Paskutinės žiemos savaitės LAT nutarčių privatinės teisės klausimais apžvalga
Vasario 27 d. nutartyje dėl tiekėjų pasiūlymų siaurąja prasme vertinimo ir tiekėjų teisės juos paaiškinti, patikslinti, pasisakyta, kad vVertinant pasiūlymą siaurąja prasme taikytina Viešųjų pirkimo įstatymo 55 straipsnio 9 dalis, kurioje nustatyta, kad perkančioji organizacija gali prašyti dalyvių patikslinti, papildyti arba paaiškinti savo pasiūlymus, tačiau ji negali prašyti, siūlyti arba leisti pakeisti pasiūlymo, pateikto atviro ar riboto konkurso metu, ar galutinio pasiūlymo, pateikto konkurencinio dialogo, skelbiamų derybų, neskelbiamų derybų ar inovacijų partnerystės metu, esmės – pakeisti kainą arba padaryti kitų pakeitimų, dėl kurių pirkimo dokumentų reikalavimų neatitinkantis pasiūlymas taptų atitinkantis pirkimo dokumentų reikalavimus. Tais atvejais, kai tiekėjo pasiūlyme siaurąja prasme nustatomi reikšmingi trūkumai ir kai net pagal turiningojo vertinimo principą (atsižvelgiant į dokumentų visumą) perkančiosios organizacijos negali konstatuoti jo atitikties iškeltiems reikalavimams, tuomet tiekėjo paaiškinimai, kaip keičiantys pasiūlymą iš esmės, yra nepriimtini ir toks pasiūlymas atmestinas VPĮ 39 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu; net jei tiekėjo padaryta klaida būtų akivaizdi (techninė), ji negali būti kvalifikuojama kaip redakcinio pobūdžio ir paprastai ištaisytina, jei identifikuotą trūkumą galima pašalinti tik iš naujo teikiant duomenis ar net visą pasiūlymą. Teisėjų kolegija, nors ir nesutiko su kasacinio skundo argumentais dėl apeliacinės instancijos teismo netinkamo, pažeidžiant VPĮ nuostatas, viešųjų pirkimų principus, Techninės specifikacijos sąlygų aiškinimo, pripažino teisiškai pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino VPĮ 55 straipsnio 9 dalies nuostatą, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, kurioje, aiškinant šią nuostatą, pabrėžiama, kad tiekėjų teisė patikslinti, papildyti arba paaiškinti savo pasiūlymus pripažintina tik išimtiniais atvejais, kai nekeičiama paties pasiūlymo esmė.
_____
Nutartyje proceso teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą nutraukus bylą dėl to, kad ieškovė atsisakė ieškinio, aiškinimo ir taikymo, pasisakyta, kad apibendrinant Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (SEAKĮ) 33 straipsnyje įtvirtintą reguliavimą ir jo taikymo ir aiškinimo praktiką, spręstina, kad įstatymas nustato solidariąją transporto priemonės savininko ir valdytojo atsakomybę už transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų atlyginimą. Toks teisinis reguliavimas suponuoja ieškovės teisę nuspręsti, kuriam iš šių asmenų (ar abiem) pareikšti ieškinį dėl transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų atlyginimo. Teisinis reguliavimas nenustato šios ieškovės teisės įgyvendinimo papildomų sąlygų ar tuo labiau sąlygos, jog ieškovė turi teisę reikšti ieškinį transporto priemonės savininkui tik sulaukusi ikiteisminio tyrimo pabaigos ar turėdama duomenų apie kitą transporto priemonės valdytoją ar už jo saugojimo išlaidų atlyginimą atsakingą asmenį. Taigi, ieškovė, reikšdama ieškinį atsakovei, naudojosi jai įstatymo suteikta teise. Naudojimasis įstatymo suteikta teise nesudaro pagrindo šalies elgesį vertinti kaip nesąžiningą.
Nėra pagrindo ieškovės procesinį elgesį – ieškinio pateikimą nesulaukus ikiteisminio tyrimo pabaigos transporto priemonių registre nurodytam transporto priemonės savininkui, nesant kitų duomenų apie transporto priemonės valdytoją, – vertinti kaip nesąžiningą CPK 94 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais; ieškovė, kreipdamasi į teismą, nepiktnaudžiavo procesu, atsakovė, gindama savo interesus, teikė atsiliepimą į pareikštą ieškinį, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad bylos eiga keitėsi dėl atsakovės veiksmų. Atitinkamai konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 94 straipsnio 1 dalį ir, ieškovei atsisakius ieškinio, nepagrįstai priteisė atsakovei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
_____
Dar kitoje nutartyje pažymėta, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas teisė tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, ją keisti, taip pat tvirtinti sąmatos viršijimo arba įmonės vardu prisiimtų sąmatą viršijančių įsipareigojimų ataskaitą priklauso kreditorių susirinkimui. Teismas kontroliuoja bankroto proceso eigą, atlieka proceso teisėtumo priežiūrą, bet nevykdo bankroto administravimo procedūrų ir savo sprendimais paprastai negali išspręsti klausimų, kurie priskirtini kitų bankroto teisinių santykių dalyvių (kreditorių susirinkimo) kompetencijai, išskyrus atvejus, kai tokia teismo teisė aiškiai nustatyta įstatyme. Pagal ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo (keitimo) ar sąmatos viršijimo ataskaitos tvirtinimo teismas gali spręsti ne a priori, o tik nagrinėdamas skundą dėl šiuo klausimu priimto kreditorių susirinkimo nutarimo.
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nutraukė apeliacinį procesą nusprendęs, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti apeliacijos objektas. Tai, kad tam tikras teismo procesinis sprendimas negali būti apeliacijos objektas, reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas neturi kompetencijos vertinti šio procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo nutartyje nutraukti apeliacinį procesą neturi būti analizuojami su skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumu ir pagrįstumu susiję apeliacinio (atskirojo) skundo argumentai, kadangi tai reikštų apeliacinės instancijos teismo kompetencijos ribų peržengimą. Absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikra yra ne kas kita, kaip teismo procesinio sprendimo teisėtumo vertinimas, kuris galimas tik teisėtai pradėto apeliacinio proceso metu, todėl konstatavęs apeliacinio proceso byloje negalimumą apeliacinės instancijos teismas neatlieka absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų buvimo patikros nei ex officio, nei pagal apelianto skunde išdėstytus argumentus.
_____
Nutartyje dėl asmens garbės ir orumo bei dalykinės reputacijos gynimo pasisakyta, kad tarptautinėje ir nacionalinėje praktikoje juridinio asmens reputacija ginama ne tik nuo ją žeminančių tikrovės neatitinkančių žinių skleidimo, bet ir nuo nesąžiningos, neturinčios objektyvaus faktinio pagrindo kritikos, nuomonės ar vertinimo. Kasacinio teismo praktikoje suformuluotos esminės nuostatos, kuriomis vadovaujantis turi būti sprendžiama, ar juridinio asmens teisė į dalykinės reputacijos apsaugą pažeista: civilinėje byloje dėl asmens pažeistos reputacijos gynimo ieškovas turi įrodyti, kad jo dalykinė reputacija realiai nukentėjo, sumenkinta, atsakovui paskleidus žinias, faktinius duomenis, kurie neatitinka tikrovės, arba jeigu asmens dalykinė reputacija pažeista nuomonės, kritikos ar kitokių subjektyvių įsitikinimų skleidimu, tai turi būti nustatyta, kad subjektyvaus pobūdžio teiginiai nepagrįsti ir neobjektyvūs; o asmuo, juos paskleidęs, yra nesąžiningas ir kaltas dėl jų skleidimo.
Teismai aiškiai ir išsamiai išdėstė motyvus, suponuojančius pagrindą atmesti ieškinį visų ieškovų atžvilgiu. Teismai konstatavo vienos iš būtinųjų sąlygų – žinių paskleidimo fakto – kiekvieno iš ginčo teiginių atveju neįrodytumą, dėl to ieškovų teisių gynimas pasirinktu būdu (pagal CK 2.24 straipsnio nuostatas) tapo negalimas. Nenustačius žinių paskleidimo fakto, teismams nebuvo pagrindo nagrinėti likusias sąlygas, t. y. kad paskleistos žinios neatitinka tikrovės, žemina kiekvieno iš ieškovų – fizinių asmenų – garbę ir orumą ar kiekvieno iš ieškovų – juridinių asmenų – dalykinę reputaciją. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog ginčo teiginiai pagrįstai pirmosios instancijos teismo kvalifikuoti kaip atsakovo nuomonė, pasisakė ir dėl jos reiškimo ribų nepažeidimo šiuo atveju (teismas nenustatė, kad jai susiformuoti nebuvo pakankamo pagrindo, ar kad ji būtų netinkamai (neetiškai, įžeidžiančiai) išreikšta). Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad aplinkybė, jog ieškovai – juridiniai asmenys, be kita ko, neįrodinėjo jų dalykinei reputacijai ginčo teiginių paskleidimu realiai padarytos žalos fakto, teismo buvo panaudota kaip papildomas argumentas, suponuojantis ieškinio atmetimą šių ieškovų atžvilgiu.
