E. Varoneckas: teisė – ne matematika, du plius du – ne visada keturi

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento vadovas Edvardas Varoneckas čia dirbti pradėjo iš karto po studijų, o nepraėjus nei metams jau vadovavo vienam iš Teisės departamento skyrių. Šiandien teisininkas yra įgyvendinęs daugybę sėkmingų projektų ir atstovavęs savivaldybę ne vienoje reikšmingoje byloje, todėl balandžio mėnesį buvo išrinktas geriausiu metų viešojo sektoriaus teisininku. Su E. Varonecku kalbėjomės apie darbo savivaldybėje specifiką ir iššūkius.

Papasakokite, kaip jums kilo mintis užpildyti paraišką geriausio viešojo sektoriaus teisininko 2018 m. konkurse?

Už mane užpildyti anketą nusprendė kolegės, o apie tai pirmą kartą sužinojau kai organizatoriai atsiuntė pakvietimą į renginį. Tačiau iš laiško klaidingai supratau, kad jokio apdovanojimo nelaimėjau. Jį gavęs pradėjau domėtis, kas įvyko, kolegės parodė užpildytą anketą, pasakė, kad joje pateiktą informaciją derino su mano vadovais – Vilniaus miesto meru ir administracijos vadovu, kurie palaikė mano kandidatūrą. Kai nuėjau į renginį ir išgirdau, kad laimėjau, labai nustebau ir net nežinojau ką pasakyti.

Gal galite įvardinti reikšmingiausius projektus ir veiklas, kurias vykdėte praėjusiais metais?

Pagrindinis aspektas, įvardintas anketoje, buvo plačiai spaudoje nušviesta byla, kurioje Vilniaus miesto savivaldybė padavė Lietuvos valstybę į teismą siekdama įrodyti, kad gauna per mažai GPM. Ši byla vyko gerokai anksčiau, bet galutinis rezultatas ir taikos sutarties  nauda Vilniui pasijautė būtent praėjusiais metais. Tai buvo ne tik vienkartinis laimėjimas – dėl teismų sprendimų šioje byloje buvo pakeisti teisės aktai ir tai sudarė sąlygas Vilniui nuolat gauti  daugiau pajamų ir tuo galima džiaugtis.

Antrasis aspektas – teisminės bylos, kurių turime virš 600. Manau, kad daugelis valstybės institucijų kartu sudėjus, išskyrus gal keletą, pavyzdžiui,  Nacionalinę žemės tarnybą, jų tiek neturi, nes visi mėgsta bylinėtis su savivaldybe ir tai yra normalu. Aptariami metai buvo labai reikšmingi tomis teisinėmis bylomis, kurios prisidėjo prie mažesnių išlaidų ir problemų savivaldybei ateityje. Laimėjome nemažai bylų dėl viešųjų pirkimų ir dėl to pavyko sutaupyti nemažai biudžeto lėšų. Taip pat ir kitų kategorijų bylose, kaip kad dėl privačių žemės sklypų, kurie reikalingi miestui. Šiais metais buvo suformuota teisinga teismų praktika, kuri skatins teismus atkreipti dėmesį į tikrąją vertę ir nepriteisti neadekvačių sumų.

Paskutinis aspektas – administracinis. Mano darbas yra ne vien teisinis, kai kolektyve virš 70 žmonių (tiesa, jį sudaro ir Civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojai), tenka daug dirbti su personalu. Mūsų departamentas pasižymi tuo, kad apie 90 proc. darbuotojų yra iki 30 m. amžiaus, o dar apie 90 proc. jų yra moterys. Praeitais metais susidūrėme su situacija, kai per tris mėnesius 7 darbuotojos išėjo motinystės atostogų. Taigi, tai suvaldyti, greitai atrasti bei priimti žmones buvo didelis iššūkis, su kuriuo puikiai susitvarkėme.

Papasakokite apie teisinio darbo savivaldybėje specifiką – kuo ji skiriasi nuo darbo ministerijose?

