LAT kreipiasi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl paveldėjimo reglamento
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs kasacinę bylą dėl paveldėjimo, nutarė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, prašydamas priimti prejudicinį sprendimą dėl Reglamento 650/2012 (nustatančio jurisdikciją, taikytiną teisę, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimą ir vykdymą, autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimą ir vykdymą bei Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimą) (Reglamentas) nuostatų aiškinimo.
Pareiškėjas, mirus motinai, kuri gyveno ir mirė Vokietijoje, kreipėsi į Lietuvos notarą su prašymu užvesti paveldėjimo bylą. Mirusioji Lietuvoje turėjo turto, kurį testamentu paliko sūnui. Notaras, remdamasis Reglamentu, atsisakė užvesti paveldėjimo bylą, nes, anot jo, mirusiosios įprastinė gyvenamoji vieta buvo Vokietijoje.
Šalys nesutaria, kokia valstybė – Lietuva ar Vokietija – palikėjos mirties dieną laikytina įprastine jos gyvenamąja vieta, juolab kad konkrečių tai pagrindžiančių duomenų byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas įpareigojo notarą užvesti paveldėjimo bylą pagal turto registravimo vietą ir išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į mirusiosios palikimą. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjo motina ir deklaravo išvykimą į Vokietiją, tačiau ji buvo Lietuvos pilietė, mirties dieną turėjo nekilnojamojo turto Lietuvoje, o Vokietijoje jokio turto neturėjo; ji nebuvo nutraukusi ryšių su Lietuva, joje lankėsi, sudarė testamentą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, iškilus ginčui dėl palikėjos įprastinės gyvenamosios vietos, tik teismas gali nustatyti juridinį faktą dėl pripažinimo palikėjos įprastinės gyvenamosios vietos jos kilmės valstybėje, o šiuo atveju nėra duomenų, kad pareiškėjas šiuo klausimu būtų kreipęsis į teismą; sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas skundžiamą notaro nutarimą, nepagrįstai vadovavosi bendraisiais teisės principais.
Kasaciniam teismui pirmiausia kilo abejonė, ar šiuo atveju yra poreikis taikyti Reglamento nuostatas, įskaitant dėl tarptautinės jurisdikcijos ir taikytinos teisės. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad labiau susiklostė ne tarvalstybinio, o nacionalinio pavedėjimo santykiai, juolab kad palikėja turėjo turto tik Lietuvoje. Pasak teisėjų kolegijos, „akivaizdu, kad pareiškėjo motina nenutraukė glaudžių ryšių su savo gimtine: turėjo nekilnojamojo turto Lietuvoje, išlaikė jį (rūpinosi juo) daugiau nei penkerius metus, nors tuo metu buvo sukūrusi naujus santuokinius (šeiminius) santykius ir gyveno Vokietijoje, dėl šio turto sudarė testamentą Lietuvoje, <…> tam tikrą, <…> laiką grįždavo į tėvynę ir kitais tikslais (pavyzdžiui, giminių lankymas)“. Be to, kaip pažymėjo kasacinis teismas, priešingas vertinimas, t. y. kad paveldėjimas tarpvalstybinis ir jam reikėtų taikyti Reglamento nuostatas, labai apsunkintų pareiškėjo padėtį, nors pats Reglamento tikslas yra įpėdinių teisių įgyvendinimą padaryti paprastesnį.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagrindinė bendrosios valstybių teismų jurisdikcijos taisyklė siejama su palikėjo mirties dieną buvusia įprastine gyvenamąja vieta. Vis dėlto iš Reglamento nuostatų nėra visiškai aišku, ar negalimos situacijos, kad dėl specifinių aplinkybių palikėjas turėjo ne vieną, o kelias įprastines gyvenamąsias vietas. Tai, kad galima tik viena įprastinė gyvenamoji vieta, Reglamente aiškiai neįtvirtinta, todėl šiame kontekste reikėtų didesnio aiškumo ir Teisingumo Teismo išaiškinimų.
Kasaciniam teismui taip pat aktualus aiškinimas, koks notaro statusas ir kokią teisinę galią notaro dokumentai turi pagal Reglamentą. Kasacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pagrindinis šioje byloje su Reglamentu susijęs teisės klausimas yra ne dėl teismo apibrėžties, o Lietuvos institucijų (teismų ar notarų) kompetencijos (jurisdikcijos) ir taikytinos teisės.
Taip pat pabrėžta, kad iki galo nėra aišku, kiek jurisdikcijai ir taikytinai teisei nustatyti svarbu tai, kad, pirma, palikėja grįžo į Lietuvą ir pas Lietuvos notarą sudarė testamentą, antra, palikėją pergyvenęs jos sutuoktinis, Vokietijos pilietis, teismo procesuose išreiškė pritarimą Lietuvos institucijų jurisdikcijai bei valią atsisakyti bet kokių pretenzijų į sutuoktinės turtą, trečia, nors apie šiuos procesus buvo informuotas, jis atsisakė į juos vykti ir juose dalyvauti.
Civilinės bylos nagrinėjimas stabdomas iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo priėmimo.
Bylos Nr. e3K-3-90-378/2019
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija
