Eglė Samuchovaitė: dirbdami su pabėgėliais kasdien ieškome netradicinių sprendimų

2015 ir 2016 m. ES sulaukė didžiausio nuo Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių ir migrantų antplūdžio. Į Europos Sąjungą atvyko daugiau nei 1 mln. žmonių, kurių dauguma bėgo nuo karo, teroro ir grubių žmogaus teisių pažeidimų Sirijoje, Eritrėjoje, Irake bei kitose šalyse. Nors atvykstančiųjų į Europos Sąjungos valstybes nares skaičiai šiandien mažesni, šis klausimas išlieka itin aktualus siekiant užtikrinti saugų pabėgėlių ir jų šeimų atgabenimą, jų teisių užtikrinimą, sėkmingą integraciją. Apie ES teisės ir jos pritaikymo migracijos kontekste aspektus pasakojo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Pabėgėlių ir migrantų programos vadovė Eglė Samuchovaitė.

Vis dar aktualu

„Palaikau mintį, kad Europą paralyžiavo ne „pabėgėlių krizė”, o valstybių narių negebėjimas susitelkti, ieškoti ir priimti sprendimus, kuriais būtų užtikrinamos kiekvieno žmogaus teisės, ir patvirtinti Europos, kaip žmogaus teises gerbiančio regiono, vardą,” – teigia Eglė Samuchovaitė. Lietuvoje pabėgėliais ypač susidomėta atvykus „pirmajai” pabėgėlių šeimai, kurios perkėlimas iš Graikijos į šalį buvo plačiai nušviestas žiniasklaidoje. Visgi Lietuva pabėgėlius priima gerokai ilgiau – 1951-ųjų Konvencija dėl pabėgėlių statuso su 1967 m.Protokolu ratifikuota 1997 m., taigi jau daugiau kaip dvidešimt metų Lietuva yra prieglobsčio valstybė. „Mums pabėgėliai nebuvo naujiena, tačiau tai buvo naujiena visuomenei Lietuvoje. Pradėjus svarstyti pabėgėlių perkėlimo iš pietinių valstybių narių ir Turkijos klausimą, iš politikų, valstybės vadovų pasisakymų buvo akivaizdu, kad nelabai buvo žinoma, kaip prieglobsčio prašytojų priėmimo ir pabėgėlių integracijos klausimai šalyje buvo sprendžiami iki tol, kokios Lietuvos galimybės juos priimti. Atvykstančiųjų ir perkeltųjų pabėgėlių srautas Lietuvoje net ir 2015-2016 metais nebuvo nesuvaldomas,”– pasakojo teisininkė.

Itin svarbūs sprendimai, pasak pašnekovės, yra priimami esamuoju metu – išsiskiria ES valstybių nuomonės, kaip spręsti migracijos problemas, kiek ES gali reguliuoti valstybių veiksmus, dėl kokių aspektų valstybės turėtų apsispresti pačios: „Pabėgėlių, atvykstančių į Europą, srauto kontrolė tėra tik pradžia – vėliau iškyla kiti aktualūs klausimai. Pavyzdžiui, kaip suvaldyti antrinius žmonių judėjimus, užtikrinti žmogaus teisių apsaugą, sėkmingą integraciją ir t. t. Diskusijos šiais klausimais kelia įtampą tarp politikų, valstybių narių ir ES insitucijų.”

Teisinio reguliavimo tendencijos ir įgyvendinimas ES

Tam tikri ES migracijos klausimus apsprendžiantys aspektai reguliuojami reglamentais, kiti direktyvomis. Tai reiškia, jog iš esmės ES valstybės teisiniu aspektu turėtų būti vieningos. Tačiau, pasak E. Samuchovaitės,  esminiai skirtumai pastebimi praktikoje: „Pirmas skirtumas – kam suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą. Kai kurios valstybės, pavyzdžiui, Afganistano piliečiams apsaugą suteiks beveik visada, kitos dažniau siųs namo. Kitas klausimas – integracija. Direktyvose integracijos standartai apibrėžiami minimaliai ir labai abstrakčiai, nereguliuojama, kokią ir kiek laiko valstybė turėtų skirti paramą ir t. t. Taip pat integracija priklauso nuo šalies ekonominio lygio, visuomenės požiūrio į pabėgėlių problemas.”

Apskritai krizės valdymo nesėkmės, pasak Eglės Samuchovaitės, kyla ne dėl teisės aktų spragų, o dėl politinio sąmoningumo ir valios trūkumo: „Mūsų, kaip tarptautinės bendruomenės, pareiga – prisidėti prie persekiojamų asmenų apsaugos. Tačiau ES pozicija – izoliacinė. Maksimaliai suvaldyti srautus, užkirsti kelius ir apriboti prieglobsčio prašančiųjų atvykimą, o ne būti atvira, galimybes suteikiančia sąjunga.”

Lietuva Europos kontekste

Pašnekovės teigimu, Lietuva Europos kontekste pabėgėlių perkėlimo klausimu pasirodė kaip greitai ir pakankamai efektyviai įsipareigojimus vykdanti šalis. Palyginus su kitomis ES narėmis, sprendimai dėl prieglobsčio suteikimo priimami pakankamai sparčiai, tačiau šešėlį meta integracijos klausimai, kadangi maždaug 70 proc. prieglobstį gavusių užsieniečių visgi išvyksta svetur. „Nesidomima, kodėl prieglobsčio gavėjai pabėga iš Lietuvos, tačiau viena iš priežasčių greičiausiai yra ta, kad šalis teikia mažą finansinę paramą ir labai trumpą laikotarpį. Tris mėnesius asmenys gyvena Ruklos Pabėgėlių priėmimo centre, vėliau  parama integracijai vienerius metus teikiama savivaldybėse, tačiau apsigyvenus savivaldybėje parama mažinama per pusę po pusmečio. Tai reiškia, kad po devynių mėnesių nuo prieglobsčio suteikimo jie gauna vos 122 eurų per mėnesį išmoką ir turi būti pilnai integravęsi visuomenės nariai, mokėti lietuvių kalbą, turėti darbą, gebėti išlaikyti save ir savo šeimos narius. Tačiau to tikėtis yra paprasčiausiai nerealu. Juk čia atvykę žmonės dažnai turi ir įvairių psichologinių traumų, sveikatos problemų, nebūtinai yra raštingi, gebantys greitai orientuotis visiškai naujoje aplinkoje, sistemoje, suvokti, pavyzdžiui, reikalavimus darbo rinkoje ir pan. Na, o dar viena galima išvykimo iš Lietuvos priežastis – kitose šalyse gyvenantys giminaičiai ir bendruomenės nariai.”

Nors pabėgėlių išvykimo iš prieglobstį suteikusios šalies į kitas valstybes klausimas kelia daug diskusijų, pasak pašnekovės, tai yra visiškai teisėtas veiksmas. Tiek pabėgėliai, tiek asmenys, kuriems suteikta papildoma apsauga, gali keliauti po Šengeno zoną ne ilgiau nei 3 mėnesius. Tiesa, jie turi tik teisę keliauti, o ne išvykti visam laikui ir kitoje šalyje kreiptis dėl prieglobsčio suteikimo. Kitoje valstybėje narėje kreipęsi dėl prieglobsčio suteikimo asmenys tiesiog būtų grąžinti atgal į Lietuvą.

Pasak Eglės Samuchovaitės, nepaisant šių tendencijų, Lietuva yra priėmusi ir progresyvių sprendimų. „Pavyzdžiui, darbo vietų subsidijavimas pabėgėliams. Taip pat socialinių teisių prasme suvienodintas pabėgėlio ir papildomą apsaugą gavusių asmenų statusas, kuris teisių apimtimi skiriasi net Skandinavijos valstybėse.”

Lietuvoje prieglobsčio kasmet pirmąkart atvykę prašo vidutiniškai 200 žmonių. Prieglobsčio bylos Migracijos departamento, lyginant su kitomis ES valstybėmis narėmis, nagrinėjamos pakankamai greitai – vėliausiai po šešių mėnesių prieglobsčio prašytojo atžvilgiu priimamas sprendimas. Perkeltų iš Graikijos, Italijos ir Turkijos pabėgėlių bylos išnagrinėjamos dar greičiau – procedūra trunka iki trijų mėnesių. Visgi, jeigu Migracijos departamentas priimtų neigiamą sprendimą, žmogus turi teisę sprendimą skųsti administraciniams teismams. Pirmosios instancijos teismuose sprendimo galima tikėtis per maždaug 3-4 mėnesius, o Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme per 8-9 mėnesius.

Pasak specialistės, į Lietuvą atvykstančių ir joje pasiliekančių nuo karo nukentėjusių žmonių skaičius lyginant su kitomis valstybėmis yra nedidelis, todėl turime visas galimybes užtikrinti, kad sistema veiktų puikiai. Deja, su sunkumais susiduriama nuolat. „Pavyzdžiui, pernai Vyriausybė priėmė nutarimą, kad prieglobsčio prašantys asmenys galėtų gyventi ne tik Užsieniečių registracijos centre, bet taip pat jiems gali būti nuomojami būstai, jie gali būti perkelti į Pabėgėlių priėmimo centrą, tačiau numatytas tam finansavimas yra ribotas. Sistema suveiks, tik skyrus jai pakankamai resursų,” – apie iššūkius pasakojo E. Samuchovaitė.

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vaidmuo

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus darbuotojai ir savanoriai lydi nuo karo nukentėjusius žmones nuo pat pirmos jų atvykimo dienos iki Lietuvos Respublikos pilietybės gavimo: stebi, kaip užtikrinama prieglobsčio prašytojų teisė kreiptis dėl prieglobsčio suteikimo ir priėmimo sąlygos pasienyje, sulaikymo ir apgyvendinimo centruose, teikia socialinę, humanitarinę, psichologinę pagalbą, teisines konsultacijas, lydi, konsultuoja, tarininkauja integracijos klausimais. „Valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikiama tik skundo parengimui ir atstovavimui tuo atveju, jei prieglobsčio prašytojo prašymas suteikti prieglobstį atmetamas. Mūsų siekis, kad žmonės gautų visapusišką informaciją apie savo statusą, teises, pareigas, neliktų nežinioje, nuolat bendrautų su reikiamais specialistais, ” – sakė E. Samuchovaitė.

Dažniausios bylos, kurių imasi Lietuvos Raudonojo Kryžiaus teisininkai – sulaikymas, prieglobsčio, migracijos klausimai, darbo teisių pažeidimai, šeimos susijungimas: „Pagal ES ir Lietuvos teisės aktus, pažeidžiami asmenys sulaikyti būti negali, tačiau vis dar pasitaiko atvejų, kai žmogaus pažeidžiamumas įvertinamas nepakankamai. Na, o vienas svarbiausių klausimų – šeimos susijungimo atvejai. ES direktyvoje numatoma, kad situacijose, kai pabėgėliai neturės galimybių formaliai įrodyti savo šeimos ryšių, į tai turi būti žiūrima lanksčiai, įskaitant neformalius įrodymus, o Lietuvos teisės aktuose tai nėra įtvirtinta. Pabėgėlių prašoma tokių pat dokumentų, kaip ir kitų Lietuvoje apsigyvenusių migrantų. Tačiau, pavyzdžiui, iš Eritrėjos pasitraukę žmonės neturi santuokos ar gimimo liudijimų, jų šeimos nariai neturi kelionės dokumentų. Nepaisant to, šiemet teismuose pasiekėme keletą pergalių – teismai konstatavo, kad pabėgėlių situacijos valstybės turėtų būti vertinamos individualiai ir reikalavimai dokumentams turėtų būti lankstesni”.

Pasak Eglės Samuchovaitės, šeimos susijungimo bylos yra itin komplikuotos, o šeimos narių atgabenimas – sudėtingas. „Kai, pavyzdžiui, pabėgėliai iš Sirijos atsakingoms Lietuvos institucijoms pateikia dokumentus dėl šeimos susijungimo, atsiranda pagrindas šeimos nariams gauti nacionalinę vizą. Problema tokia, kad nacionalinę vizą išduoti gali tik Lietuvos ambasada, tačiau ji yra Turkijoje, kuri neįsileidžia Sirijos piliečių. Buvo atvejų, kai sėkmingai bendradarbiavome su LR užsienio reikalų ministerija, suderinusia su Austrijos ambasada Libane, kad ši išduotų riboto teritorinio galiojimo Šengeno vizas, su kuriomis pirma šeimos narių pasiekta Šengeno zonos valstybė privalėjo būti Lietuva. Tuomet pabėgėlių šeimos nariai – vyrai, žmonos, vaikai – patys nusipirko kelionės bilietus ir savarankiškai atvyko į Lietuvą. Viskas kur kas sudėtingiau su Eritrėjos piliečių šeimos nariais, likusiais Eritrėjoje, JTVPK stovyklose Etiopijoje, Sudane. Labai tikėtina, kad jiems ne tik reikės nestandartiniais būdais gauti kelionės dokumentus, ieškoti galimybių vizoms, bet ir surinkti kelionei skirtas lėšas,” – apie iššūkius sprendžiant šeimos susijungimo klausimus pasakojo E. Samuchovaitė.

Pašnekovės teigimu, šiame darbe nuolatos tenka ieškoti nestandartinių sprendimų: „Spręsdami įvairius klausimus dažnai susiduriame su unikaliais atvejais Lietuvoje, o kartais ir Europoje. Nėra vieningos praktikos, nuolat ieškome kūrybinių sprendimų. Kiekvienoje situacijoje bandome sugalvoti ką nors, ko dar niekas nėra sugalvojęs.”

Darbas su pabėgėliais kelia ir emocinių iššūkių: „Sudėtingais šeimų susijungimo atvejais fiziškai jaučiu įtampą, kurią išgyvena artimiausių šeimos narių net ir keletą metų nematę pabėgėliai. Matau, kaip jie skambina savo šeimoms, verkia, pyksta. Aišku, stengiuosi atsiriboti, bet žinodama emocinį kontekstą ir kartu stebėdama valstybės abejingumą, kai neieškoma sprendimų, jaučiuosi beviltiškoje situacijoje. O juk neužtikrinti galimybės susijungti su šeima yra tiesiog nežmogiška. Ką tokiais atvejais man pasakyti? Kad tėtis ar mama niekada nepamatys savo vaikų? Todėl kreipdamasi į atsakingų institucijų atstovus aš neklausiu, ar mes sudarysime galimybę šeimai susijungti, aš klausiu, kaip tai padarysime.”