E. Leonaitė: Tarptautinėje teisėje yra vietos visoms kultūroms
Kas sieja skirtingas teisines sistemas ir tradicijas turinčias valstybes? Kodėl į tuos pačius klausimus teisėjai atsako skirtingai? Su kokiais iššūkiais šiandien susiduria kiekvienas teisininkas ir kodėl ypatingą vaidmenį tarptautinių teismų praktikoje vaidina kultūriniai skirtumai, sutiko papasakoti VU Teisės fakulteto ir TSPMI dėstytoja, Žmogaus teisių stebėjimo instituto Teisės programų vadovė dr. Erika Leonaitė.
Ne paslaptis, kad kultūrų, religijų, istorinės patirties skirtumai turi įtakos šalių vykdomai politikai. Kaip šie veiksniai atsispindi tarptautinėje teisėje?
Žvelgiant per tarptautinės teisės „akinius“, reikėtų kalbėti apie pagarbą skirtumams, įvairovei ir ribas, kurias brėžia būtinybė apsaugoti pamatines vertybes, tarp kurių svarbią vietą užima žmogaus teisės.
Tarptautinė teisė savo esme yra horizontali sistema, pagrįsta savanorišku įsipareigojimų prisiėmimu. Valstybės pačios sprendžia, prie kokių tarptautinių sutarčių jungtis, į kokias tarptautines organizacijas stoti. Tačiau pamatinių žmogaus teisių apsauga šiandien jau nėra vien valstybės vidaus reikalas. Tai itin atsiskleidžia kintančioje suvereniteto sampratoje, kai suverenitetas suvokiamas ne tik kaip kontrolė, bet ir kaip atsakomybė gerbti visų valstybėje esančių asmenų orumą ir pagrindines teises.
Kitas aspektas yra tai, kad tarptautinė teisė gina skirtingų grupių ir visuomenių kultūrinę įvairovę. Tačiau, kaip pabrėžiama Konvencijoje dėl kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo, kultūrų įvairovės argumentas negali būti naudojamas tarptautinės teisės saugomų žmogaus teisių pažeidimams pateisinti.
Bene daugiausiai debatų sukelia žmogaus teisių sritis – nors mums priimtina mąstyti, kad jos yra universalios bei akivaizdžios, iš tiesų egzistuoja įvairūs nesutarimai: kultūros reliatyvistų stovykla mato pasaulį kaip savotišką kultūrų mozaiką, kurią galima suprasti tik tapus tos kultūros dalimi; postmodernistai laikosi požiūrio, kad objektyvios tiesos išvis nėra, o teiginiai apie visuotinių žmogaus teisių egzistavimą tėra Vakarų bandymas primesti savo vertybes kitoms kultūroms. Kaip vertinate minėtus požiūrius?
Žmogaus teisių visuotinumo idėją, kylančią iš prigimtinės žmogaus teisių sampratos, galima laikyti šiuolaikinės bendrosios tarptautinės teisės dalimi. Savotiškoje tarptautinės bendruomenės konstitucijoje – Jungtinių Tautų Chartijoje – skelbiamas pasiryžimas „vėl įtvirtinti tikėjimą pagrindinėmis žmogaus teisėmis“. Prigimtiniu žmogaus teisių pobūdžiu grindžiama ir Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, nuorodos į žmogaus teisių visuotinumą įtrauktos į svarbiausias sutartis žmogaus teisių srityje. Pavyzdžiui, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto šalimis yra 170 valstybių, Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto – 167 valstybės. Nors vienos valstybės labiau akcentuoja asmenines teises ir laisves, kitos, tokios kaip Kinija, pabrėžia ekonomines, socialines piliečių teises, tai rodo itin platų, net jei ir formalų, visuotinių žmogaus teisių idėjos priėmimą tarptautiniu lygiu.
Tiesa, egzistuoja požiūris, kad pati tarptautinė teisė didžiąja dalimi yra vakarietiškos civilizacijos „produktas“ ir neretai valstybės tik formaliai prisiima įsipareigojimus žmogaus teisių srityje, pasiduodamos Vakarų „kultūriniam imperializmui“. Iš to kyla bene didžiausias reliatyvizmo iššūkis – kiek šalys realiai laikosi prisiimtų įsipareigojimų? Paradoksas, bet netgi Šiaurės Korėja yra Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos šalis.
