Girtų vairuotojų byloms – vieneri: kur link suka teismų praktika?

Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) pakeitimai, kuriais numatyta baudžiamoji atsakomybė už vairavimą apsvaigusiam nuo alkoholio (BK 281 straipsnio 7 dalis), įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d. Taigi šiai naujai kriminalizuotai nusikalstamai veikai jau kiek daugiau nei vieneri metai. Jos įtvirtinimas pakurstė daugybę ir praktikų, ir mokslininkų diskusijų. Buvo nuogąstaujama ne tik dėl padidėsiančio teismų darbo krūvio, bet ir dėl galimybės išvengti atsakomybės apskritai. Todėl smalsu žvilgterėti į tai, ką ši nauja nusikalstama veika suteikė teismų kasdienybei ir kuria linkme pasuko teismų praktika, formuojama nagrinėjant tokio pobūdžio bylas.

Ryškus statistikos pokytis

Pristatydamas teismų veiklos 2017 metais ataskaitą, Teisėjų tarybos pirmininkas Rimvydas Norkus pažymėjo, kad 2017 metais pirmosios instancijos teismuose gauta daugiau baudžiamųjų bylų nei 2016 ar 2015 metais: 2017 metais gautos 20 178 bylos, kai 2016 metais – 16 774, o 2015 metais – 18 358. Tokį gana žymų bylų pagausėjimą, anot R. Norkaus, lėmė pradėta taikyti baudžiamoji atsakomybė už vairavimą apsvaigus nuo alkoholio. Iš tiesų naujos pataisos turėjo didelę įtaką pernai teismuose stipriai išaugusiam bylų skaičiui dėl baudžiamųjų nusižengimų transporto eismo saugumui – 2017 metais buvo išnagrinėta 3 771 tokia byla (2016 m. – 460, 2015 m. – 492), iš jų net 88 proc. (3 328 bylos) sudarė bylos dėl transporto priemonės vairavimo arba praktinio vairavimo mokymo apsvaigus nuo alkoholio, kai kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra galutinė instancija Lietuvoje, formuojanti teismų praktiką įvairaus pobūdžio bylose, ne išimtis – girtų vairuotojų bylos. Nors šį aukščiausios instancijos teismą 2017–2018 metais pasiekė palyginti nedidelis skaičius girtų vairuotojų bylų (iš viso 18 tokių bylų), tačiau atsižvelgiant į šio teismo specifiką ir į tai, kad jame išnagrinėjamas nedidelis skaičius visų Lietuvoje išnagrinėtų bylų, galima teigti, kad toks bylų skaičius sąlyginai yra nemažas, o juo labiau pakankamas teismų praktikai formuoti. Tad kokia ta teismų praktika?

Bauda arba atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

Iš Lietuvos Aukščiausiajame Teisme išnagrinėtų bylų matyti, kad iš 18 atvejų 7 bylose asmenys atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, 8 bylose – nuteisti pagal BK 281 straipsnio 7 dalį bauda, kurios vidurkis 1 900 eurų. Taigi galima teigti, kad dažniausiai girtiems vairuotojams taikoma baudžiamosios atsakomybės forma yra arba atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, arba nuteisimas paskiriant švelniausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą. Tik retais ir išimtiniais atvejais tokio pobūdžio bylose skiriamos griežtesnės bausmės, paprastai tada, kai asmuo teisiamas ne pirmą kartą.

Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos

Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra vienas iš būdų parodyti valstybės pasitikėjimą asmeniui ir suteikti jam galimybę įrodyti, kad tai buvo atsitiktinis nusižengimas. Viena vertus, taikant BK 40 straipsnį, būtina nustatyti atitinkamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas, susijusias su tuo, ar kaltininkas pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, ar gailisi dėl to ir pripažįsta savo kaltę, ar bus įmanoma užtikrinti žalos atlyginimą. Kita vertus, kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą pažymėta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama teisė motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, kad pasirinktas laiduotojas darys teigiamą įtaką kaltininkui. Taigi ne mažiau svarbus yra laiduotojo asmenybės įvertinimas. Štai vienoje byloje teismas atsisakė atleisti asmenį pagal laidavimą motyvuodamas tuo, kad laiduotoja sutikusi tapti moteris retai bendrauja su kaltininku, kartu negyvena, jų nesieja glaudūs santykiai, todėl nėra pagrindo manyti, kad ji galės padaryti teigiamą poveikį kaltininkui.

Derėtų priminti, kad skeptikų nuomonė, jog asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, padedama išvengti teisinių padarinių (ir tai buvo vienas iš argumentų prieš šios nusikalstamos veikos kriminalizavimą), nėra visai teisinga. Visų pirma, kaltininko atleidimas pagal laidavimą yra sąlyginis. Vadinasi, kaltininkui, padariusiam naują nusikalstamą veiką, bus pritaikyta baudžiamoji atsakomybė ir už tą, dėl kurios jam buvo atleista. Antra, asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, paprastai skiriama viena ar kelios tarpusavyje suderintos baudžiamojo poveikio priemonės. Beveik visais atvejais skiriama baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialiąja teise (teisė vairuoti kelių transporto priemones) ir neretai įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Tokios įmokos dydis gali svyruoti nuo 250 iki 6 250 eurų; paprastai įmoka nustatoma apie 10–15 MGL, t. y. 500–750 eurų. Girtas vairavęs asmuo netenka teisės vairuoti automobilio vidutiniškai dvejiems metams, nors pasitaiko atvejų, kai nustatomas ir maksimalus – trejų metų – terminas. Taip pat itin didelė tikimybė netekti vairuoto automobilio ar jo vertę atitinkančios pinigų sumos.