Nedirbus ten sunku lyginti, bet sprendžiant iš to, kiek esu susidūręs, darbas ten yra labiau standartizuotas. O savivaldybės Teisės departamente, net dirbant daug metų, kasdien nežinai ko laukti, nėra monotoniškų dalykų. Be to, kitose valstybės institucijose, priklausomai nuo jų pobūdžio, specialistai dirba siauroje srityje, o pas mus yra įvairesnių bylų.

Kuo skiriasi teisininkų darbo specifika Vilniuje ir kitose savivaldybėse?

Vilniaus miesto savivaldybės teisininkai turi privilegiją dirbti tik teisinį darbą, kadangi turime daug ir skirtingų bylų, projektų, su visomis pavaldžiomis institucijomis iš viso turime virš 20 tūkst. darbuotojų. Daugumoje kitų savivaldybių Teisės departamente dirba mažiau  specialistų ir jie taip pat užsiima personalo valdymu, atlieka viešuosius pirkimus. Be to, mažesnėse savivaldybėse daugiau rutiniško, besikartojančio darbo, mažiau reikšmingų bylų.

Kodėl pasirinkote dirbti būtent viešajame sektoriuje? Tikriausiai gaunate pasiūlymų dirbti ir privačiame sektoriuje, kas skatina likti?

Gavęs diplomą pradėjau stebėti skelbimus, pamačiau, kad Vilniaus savivaldybė ieško darbuotojų, o studijų laikais buvau girdėjęs gerų atsiliepimų, kad savivaldybė – puikus tramplynas tolimesnei karjerai, kad čia iš karto gauni daug atsakomybės, tave gali pastebėti. Tai mane sužavėjo, todėl dalyvavau konkurse, kurį pavyko laimėti, o nepraėjus nei metams pradėjau vadovauti vienam iš skyrių. Tai daryti buvo iššūkis, kadangi vadovavau gerokai už mane vyresniems ir daugiau patirties turintiems žmonėms. O per karjerą pasiūlymų turėjau įvairių ir pastebėjau, kad privataus sektoriaus atstovų reakcija, kai atsisakau jų pasiūlymų, būna labai įdomi. Jie visuomet įsitikinę, kad tikrai neatsisakysiu, mano, kad pasiūlė puikias darbo sąlygas, kurių išsižadėjau. Man patinka šis darbas, jis labai įdomus. Vieno darbo vakarėlio metu sakydamas kalbą užsiminiau, kad visą gyvenimą svajojau dirbti darbą, kurį baigęs penktadienį labai džiaugčiausi, bet atėjus sekmadienio vakarui visiškai nesijaudinčiau ir neliūdėčiau, kad reikės grįžti. Būtent tokį darbą ir turiu.

Kas sunkiausia jūsų darbe?

Kartais būna nusivylimų. Atrodo dirbi, viską teisingai padarai, tačiau gauni nuviliantį teismo sprendimą. Taigi sunkiausia yra nusivilti teismų sprendimais. Tačiau teisingumą vykdo tik teismas, tai tenka pripažinti, kad jis visada teisus. O iš vadybinės pusės – sunkiausia, kai išeina darbuotojai. Viena vertus, džiaugiesi, kad tie žmonės siekia karjeros ir jiems sekasi, tačiau kartu ir liūdna. Nepaisant to, paskutiniu metu iš savivaldybės išeina vis mažiau žmonių, kadangi neseniai pasikeitė valstybės tarnybos įstatymas, žmonės labiau motyvuojami finansine ir nefinansine prasme, turi galimybę dirbti lanksčiu darbo grafiku, iš namų, per pastaruosius keleta metų savivaldybėje sukurta labai draugiška, bendruomeniška atmosfera.

Kokios bylos, kuriose teko atstovauti Vilniaus miesto savivaldybę, jums įsimintiniausios?

Minėta byla prieš Lietuvos valstybę buvo labai įsimintina, politikai ir visuomenė buvo įsitikinusi, kad savivaldybei nepavyks laimėti. Toje byloje savivaldybę atstovavau vienas, kai valstybę atstovavo 6-7 teisininkai. Pamenu, kaip teisėjas prieš pradedant posėdį pasakė, kad tai net nelabai sąžininga.