Vis tik manyčiau, kad šiandieninėmis globalizacijos, informacijos sklaidos, erdvės bei laiko suglaudinimo sąlygomis reliatyvistų kalbėjimas apie tai, kad tik konkrečioje kultūroje susiformavęs asmens ir valstybės santykio modelis yra priimtinas konkrečiai kultūrai, atrodo dirbtinis ir menkai įtikinantis. Šiandienos pasaulyje vargu ar galima kalbėti apie homogeniškas, statiškas kultūras, egzistuojančias tarsi izoliuotos salos.
Dažniausiai kultūrinio reliatyvizmo idėjas išsako nedemokratinių valstybių valdantysis sluoksnis arba grupės, kurios dėl lyties, religijos, etninės kilmės ar kitų istoriškai susiklosčiusių aplinkybių naudojasi galios pozicijomis konkrečioje visuomenėje. Reliatyvizmo argumentai šiems subjektams yra naudingi siekiant išlaikyti ir legitimuoti savo dominavimą, todėl natūralu, kad visuotinių žmogaus teisių idėja nėra patogi tiems, kas siekia išsaugoti status quo nepalankesnėje padėtyje esančių asmenų ar grupių atžvilgiu.
Taip pat ironiška, kad reliatyvistai savo poziciją grindžia remdamiesi vakarietiškoje tradicijoje kartu su modernia tautinės valstybės samprata išvystytomis tautinio ir kultūrinio identiteto idėjomis.
Kita vertus, kultūrinio reliatyvizmo metamas iššūkis žmogaus teisių universalumo idėjai neabejotinai svarbus ta prasme, kad verčia diskutuoti apie konkrečių žmogaus teisių turinį ir naudojimosi jomis ribas, pusiausvyros tarp skirtingų asmenų teisių ar asmens ir visuomenės interesų nustatymą. Pavyzdžiui, ar teisė į pagarbą privačiam gyvenimui apima nepagydoma liga sergančio asmens teisę į eutanazijos atlikimą? Kokie naudojimosi saviraiškos arba religijos laisve ribojimai laikytini pagrįstais? Tai klausimai, aktualūs visoms visuomenėms.
Galima gerbti kiekvieną kultūrą, tačiau skirtumai tarp valstybių, jų teisinių tradicijų bei teisinės kultūros yra neišvengiami. Kokia yra tarptautinių teismų (pavyzdžiui, Strasbūro teismo) praktika, susidūrus su kultūriškai, istoriškai jautriomis bylomis?
Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) nuolat susiduria su iššūkiu nustatyti pusiausvyrą tarp bendro žmogaus teisių apsaugos standarto ir nacionalinių sprendimų, grindžiamų konkrečios valstybės teisinėmis, kultūrinėmis tradicijomis, istorine patirtimi. Tai yra tarptautinis teismas, vertinantis, ar valstybės, kurioms tenka pirminė atsakomybė už veiksmingą Konvencijos teisių užtikrinimą, nepažeidė savo įsipareigojimų. Tačiau neturėdamas tiesioginės sąveikos su konkrečios valstybės visuomene jis negali žinoti visų nacionalinių ypatumų, kiek vienas ar kitas klausimas jautrus ir svarbus konkrečiai visuomenei. Kitaip tariant, iš tiesų egzistuoja tam tikra įtampa tarp vienovės ir įvairovės.
Instrumentas, kurio pagalba EŽTT siekia nustatyti pusiausvyrą tarp šių polių, yra valstybių vertinimo laisvės doktrina – valstybėms pripažįstama tam tikra diskrecija priimant sprendimus, susijusius su Konvencijos ginamomis teisėmis. Valstybių vertinimo laisvė grindžiama tuo, kad nacionalinės institucijos turi geresnes galimybes įvertinti konkrečios visuomenės poreikius, surinkti duomenis, reikalingus nustatyti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, tad ši doktrina itin svarbi nagrinėjant bylas, kuriose keliami jautrūs klausimai, tokie kaip eutanazijos ar abortų reguliavimas, religinės simbolikos naudojimas.
