Teisėjas Arvydas Martinavičius žinias pritaiko „protų mūšiuose”

Re­gio­nų apy­gar­dos ad­mi­nist­ra­ci­nio teis­mo Šiau­lių rū­mų tei­sė­jas Ar­vy­das Mar­ti­na­vi­čius daug me­tų ak­ty­viai da­ly­vau­ja in­te­lek­ti­niuo­se žai­di­muo­se. Anot tei­sė­jo, va­di­na­mo­sios pro­tų ko­vos ska­ti­na daug skai­ty­ti ir do­mė­tis. „Ži­nių sie­ki­mas ir svei­kas smal­su­mas ne­lei­džia žmo­gui su­sto­ti ir da­ro jį įdo­mes­nį ki­tiems“, – įsi­ti­ki­nęs jis.

Ko­va po ko­vos

Tei­si­nin­kas grei­čiau­siai ir ne­sus­kai­čiuo­tų, kiek­syk per tris de­šimt­me­čius jam yra te­kę da­ly­vau­ti įvai­riuo­se in­te­lek­ti­niuo­se žai­di­muo­se, ku­riuo­se rei­kia ne tik ži­nių, bet la­bai pra­ver­čia ir lo­gi­nis mąs­ty­mas. Pra­džia – 1987 me­tai, kai per LRT bu­vo ro­do­ma tie­sio­gi­nė te­le­vik­to­ri­na „10X10“. Su Tel­šių, kuriuose A. Mar­ti­na­vi­čius tuo me­tu dir­bo žu­vi­nin­kys­tės ūkio žu­vi­nin­ku, ko­man­da nu­vy­ko. Azar­tas, pri­si­me­na, taip už­val­dė, kad tel­šiš­kiai net ke­lis se­zo­nus bu­vo nuo­la­ti­niais šios te­le­vik­to­ri­nos da­ly­viais ir ta­po vie­nais stip­riau­sių žai­dė­jų ša­ly­je. Va­di­na­mie­ji pro­tmū­šiai pa­ska­ti­no že­mai­tį iš Var­nių mies­te­lio dar dau­giau skai­ty­ti ir sem­tis ži­nių iš vi­sų ta­da įma­no­mų šal­ti­nių.

Po 1991 me­tų tra­giš­kų­jų sau­sio įvy­kių lie­tu­viš­kos te­le­vi­zi­jos žai­di­mą „10X10“ A. Mar­ti­na­vi­čius iš­kei­tė į ru­siš­ką­ „Ste­buk­lų lau­ką“: kaip at­ran­kos į šį žai­di­mą tai­syk­lės rei­ka­la­vo, su­da­rė kry­žia­žo­dį ru­sų kal­ba ir pa­ra­šė mo­ty­va­ci­nį laiš­ką, ko­dėl šia­me žai­di­me no­rė­tų su­da­ly­vau­ti. Da­bar pa­ts gal­vo­ja, kad lie­tu­vio laiš­kas ru­sų trans­liuo­to­ją grei­čiau­siai už­ka­bi­no dėl Lie­tu­vo­je vy­ku­sių per­vers­mų. Tai­gi bu­vo pa­kvies­tas į žai­di­mo fil­ma­vi­mą Mask­vo­je.

Su­si­ti­ki­mą su šio iki šiol per Ru­si­jos ka­na­lus trans­liuo­ja­mo žai­di­mo pir­muo­ju ve­dė­ju ir žur­na­lis­tu Vla­dis­la­vu List­je­vu A. Mar­ti­na­vi­čius pri­si­me­na iki šiol. Prieš lai­dą V. List­je­vas lie­tu­vį pa­kvie­tė as­me­ni­nio po­kal­bio, klau­si­nė­jo jo apie sau­sio 13-ąją, apie tai, ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis gy­ve­na Lie­tu­va, ką mąs­to lie­tu­viai. „Pa­pa­sa­ko­jau, ką jau­čiu. Jis ne­dis­ku­ta­vo, su­ti­ko su ma­no min­ti­mis. Lai­da ne­bu­vo pro­ru­siš­ka“, – pri­si­me­na pa­šne­ko­vas švie­saus at­min­imo žur­na­lis­tą. Sto­jęs prie pri­zų ra­to, A. Mar­ti­na­vi­čius jį pa­su­ko ir lai­mė­jo kaž­ko­kią smulk­me­ną, jau ne­beat­me­na, ko­kią. Sėk­mės tuo­met vie­nin­te­lia­me ne­to­li­ma­me už­sie­ny­je vy­ku­sia­me žai­di­me tik tiek ir bu­vo: nors į ant­rą žai­di­mo ra­tą pa­te­ko, ta­čiau ne­be­lai­mė­jo.

Po įspū­din­gos pa­tir­ties no­ras da­ly­vau­ti ži­nių pa­si­tik­ri­ni­mo ko­vo­se tik stip­rė­jo. Juo­lab, kaip pa­ts sa­ko, po tie­sio­gi­nio ete­rio te­le­vi­zi­jos žai­di­me „10X10“ jau ne­be­bi­jo­jo ne tik ties­mu­kų klau­si­mų, bet ir ka­me­rų. A. Mar­ti­na­vi­čiui te­ko da­ly­vau­ti ir V. Šap­ra­naus­ko ves­ta­me žai­di­me „Sėk­mės ke­liai“, vė­liau – „Ke­lio­nė­je į Eri­da­ną“, pa­skui „Še­ši nu­liai – mi­li­jo­nas“. O žai­di­mas „Kas lai­mės mi­li­jo­ną?“ bu­vo sėk­min­ga fi­nan­si­niu po­žiū­riu – šiau­lie­tis jo­je lai­mė­jo 19 000 li­tų.

Su­da­ly­vau­ti lai­dos „Kas, kur, ka­da?“ at­ran­ko­je A. Mar­ti­na­vi­čius su­gun­dė ir Šiau­lių apy­lin­kės teis­mo tei­sė­jus bei dar­buo­to­jus. Su­sior­ga­ni­za­vo, su­da­ly­va­vo po­ro­je at­ran­kų, bet pa­tek­ti tuo­met ne­bu­vo lem­ta. Vis tik su­bur­ta „ži­niu­kų“ ko­man­da neiš­sis­kirs­tė: prieš sep­ty­ne­tą me­tų nu­spren­dė iš­ban­dy­ti sa­ve Ro­ber­to Pet­raus­ko or­ga­ni­zuo­ja­mo­se „Pro­tų ko­vo­se.“ Pas­kui A. Mar­ti­na­vi­čių su­vi­lio­jo ko­man­da „Geltoni–juodi“, ku­rią su­da­ro įvai­rių sri­čių spe­cia­lis­tai. Ge­riau­sias šiau­lie­čių re­zul­ta­tas – šeš­ta vie­ta Lie­tu­vo­je.

Ape­ti­tas, pa­šne­ko­vo žo­džiais, au­ga be­val­gant – Šiau­liai, or­ga­ni­za­vę vie­ti­nes pro­tų ko­vas, pa­skui jas pri­jun­gė prie „Pro­tų ly­gos“ ar­ba „Ko ne­ži­no Ka­zys“. Vy­ras da­ly­vau­ja čia kar­tu su ko­le­gų tei­sė­jų ir teis­mų dar­buo­to­jų ko­man­da, ir yra jos ka­pi­to­nas. „Gy­va­me“ žai­di­me „GJ“ žai­džia „Auk­si­nia­me pro­te“ – per­nai ko­man­da bu­vo ant­ra, o šią žie­mą – pir­mo­je vie­to­je Lie­tu­vo­je. Be to, ta­po tra­di­ci­ja, kad Šiau­lių apy­gar­dos teis­mai Kons­ti­tu­ci­jos die­nos pro­ga su­ren­gia pro­tų ko­vas. Pag­rin­di­nis klau­si­mų ir už­duo­čių su­ma­ny­to­jas šio­se ko­vo­se – A. Mar­ti­na­vi­čius.

