LAT apie advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus
Balandžio 18 dieną Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija priėmė nutartį dėl atlyginimo už suteiktas teisines paslaugas priteisimo.
Ieškovė advokatų profesinė bendrija prašė priteisti iš atsakovės 1500 Eur skolą, delspinigius, 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nurodydama , kad su atsakove sudarė teisinių paslaugų sutartį, kuria įsipareigojo teikti atsakovei visapusiškas teisines paslaugas. Ieškovė už atliktus darbus išrašė atsakovei sąskaitą faktūrą, pagal kurią atsakovė turėjo sumokėti 1815 Eur. Dalį šios sąskaitos – 315 Eur – sumokėjo atsakovės motina, todėl liko 1500 Eur skola. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sutiko su ieškovės reikalavimu ir ieškinį tenkino.
LAT teisėjų kolegija nutarė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Teisėjų kolegija nusprendė, kad byloje nenustatyta, kokias konkrečias paslaugas atliko ieškovė, ir tinkamai neįvertintas reikalaujamo užmokesčio pagrįstumas. Be to, teismas netaikė teismų praktikos išaiškinimų dėl aktyvaus vaidmens procese, nevertino aktualių ginčui spręsti teisinių paslaugų teikimo sutarties, kaip vartojimo sutarties, sąlygų jų sąžiningumo aspektu. Dėl nurodytų materialiosios ir proceso teisės taikymo klaidų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės, tai sudaro pagrindą grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.
Teisėjų kolegija vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, kad aiškinant Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalies nuostatas, kad, nustatant advokato užmokesčio už teisines paslaugas dydį, turi būti atsižvelgta į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes ir esant galiojančiam advokato ir kliento susitarimui dėl teisinių paslaugų teikimo, turėtų būti preziumuojama, jog šalys, nustatydamos apmokėjimo sąlygas, į nurodytus kriterijus atsižvelgė. Tačiau tuo atveju, kai tarp šalių kyla ginčas dėl mokėjimo už suteiktas teisines paslaugas priteisimo, tokį ginčą nagrinėjantis teismas turi patikrinti ne tik susitarimo dėl advokato užmokesčio sąlygos atitiktį Advokatūros įstatymo nuostatoms, bet ir nustatyti, kokia apimtimi yra įvykdytas šalių susitarimas, bei įvertinti, ar konkrečiu atveju advokato užmokestis atitinka ne tik jau pirmiau nurodytus Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus, bet ir bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Nors advokato ir kliento susitarimas dėl užmokesčio dydžio, priklausančio nuo bylos rezultato, yra sutarties laisvės principo įgyvendinimo išraiška, tai savaime nereiškia, kad toks susitarimas, kilus šalių ginčui, negali būti vertinamas atsižvelgiant į išvardytus kriterijus.
Ginčą dėl atlyginimo už advokato paslaugas nagrinėjantis teismas turi nustatyti: 1) už kokias suteiktas teisines paslaugas klientas su advokatu yra atsiskaitęs; 2) už kurias iš jų neatsiskaityta; 3) kiek advokato ir kliento sutartas paslaugų įkainis atitinka realiai advokato atliktus darbus (jų apimtį), nurodytą laiką, skirtą jiems atlikti, kasacinio teismo praktikoje suformuluotus advokato užmokesčio vertinimo kriterijus Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 3 dalies ir Civilinio kodekso 1.5 straipsnio sisteminio ryšio kontekste. Teismui nagrinėjant bylą dėl mokėjimo už advokato suteiktas paslaugas, kai paslaugų gavėjas yra fizinis asmuo, veikiantis asmeniniais interesais, aktualūs ir turi būti įvertinti vartojimo sutarčių instituto materialieji ir procesiniai ypatumai.
Be to, nutartyje buvo priminta, kad aplinkybės gali būti pripažintis prejudiciniu faktu, kai yra šių sąlygų visetas: kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose.