Ar yra galimybė išsaugoti automobilį?

Žemesnės instancijos teismų sprendimuose vis dar diskutuojama – ar automobilis yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė tokio pobūdžio bylose. Atsakymas į šį klausimą yra reikšmingas, nes nuo jo priklausys, ar bus konfiskuotas girto vairuotojo valdytas automobilis arba jo vertę atitinkanti pinigų suma, jeigu automobilis priklauso ne pačiam vairuotojui. Šiuo klausimu kasacinis teismas yra apibrėžęs aiškias taisykles.

Teismas nutartyse nurodo, kad BK 281 straipsnio pakeitimais įstatymo leidėjas siekė didinti eismo saugumą, užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems Kelių eismo taisyklių pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų kitiems eismo dalyviams. Šių tikslų įgyvendinimas, netaikant transporto priemonės, kurią vairuojant ir buvo padaryta nagrinėjama nusikalstama veika, konfiskavimo, nėra įmanomas. Priešingu atveju kiltų situacija, kai asmuo, padaręs BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, turimą turtą – automobilį – galėtų vėl panaudoti nusikaltimams daryti, taip nebūtų užtikrintas prevencinis baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – pobūdis.

Didelę reikšmę sprendimui konfiskuoti automobilį turi tai, ar girtas vairuotojas nuteisiamas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, ar teismas priima sprendimą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra pažymėjęs, kad, nuteisus asmenį pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, transporto priemonė, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonė, paprastai turi būti konfiskuojama.

Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Įgyvendindamas jam suteiktą teisę dėl turto konfiskavimo taikymo, teismas tokiais atvejais pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šia prasme teismo sprendimai gali skirtis atsižvelgiant į tai, teisėtai ar neteisėtai buvo įgytas turtas, kelia pavojų ar nekelia pavojaus visuomenei automobilio palikimas kaltininkui, ar turtas nusikalstamos veikos priemone tapo atsitiktinai, ar buvo specialiai tam įgytas ar paruoštas, ar sprendžiamas klausimas dėl paties turto ar dėl jo vertės konfiskavimo ir pan. Sprendžiant, ar skirti baudžiamojo poveikio priemones asmenims, atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės, tokių priemonių proporcingumo įvertinimas yra esminis momentas. Štai vienoje byloje kasacinis teismas atsisakė konfiskuoti automobilį motyvuodamas tuo, kad nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto asmens sveikatos būklė yra labai prasta, todėl konfiskavus automobilį jam būtų neproporcingai pasunkinta galimybė nuvykti į gydymo įstaigas.

Tais atvejais, kai girto vairuotojo valdytas automobilis priklauso kitiems asmenims (vairuotojo sutuoktinei, tėvui, sūnui ir pan.), esant tam tikroms sąlygoms, teismas konfiskuoja ne patį automobilį, o jo vertę atitinkančią pinigų sumą ir automobilį grąžina teisėtam jo savininkui. Šiuo atveju teismams tenka pareiga įvertinti dar ir kitas aplinkybes. Taip yra todėl, kad priemonės konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais. Todėl konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, bet jos vertę pinigais, turi būti apsvarstoma, ar tokia baudžiamojo poveikio priemonė atitinka turto konfiskavimo tikslus, taip pat įvertinamas tokio išieškojimo proporcingumas su paskirta bauda. Jeigu kaltininkui paskirta didelė bauda ir dar įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, teismas, remdamasis proporcingumo principu, gali atsisakyti papildomai išieškoti dar ir automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą.

Aiškesni nusikalstamos veikos įrodinėjimo klausimai

Vienoje baudžiamojoje byloje kasacinis teismas pasisakė ir dėl šios nusikalstamos veikos įrodinėjimo taisyklių. Žemesnės instancijos teismai buvo išteisinę į alkotesterį daugiau nei dvi promiles pripūtusį vairuotoją, motyvuodami tuo, kad girtumas tokio pobūdžio bylose turi būti įrodomas tik laboratoriniu kraujo tyrimu.

Kasacinis teismas nepritarė tokiai pozicijai ir priminė, kad baudžiamajame procese galioja laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad negalima suteikti prioritetinės reikšmės atskiroms įrodymų rūšims. Alkoholio kiekio nustatymas alkotesteriu yra leistina priemonė, kai tai atliekama sertifikuoto gamintojo metrologiškai patikrintomis specialiosiomis techninėmis priemonėmis. Alkotesterio veikimo principas pagrįstas tuo, kad žmogaus iškvėptame ore esančių alkoholio garų koncentracija yra tiesiogiai proporcinga kraujyje ištirpusio alkoholio koncentracijai. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką medicininės apžiūros neatlikimas arba jos atlikimo tvarkos nesilaikymas nėra kliūtis asmens apsvaigimo faktui eismo įvykio metu nustatyti. Ar gauti duomenys (šiuo atveju – alkotesterio parodymai) laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas ar teisėjas, kurio žinioje yra byla, įvertinęs gautų tyrimo rezultatų patikimumą.

Straipsnį parengė Lietuvos apeliacinio teismo Teismų praktikos skyriaus vadovė dr. Dovilė Murauskienė

Informacija paimta iš oficialios Lietuvos Teismų svetainės.