Kaip žu­vų gy­dy­to­jas ta­po tei­si­nin­ku

Pir­mą­ją sa­vo spe­cia­ly­bę – žu­vų gy­dy­to­jo (ich­teo­pa­ta­lo­go) – į tei­sę A. Mar­ti­na­vi­čius iš­kei­tė 1989 me­tais. At­si­tik­ti­nai bu­vo pa­kvies­tas dirb­ti tuo­me­ti­nė­je Tel­šių mi­li­ci­jo­je. Sa­ko, no­rė­da­mas su­pras­ti, ką da­ro ir ko­dėl taip rei­kia, il­gai ne­lau­kęs įsto­jo į Lie­tu­vos po­li­ci­jos aka­de­mi­ją. Da­bar juo­kia­si, tik ten stu­di­juo­da­mas pa­ju­to, jog tei­sė – tik­ra­sis jo pa­šau­ki­mas.

„Jei­gu į dar­bą ei­ni no­rė­da­mas, va­di­na­si, tai yra ta­vo dar­bas. O jei dar­bas yra įdo­mus, tai ko dau­giau rei­kia? Tei­sė to­li gra­žu nė­ra sau­sa, kaip daug kam at­ro­do. Dar J. W. Goet­he yra pa­sa­kęs: „Teo­ri­ja yra sau­sa ša­ka, pra­kti­kos me­dis žy­di“. Mes tei­sę tai­ko­me pra­kti­ko­je, va, vis­kas ir su­žy­di“, – sa­ko nuo 2013 me­tų ta­da Šiau­lių apy­gar­dos ad­mi­nist­ra­ci­nio teis­mo tei­sė­ju dir­ban­tis A. Mar­ti­na­vi­čius. Pa­sak jo, pa­siė­mus bet ku­rį iš ko­dek­sų ir pra­dė­jus skai­ty­ti, bus taip sau­sa, kad nie­ko nuo­bo­des­nio ne­su­ras­ti. Ta­čiau tu­rint ko­dek­są ir žmo­gaus pa­pa­sa­ko­tą si­tua­ci­ją – pro­ble­mą – už­duo­tis vis­ką pa­sver­ti tiks­liai ir tei­sin­gai įgau­na vi­sai ki­to­kias spal­vas.

Ru­ti­nos, anot tei­sė­jo, tei­sė­je nė­ra, vie­no­dų is­to­ri­jų nė­ra. Bet pa­na­šių pa­si­tai­ko. Pa­vyz­džiui, kad ir dėl ka­li­nių blo­gų lai­ky­mo są­ly­gų Šiau­lių tar­dy­mo izo­lia­to­riu­je, ku­rių neuž­tik­ri­no vals­ty­bė – ne­se­niai Ad­mi­nist­ra­ci­nis teis­mas ma­siš­kai nag­ri­nė­jo nu­teis­tų­jų skun­dus. „Izo­lia­to­rius – vals­ty­bės įstai­ga, ir jei vals­ty­bė pa­sa­kiu­si, kad už­tik­rins vie­nam kar­do­ma­jam štai to­kį plo­tą, bet neuž­tik­ri­no, va­di­na­si, pre­ten­zi­jos vals­ty­bei yra pa­grįs­tos“, – sa­ko tei­sė­jas. Anot jo, izo­lia­to­rius šiuo me­tu kaip rei­kiant ap­si­tvar­kęs, ir skun­dų dėl ne­tin­ka­mų lai­ky­mo są­ly­gų teis­me stip­riai su­ma­žė­jo.

Pa­sak A. Mar­ti­na­vi­čiaus, ne­ma­ža da­lis ad­mi­nist­ra­ci­nių by­lų nė­ra su­dė­tin­gos. Bet pa­si­tai­ko ir la­bai su­dė­tin­gų. Ir tai esą to­dėl, kad, pa­vyz­džiui, ci­vi­li­nius san­ty­kius reg­la­men­tuo­ja Ci­vi­li­nis ko­dek­sas, o ad­mi­nist­ra­ci­nius – vi­si įsta­ty­mai, ku­rie Lie­tu­vo­je yra priim­ti ir ku­rie lie­čia as­me­nį. „Vals­ty­bės tar­ny­bos, rei­kia pri­pa­žin­ti, kar­tais ir tarp tri­jų pu­šų pa­si­klys­ta. Pa­vyz­džiui, at­lei­džiant žmo­gų ne­re­tai pa­žei­džia­mos at­lei­di­mo pro­ce­dū­ros, bū­na, kad neį­ver­ti­na­mos ar­ba ne­tin­ka­mai įver­ti­na­mos kai ku­rios ap­lin­ky­bės“, – iš pa­tir­ties kal­ba tei­sė­jas.