Ar skirtingų valstybių teisėjai, priklausomai nuo jų nacionalinės patirties ar politinių aplinkybių, yra linkę suprasti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (Konvenciją) skirtingai?
Tam tikras subjektyvumo elementas manau yra neišvengiamas kiekvienu atveju, kai tenka priimti sprendimą, nesant galimybės vadovautis matematiniais metodais. Teisėjai vadovaujasi vidiniu įsitikinimu ir teisingumo jausmu, kuris gali skirtis ir dėl psichologinių žmogaus savybių, konservatyvių ar liberalių įsitikinimų, kultūrinių nuostatų, skirtingo teisinio išsilavinimo. Tačiau kad ir kokios būtų individualių teisėjų nuostatos, EŽTT pirmiausia vadovaujasi Konvencija, taip pat vertina nacionalinių teismų argumentaciją, kiekvienos situacijos aplinkybių visumą, įskaitant ir kontekstą. Būtinybė pasverti šią aplinkybių gausą ir priimti sprendimą yra išties rimtas iššūkis.
Beje, teisės teoretikas R. Dworkinas yra pasakęs, kad mąstantys teisininkai dažnai nesutars dėl sudėtingų bylų. Taigi visiškai natūralu ir suprantama, kai sudėtingoje byloje teisėjų nuomonės išsiskiria. Civiliniame kodekse nustatyta, kad vaisiai nuo šakų, nusvirusių į kaimyno sklypą, priklauso kaimynui. Tačiau dažnai teisės aktų formuluotės nepateikia vienareikšmių atsakymų, ypač žmogaus teisių srityje. Teisei svarbus tikslumas, bet ji nėra tikslusis mokslas, ji yra ir menas, joje tikrai yra erdvės ir filosofijai. Tačiau svarbu, kad ir patys teisininkai tai suprastų.
Valstybei jautriose bylose EŽTT kartais pakeičia savo anksčiau priimtą sprendimą. Ar tam gali turėti reikšmės aplinkybė, kad nebuvo pakankamai atsižvelgta į nacionalinę specifiką? Kokios pastarųjų metų bylos, susiję su valstybės savitumu, Jūsų nuomone, yra įdomiausios?
Prieš keletą metų itin daug dėmesio sulaukė byla susijusi su ilgamete Italijos istorine tradicija kabinti kryžius (krucifiksus) valstybinių mokyklų klasėse. 2009 m. byloje S. Lautsi ir kiti prieš Italiją EŽTT septynių teisėjų kolegija vienbalsiai pripažino, kad tokia praktika pažeidė mokinių tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus ir mokinių religijos laisvę. Italijos prašymu bylą iš naujo nagrinėjant Didžiajai kolegijai, dešimt valstybių, tarp jų ir Lietuva, pateikė EŽTT savo pozicijas, ragindamos pripažinti valstybės vertinimo laisvę ir atsižvelgti į valstybės kultūrą, jos tradicijas ir vertybes. 2011 m. Didžioji kolegija nusprendė, kad minėta istorinė tradicija neprilygo mokinių indoktrinacijai ir Konvencija nebuvo pažeista, nes klasėje kabančio krucifikso vaidmuo buvo pasyvus, nebuvo privalomo krikščionybės mokymo, buvo leidžiama naudoti ir kitų religijų simbolius.
