei į byloje nustatytas aplinkybes, kad testamentas buvo sudarytas iki 2015 m. rugpjūčio 17 d., buvo nuspręsta, kad Lietuvos teisė, pagal kurią buvo parengtas minėtas testamentas, buvo pasirinkta kaip palikimui taikytina teisė.

Teisėjų kolegija patikrino, ar šalys aiškiai pripažino Lietuvos teismo, į kurį buvo kreiptasi, jurisdikciją ir konstatavo, kad nagrinėjamu atveju: 1) palikėja pasirinko paveldėjimui taikyti savo pilietybės valstybės, Lietuvos, teisę, 2) proceso šalys – testamente nurodytas įpėdinis ir palikėją pergyvenęs sutuoktinis – aiškiai pritarė pradėtam teisminiam procesui Lietuvoje, taip sutikdami su Lietuvos teismo jurisdikcija, 3) pagal Lietuvoje galiojantį teisinį reglamentavimą, paveldėjimo teisės liudijimus išduoda notarai ne teismo tvarka, todėl nustačius, kad šiuo atveju palikimo atsiradimo vieta gali būti laikoma ir paveldimo turto buvimo vieta, ypač kai bylos šalys pritaria Lietuvos jurisdikcijai, buvo pagrindas spręsti, kad paveldimo turto vietos notarė įpareigotina užvesti paveldėjimo bylą ir išduoti pareiškėjui paveldėjimo teisės liudijimą.

Kadangi pagal Reglamento 650/2012 nuostatas valstybės narės notaras, kuris nelaikomas teismu, kaip tai suprantama pagal šį reglamentą, netaikant minėtame reglamente nustatytų bendrųjų jurisdikcijos taisyklių, gali išduoti nacionalinius paveldėjimo teisės liudijimus, tai buvo sprendžiama, kokias pasekmes tarpvalstybinio paveldėjimo atveju gali sukelti notaro išduotas nacionalinis paveldėjimo teisės liudijimas kaip „autentiškas dokumentas“.

Kasacinis teismas konstatavo, kad Lietuvoje notaro išduotas paveldėjimo teisės liudijimas atitinka autentiško dokumento „autentiškumą“ apibrėžiančius elementus, patvirtina įpėdinio nuosavybės teisę į turtą, nurodytą liudijime, ir yra pagrindas įregistruoti įpėdinio nuosavybes teises viešuose registruose, todėl paveldėjimo teisės liudijimas pagal Reglamento 650/2012 60 straipsnio 1 dalį yra autentiškas dokumentas, kuris yra vykdytinas kilmės valstybėje narėje. Tam, kad autentišku dokumentu būtų galima pasinaudoti kitoje valstybėje narėje, galima prašyti kilmės valstybėje narėje jį išdavusios institucijos užpildyti atitinkamą formą.

Teisėjų kolegija paliko galioti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria notarė įpareigota užvesti paveldėjimo bylą pagal turto registravimo vietą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija