Teismai

Lietuvos apeliacinis teismas: laikinosios apsaugos priemonės bylose su užsienio elementu taikytinos tik nustačius jų taikymui būtinas sąlygas

Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1786-823/2018, panaikino žemesnės instancijos teismo nutartį, kuria iš dalies buvo patenkintas pareiškėjos Singapūro bendrovės prašymas atsakovo Monako kunigaikštystės rezidento A. R. atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir paliko šį prašymą nenagrinėtą kaip nepriskirtiną Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai.   

Byloje buvo nustatyta, kad 2015 metais bylos šalys sudarė Patentų sutartį, kurioje įtvirtino susitarimą dėl jurisdikcijos, susitardamos, kad visų su sutartimi ar jos nutraukimu susijusių ginčų sprendimui suteikiama išimtinė ir tarptautinė Vokietijos Diuseldorfo apygardos teismo jurisdikcija. Pareiškėja Vilniaus apygardos teismui pateikė prašymą, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant jos ieškinio, pareikšto atsakovui ir nagrinėjamo Vokietijos Diuseldorfo teisme, reikalavimus. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo grindžiamas 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau ‑ Reglamentas Briuselis I bis) 35 straipsniu. Šiame straipsnyje reglamentuojama, kad valstybės narės teismui gali būti pateiktas prašymas taikyti pagal tos valstybės narės teisę numatytas laikinąsias apsaugos priemones, įskaitant apsaugos priemones, net jeigu kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės.

Lietuvos apeliacinis teismas išaiškino, kad pagrindinę bylą nagrinėjančio teismo jurisdikcija šiuo atveju buvo nulemta šalių susitarimo, patenkančio į Reglamento Briuselis I bis taikymo sritį, o šios jurisdikcijos išimtinumas savaime nesudaro kliūčių Reglamento Briuselis I bis 35 straipsnio taikymui.

Byloje kaip nepagrįsti buvo atmesti atsakovo argumentai, kad Reglamento Briuselis I bis 35 straipsnis nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikomas dėl to, jog nei viena pagrindinės bylos šalių nėra Europos Sąjungos valstybių narių rezidentai.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Reglamento Briuselis I bis 35 straipsnio nuostata iš esmės atitinka iki Reglamento Briuselis I bis galiojusio 2000 m. gruodžio 22 d. Reglamentas Briuselis I 31 straipsnio nuostatas. Anot teismo, susitarimų dėl jurisdikcijos teisinis reglamentavimas, priimant Reglamentą Briuselis I bis, kito. Reglamentas Briuselis I sutartinės jurisdikcijos atveju galėjo būti taikomas tik esant dviem sąlygoms: i) pasirinktasis teismas turėjo būti valstybės narės teismas arba teismai; ii) bent vienos iš susitarimą dėl jurisdikcijos sudariusių šalių nuolatinė buvimo (gyvenamoji) vieta turėjo būti valstybėje narėje (Reglamento Briuselis I 23 straipsnis). Reglamento Briuselis I bis 25 straipsnyje buvo atsisakyta sąlygos, kad bent vienos iš šalių nuolatinė buvimo (gyvenamoji) vieta būtų valstybėje narėje.

Kita vertus, Lietuvos apeliacinis teismas pabrėžė, kad teismo jurisdikcija pagal Reglamento Briuselis I bis 35 straipsnį taip pat sietina su papildomomis, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) praktikoje suformuluotomis, tokiomis sąlygomis: i) prašoma taikyti priemonė turi būti laikinoji arba apsaugos priemonė kaip ji suprantama pagal Reglamentą; ii) turi būti nustatytas realus (reikšmingas) ryšys tarp prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ir jas taikančio teismo teritorinės jurisdikcijos. Anot apeliacinės instancijos teismo, nesant šių sąlygų, teismo jurisdikcija pagal Reglamento Briuselis I bis 35 straipsnį negali būti nustatyta.

Remdamasis ESTT praktika, teismas taip pat atskleidė minėtų papildomų sąlygų turinį. Pirmiausia pažymėta, kad laikinosios ar apsaugos priemonės Reglamento Briuselis I bis prasme laikytinos laikiną poveikį turinčios priemonės, kuriomis siekiama išsaugoti esamą teisinę ar faktinę situaciją tam, kad būtų apsaugotos teisės, kurių pripažinimo siekiama teisme, turinčiame jurisdikciją dėl ginčo esmės. Ši sąvoka, anot teismo, iš esmės atitinka Lietuvos nacionaliniuose įstatymuose ir teismų praktikoje įtvirtintą laikinųjų apsaugos priemonių sąvoką, pagal kurią laikinosiomis apsaugos priemonėmis pripažįstamos laikino pobūdžio priemonės, susijusios su byloje pareikštais reikalavimais, skirtos užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą arba laikinai (bylos nagrinėjimo laikotarpiui) sureguliuoti ginčo situaciją, siekiant išvengti nepataisomos žalos atsiradimo ar jos didėjimo.

Be to, Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad nors ESTT praktikoje suformuluota realaus (reikšmingo) ryšio tarp prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ir šias priemones taikančio teismo teritorinės jurisdikcijos sąlyga Reglamento Briuselis I bis 35 straipsnyje tiesiogiai nėra įtvirtinta, tačiau jos nuosekliai laikomasi Reglamento Briuselis I bis taikymo praktikoje. Šios sąlygos pripažinimą patvirtina ir Reglamento Briuselis I bis preambulės 33 punktas, pagal kurį, kai laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones, skiria valstybės narės teismas, neturintis jurisdikcijos nagrinėti bylą iš esmės, pagal šį Reglamentą Briuselis I bis tokių priemonių poveikis turėtų būti ribojamas tos valstybės narės teritorija.

Teismas pažymėjo, kad teisės doktrinoje pažymima, jog realaus (reikšmingo) ryšio sąlyga neabejotinai yra tenkinama, jei prašoma taikyti priemonė susijusi tik su turtu, asmenimis, ar veikla, esančiais konkrečios valstybės teritorijoje, ir jei procesinis sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bus vykdomas tik konkrečios valstybės teritorijoje. Jei prašoma taikyti priemonė susijusi tiek su teismo, kurio prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, valstybės, tiek su kitos valstybės teritorija, teismas turi vertinti, ar prašoma taikyti priemonė yra pakankamai susijusi su teismo vietos valstybe; šioje srityje teismas turi tam tikrą diskreciją.

Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje sprendė, kad Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija spręsti dėl atsakovo turto arešto pagal Reglamento Briuselis I bis 35 straipsnį negalėjo būti nustatyta, nesant realaus (reikšmingo) ryšio tarp prašomo taikyti atsakovo turto arešto ir Lietuvos Respublikos teismų teritorinės jurisdikcijos. Nors teismas sutiko, kad pareiškėjos prašomos taikyti prevencinio pobūdžio priemonės yra susijusios su Lietuvos Respublikos teritorija atsižvelgiant į tai, kad veikla, kurią šiomis priemonėmis siekiama apriboti, vykdoma būtent Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tačiau pareiškėjos prašomos taikyti prevencinio pobūdžio priemonės nagrinėjamu atveju negalėjo būti pripažintos laikinosiomis apsaugos priemonėmis pagal Reglamento Briuselis I bis 35 straipsnį, kadangi jos nebuvo susijusios su pagrindinėje byloje, nagrinėjamoje Vokietijos Diuseldorfo apygardos teisme, pareikštų ieškinio reikalavimų apsauga.

Lietuvos apeliacinio teismo informacija 

Back to top button