Žinoma, vien referavimas į tradicijų tęstinumą, kultūrinį savitumą, moralės ar religinių jausmų apsaugą negali pateisinti nepagrįstų naudojimosi teisėmis ribojimų. Tai aiškiai parodė vadinamoji „Jėzaus džinsų byla“ (UAB „Sekmadienis“ prieš Lietuvą). Joje Žmogaus teisių stebėjimo institutas atstovavo pareiškėją, kuriam buvo skirta bauda už visuomenės moralę neva pažeidžiantį Jėzaus ir Marijos atvaizdų naudojimą drabužių kolekcijos reklamoje. EŽTT atkreipė dėmesį, kad moralės apsauga grindžiami ribojimai neturi būti kildinami tik iš kurios nors vienos religijos principų. Tačiau esminis vaidmuo konstatuojant saviraiškos laisvės pažeidimą teko aplinkybei, kad Lietuvos institucijų argumentai apie krikščionybės svarbą ir religinių simbolių menkinimą buvo deklaratyvūs, paviršutiniški ir nepakankamai paaiškinantys, kas konkrečiai reklamose įžeidė tikinčiuosius.
Reikšmingas valstybės vertinimo laisvės apimtį lemiantis kriterijus yra tai, ar konkrečiu klausimu egzistuoja Europos Tarybos valstybių konsensusas, t. y. bendras požiūris, standartas. Srityse, kur valstybių praktika išsiskiria (kaip kad dėl religinių simbolių mokymo įstaigose), valstybėms paliekama platesnė vertinimo laisvė, o nustačius, kad daugumoje valstybių įsitvirtinęs vieningas požiūris, valstybės vertinimo laisvė reikšmingai siaurėja.
Galimybė nukrypti nuo bendro standarto nepažeidžiant įsipareigojimų pagal Konvenciją laikytina išimtiniu atveju. Tokio išimtinio atvejo pavyzdys yra byla A, B ir C prieš Airiją. Nepaisant Europoje egzistuojančio aiškaus konsensuso dėl liberalesnio nei Airijoje abortų reguliavimo, EŽTT nustatė, kad Airijoje galiojantis griežtas abortų draudimas, kai nėštumas gali būti nutrauktas tik esant grėsmei motinos gyvybei, nepažeidė pareiškėjų teisės į pagarbą privačiam gyvenimui. Grįsdamas sprendimą EŽTT pažymėjo tiek mokslinio sutarimo žmogaus gyvybės pradžios klausimu nebuvimą ir itin jautrų šio klausimo pobūdį, tiek ir aplinkybę, kad Airijos konstitucinėmis nuostatomis grindžiamas abortų reguliavimas yra „ilgos, sudėtingos ir jautrios diskusijos“ Airijos visuomenėje rezultatas. Šis nevienareikšmiškai vertinamas sprendimas parodė, kad sudėtingas etines dilemas keliančiais klausimais EŽTT kartais linkęs sprendimų priėmimą palikti pačiai visuomenei ir pripažįsta valstybėms plačią diskreciją. Beje, šiuo metu Airijos visuomenė kaip tik sprendžia klausimą dėl abortų reguliavimo liberalizavimo.
Dar viena įdomi EŽTT praktikos sritis, kurioje didelis svoris suteikiamas visuomenės pasirinkimui, yra bylos, kuriose draudžiama moterims viešumoje nešioti musulmoniškus galvos apdangalus. Jau pirmojoje iš šių bylų – S.A.S. prieš Prancūziją – EŽTT pripažino, kad sprendimas, ar leisti viešose vietose dėvėti veidą dengiančius apdarus (tokius kaip burkos, nikabai) yra visuomenės pasirinkimas ir valstybei šioje srityje priklauso plati vertinimo laisvė. Kadangi veidas yra svarbus tarpasmeniniam bendravimui, veidą dengiančių apdarų draudimas gali būti pripažintas būtinu demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti “gyvenimą kartu”, kaip kitų asmenų teisių ir laisvių apsaugos elementą. Tokia pati argumentacija buvo pakartota ir vėlesnėse bylose prieš Belgiją.
Visi šie sprendimai neabejotinai įdomūs tuo aspektu, kurį keliate, nes iliustruoja, kad teismas linkęs į dialogą ir gali pripažinti konkrečios visuomenės pasirinkimus.
Pereikime prie istorinių pasakojimų sankirtos Europos Sąjungoje. Vakarai po Antrojo pasaulinio karo atkūrė demokratines institucijas, žengė į Jungtines Tautas, Europos bendriją ir NATO, kai kitapus geležinės uždangos atsidūrusios Rytų šalys patyrė okupaciją, terorą ir trėmimus. Kaip šie istorinių pasakojimų skirtumai reiškiasi EŽTT ir kitų teisinių organizacijų sprendimuose? Kokias pastebite tendencijas?