Kita byla labiau įsiminė neigiama prasme. Joje vėl gi atstovavau savivaldybę vienas, nes jaučiau pareigą negasdinti kitų teisininkų. Tai buvo byla, kurioje romų taboro bendruomenė padavė savivaldybę į teismą dėl to, kad ji be teismo sprendimo nugriovė romų taboro statinius. Posėdžiuose susirinkdavo dešimtys jų bendruomenės narių, teisėjams tekdavo juos nuolat drausminti. Ši byla buvo ne tik labai įdomi, bet ir emociškai sudėtinga. Turėjome įrodyti, kad iš ne teisės negali kilti teisė – jei pavogčiau automobilį, o paskui iš manęs jį pavogtų, negalėčiau sakyti, kad patyriau neturtinę žalą.

Didžiausias praeitų metų nusivylimas buvo byla dėl Nacionalinio stadiono. Pirmoje ir antroje instancijoje bylą laimėjome, ir net nekilo minčių, kad Aukščiausiais Teismas priims kitokį sprendimą. Nusivylėme formaliąja teisine prasme, nes atrodė, kad viską darėme teisingai, tačiau Teismas akcentavo, kad nereikia į  viską žiūrėti formaliai ir svarbu palaikyti konkurenciją, tą reikia daryti visomis įmanomomis priemonėmis. Tokia praktika bus svarbi ir teigiama praktiniu aspektu, leis įvairias situacijas vertinti ne tik formaliai pažodžiui taikant teisės aktus, bet kartu atsižvelgti ir į  teisės akto tikslus, principus ir, žinoma, naudą Vilniaus miestui.

Kiek jūsų darbe yra politikos?

Šiek tiek yra, tenka dalyvauti Tarybos posėdžiuose, bendrauti su politikais, atsakinėti į jų klausimus, tačiau svarbu išlikti profesionaliam ir objektyviam bei atsakinėti tik iš teisinės perspektyvos. Apskritai priimami sprendimai įgyvendina vienokią ar kitokią politinę mintį, tačiau juos taip pat reikia vertinti objektyviai. Kai meru tapo teisininkas, visi sakė, kad bus labai sunku dirbti, tačiau aš pastebiu vien pliusus – labai lengvai vienas kitą suprantame, bendrauti itin paprasta.

Minėjote, kad dauguma dirbančių asmenų Teisės departamente – jaunimas iki 30 metų. Kaip manote, kodėl jauną žmogų traukia darbas savivaldybėje?

Atėjus čia dirbti tave iš karto įmeta į balą ir žiūri, ar tu iš jos išplauksi. Ką tik baigę universitetą asmenys gauna po 30-40 teisminių bylų. Taip buvo ir man. Kai aš jau atstovavau savivaldybę teismuose, advokatų kontorose dirbę mano kurso draugai dar negalėjo atstovauti klientų. Man labai patinka vienos mūsų darbuotojos papasakota istorija, kaip ji ką tik baigusi universitetą atstovavo savivaldybę teisme, o toje byloje privatų asmenį atstovavo profesorius, kurio egzaminą drebėdama laikė dar prieš kelis mėnesius.

Ko palinkėtumėte jauniems, karjeros kelią tik pradedantiems jaunuoliams? 

Pirmiausia patarčiau neskubėti pasirinkti, kur dirbti, ir nedirbti vien dėl to, kad dirba dauguma kurso draugų. Taip pat patarčiau nebijoti permainų, ieškoti savęs šioje profesijoje, o jei nesiseka vienoje srityje, negalvoti, kad esi prastas teisininkas. Pavyzdžiui, vienam teisininkui nesiseka ruošti procesinių dokumentų, atstovauti kliento teisme, bet sekasi rengti teisės aktų projektus. Teisė yra labai kompleksiškas ir įvairiapusis dalykas, tai ne matematika, du plius du – ne visada keturi, gali būti ir penki.