Tei­sė­jau­ti A. Mar­ti­na­vi­čius pra­dė­jo 2002 me­tais, Rad­vi­liš­kio ra­jo­no apy­lin­kės teis­me, pa­skui per­kel­tas į Ak­me­nę – ten la­bai trū­ko tei­sė­jų, nag­ri­nė­jo bau­džia­mą­sias, ci­vi­li­nes, ad­mi­nist­ra­ci­nių nu­si­žen­gi­mų by­las. Vė­liau ci­vi­li­nės by­los nag­ri­nė­tos Šiau­lių apy­lin­kės teis­me. Šian­dien il­ga­me­tis Ad­mi­nist­ra­ci­nio teis­mo tei­sė­jas tu­ri dau­gy­bę jam pa­ti­kė­tų ad­mi­nist­ra­ci­nių by­lų, štai vien per­nai jų išnagrinėta apie 800.

Klausimas ir atsakymas

Visada daug skaitęs ir dabar knygos iš rankų nepaleidžiantis teisėjas sako: kai daug skaitai, tai daug ir žinai, todėl norisi savo žinias kažkur pritaikyti. Akiračio plėtimas, tvirtina, padeda ne tik nagrinėjant bylas, bet ir protų kovose. Kita vertus, bylos ir protų kovos – du skirtingi dalykai.

Martinavičius nesutinka su kai kurių televizijų laidų formuojamu lietuvio – girtaujančio, neišprususio, vulgaraus – įvaizdžiu. Yra tikras: aplinkui labai daug intelektualių, išprususių, žinioms smalsių žmonių, ir visai nepanašių į tuos, kuriuos rodo per televiziją. „Ateitumėte į protų kovas kiekvieną pirmadienį Šiauliuose! Čia susirenka 15-20 komandų, daugiau kaiop 100 – 150 žmonių, vien tam, kad pažaistų intelektualų žaidimą“, – sako ilgametis „protų mūšių“ dalyvis ir laimėtojas.

Žmonių turimos žinios šiaulietį neretai net labai nustebina – štai kartais išgirdęs klausimą galvoji, o šalia sėdintis žmogus jau sako: viskas čia aišku. „Protų kovos – tai hobis. Užsikabliavęs esu. Įdomu nueiti, pabendrauti, sužinoti. Išgirdęs klausimą nekantrauju išgirsti atsakymą ir neretai būna sunku juo patikėti“, – sako A. Martinavičius.

Sutuoktinė (Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė Laimutė Martinavičienė) vyro aistrai – protų kovų žaidimams – neprieštarauja. Tačiau pakviesta sudalyvauti kartu pasakiusi: jokiu būdu! „Ji ne prieš, derinti iš anksto nereikia. Bet pati pasitikrinti žinių nepageidauja“, – šypsosi teisėjas.

Skaitymas yra šviesa

Skaitė, teigia, visada labai daug: ir grožinės, ir mokslinės literatūros. Buvo susidomėjęs netgi sąmokslo teorija apie amerikiečius Mėnulyje. Nors kai kam kaip ten viskas buvo iš tiesų – mįslė neįminta, teisėjas įsitikinęs, kad atsakymą žino. O 5–7 klasėje buvo susidomėjęs antikine literatūra, žinios išliko iki šiol. Todėl klausimus, susijusius su senovės Graikija, A. Martinavičius “protų mūšiuose” gliaudo nelyginant riešutus.

Teisėjas pataria kuo daugiau skaityti. Jei ne mokslinę literatūrą, tai grožinę – joje yra daug faktų, kurie labai įdomūs.

Informacija paimta iš oficialios Lietuvos teismų svetainės