EŽTT neretai susiduria su bylomis, kurios paliečia istorinės atminties klausimus. Pavyzdžiui, Katynės žudynių byla ar byla Vasiliauskas prieš Lietuvą, primenanti apie Lietuvos rezistentų naikinimą.
Tačiau sritis, kur tikrai galima kalbėti apie istorinių pasakojimų skirtumus, yra sovietinės simbolikos demonstravimo vertinimas. Šio klausimo jautrumą Lietuvoje ir valstybėse, nukentėjusiose nuo totalitarinio sovietinio režimo, nemaža dalimi lemia dabartinė geopolitinė situacija, taip pat sovietinio režimo normalizavimas Vakarų Europos visuomenėse, sovietinės simbolikos komercializavimas. EŽTT bylose Vajnai prieš Vengriją, Fratanolo prieš Vengriją nagrinėjo atsakomybės už raudonos penkiakampės žvaigždės dėvėjimą klausimą, Venecijos komisija Moldovos Konstitucinio Teismo prašymu teikė išvadą dėl draudimo naudoti kūjo ir pjautuvo ženklą. Nors EŽTT ir Venecijos komisijos išvados susijusios su konkrečiomis situacijomis, iš esmės buvo pasisakyta už bendrą principą, kad sankcijos už tokių simbolių demonstravimą turėtų būti taikomos tik nustačius veiksmų pavojingumą. Kitais žodžiais, nustačius, kad sovietinių simbolių naudojimas konkrečiu atveju prilygo pavojingai propagandai, totalitarinių idėjų skleidimui, atsakomybės taikymas nepažeistų saviraiškos laisvės.
Manyčiau, būtent istorinio pasakojimo skirtumai turėjo nemažą reikšmę nustatant pavojingumo reikalavimą, nes, pavyzdžiui, raudona penkiakampė žvaigždė, kuri Rytų Europoje asocijuojasi su sovietiniu režimu, yra daugiaprasmis simbolis. Ji gali simbolizuoti ir kovą už darbininkų socialines teises bei yra naudojama Europoje veikiančių kairiųjų partijų. Nors EŽTT nenagrinėjo simbolių, kurie neturi daugiaprasmiškumo dimensijos ir sietini išimtinai su totalitariniu sovietiniu režimu, draudimo klausimų, tačiau manau, kad šioje srityje būtų pagrįsta kalbėti apie platesnę valstybių diskreciją.
Teisinį darbą gali dirbti kiekvienas teisinį išsilavinimą įgijęs asmuo. O ko, Jūsų nuomone, reikia, kad teisininkui pavyktų perprasti skirtingas kultūras, istorinius pasakojimus?
Pusiau juokais sakoma, kad galiausiai visos diskusijos susiveda į kalbas apie švietimą. Išties tinkamas teisės suvokimas ir taikymas daug priklauso nuo teisinio šveitimo kokybės – teisės studijų kokybės, teisėjų parengimo, atrankos proceso, kompetencijos. Tačiau svarbus visapusiškas išsilavinimas, kuris įgyjamas dar iki teisės studijų. Praturtina ir bendravimas su kolegomis, įskaitant iš kitų valstybių, kurie gali padėti suprasti kitokį požiūrį ar naujai pažvelgti į dalykus, kuriuos laikome savaime suprantamais. Vis dėlto, vienas svarbiausių dalykų yra paties asmens požiūris, kiek jis ar ji siekia žinių ir mato jų prasmę.
Teisininko gebėjimas ne tik taikyti įstatymo raidę, bet ir matyti platesnį kontekstą, ypač žmogaus teisių srityje, keičia požiūrį ir į teisininko profesiją. Tereikia neužsidaryti savo kabinete, domėtis tuo, kas nauja ir dar nepažinta.
Interviu publikuotas žurnale Teismai.lt Nr. 2(30)
