Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas atmetė Lenkijos prašymą sustabdyti Tarybos sprendimo, kuriuo leidžiama laikinai taikyti ES ir Mercosur laikinąjį prekybos susitarimą, vykdymą
2026 m. sausio 9 d. Taryba priėmė sprendimą dėl Europos Sąjungos ir Mercosur šalių sudaryto laikinojo prekybos susitarimo (Laikinasis susitarimas) pasirašymo ir laikino taikymo. Europos Komisijos derybos su Mercosur šalimis buvo užbaigtos dviejų lygiagrečių teisinių dokumentų sudarymu. Nuo 2026 m. gegužės 1 d. laikinai taikomas Laikinasis susitarimas yra Europos Sąjungos ir Mercosur šalių laikinasis susitarimas dėl prekybos. Jis iš principo susijęs su prekybos ir investicijų liberalizavimu. Jame iš esmės nustatyti tie patys įsipareigojimai kaip ir Europos Sąjungos bei jos valstybių narių ir Mercosur šalių partnerystės susitarimo (ES ir Mercosur partnerystės susitarimas) komercinėje dalyje. Laikinasis susitarimas nustos galioti ir bus pakeistas ES ir Mercosur partnerystės susitarimu, kai šis įsigalios. 2026 m. gegužės 10 d. Lenkija, remdamasi SESV 263 straipsniu, pareiškė ieškinį Teisingumo Teisme dėl minėto Tarybos sprendimo panaikinimo. Kartu ji pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdama sustabdyti to sprendimo vykdymą.
Lenkija pirmiausia teigė, kad aplinkybės, kuriomis buvo priimtas ginčijamas sprendimas, pateisina jo vykdymo sustabdymą, kol bus priimtas sprendimas, užbaigsiantis bylos nagrinėjimą iš esmės. Ji, be kita ko, rėmėsi Sutarčių pažeidimu, piktnaudžiavimu įgaliojimais ir lojalaus bendradarbiavimo principo pažeidimu, teigdama, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir kad leidimas taikyti Laikinąjį sprendimą, net ir laikinai, galėtų paskatinti Sąjungos institucijas ateityje imtis „kitų analogiškų veiksmų“. Šios valstybės narės nuomone, Sąjungos institucijos, siekdamos kuo greičiau įgyvendinti Laikinąjį susitarimą, taip suteikė pirmenybę atrankiesiems ekonominiams interesams, o ne Sutarčių ir pagrindinių Sąjungos principų laikymuisi.
Be to, Lenkija tvirtino, kad, nesant vadinamųjų „veidrodinių“ sąlygų, įpareigojančių laikytis lygiaverčių gamybos standartų, taikomų tiek Sąjungoje, tiek Mercosur šalyse, Laikinajame susitarime numatytas žemės ūkio produktų prekybos liberalizavimas sukeltų realią grėsmę žmonių ir gyvūnų sveikatai, taip pat aplinkai Sąjungoje. Galiausiai ši valstybė narė teigė, kad Laikinojo susitarimo laikinas taikymas, leidžiant į Europos rinką patekti pigesniems žemės ūkio produktams, auginamiems ar gaminamiems naudojant Sąjungoje uždraustas chemines medžiagas, sumažintų Sąjungos ūkininkų pajamas, sutrikdytų įvairių žemės ūkio produktų rinkų veikimą ir taip sukeltų nesąžiningą konkurenciją, kenkiančią Sąjungos ūkininkų ekonominei ir socialinei padėčiai.
Rugsėjo 30 dienos nutartimi (bylos Nr. C-460/26) Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas atmetė Lenkijos prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas priminė, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas gali nurodyti sustabdyti sprendimo vykdymą tik tuo atveju, jei nustatoma, kad toks sustabdymas yra skubus, t. y. kad tai būtina siekiant išvengti didelės ir nepataisomos žalos, kol Teisingumo Teismas priims sprendimą dėl bylos esmės. Lenkija pakankamai neįrodė, kad ginčijamo sprendimo, kuriuo leidžiama laikinai taikyti Laikinąjį susitarimą, vykdymas gali sukelti tokią žalą. Pirmininko pavaduotojas taip pat pažymėjo, kad nebūtina priimti sprendimo dėl kitų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, susijusių su fumus boni juris ir interesų palyginimu, atsižvelgiant į jų kumuliacinį pobūdį.
Pirmiausia pirmininko pavaduotojas pabrėžė, kad vien galimo ginčijamo sprendimo neteisėtumo nepakanka, kad būtų įrodytas galimos žalos sunkumas ir nepataisomumas. Be to, Lenkija nepateikė jokios konkrečios informacijos, leidžiančios nustatyti tikėtiną didelės ir nepataisomos žalos atsiradimą ir neišvengiamumą.
Antra, kalbant apie Lenkijos teiginius dėl galimos rizikos žmonių ir gyvūnų sveikatai, taip pat aplinkai Sąjungoje, kurią kelia žemės ūkio produktų importas iš Mercosur šalių, pirmininko pavaduotojas pažymėjo, kad tiems produktams – kurie jau galėjo būti importuoti į Sąjungą prieš priimant ginčijamą sprendimą – taikomos maisto saugos ir sveikatos taisyklės, analogiškos taikomoms Sąjungoje pagamintiems produktams. Be to, pagal Laikinojo susitarimo nuostatas Sąjunga gali
taikyti priemones, užkertančias kelią į jos teritoriją įvežti žemės ūkio produktus, kurie neatitinka galiojančių sanitarijos, fitosanitarijos ir aplinkos apsaugos standartų, ir priimti skubias priemones, jei kyla didelė rizika žmonių, gyvūnų ar augalų sveikatai ar gyvybei.
Trečia, pirmininko pavaduotojas konstatavo, kad Lenkija nepateikė konkrečių duomenų apie Sąjungos ūkininkų finansinę padėtį, kurie leistų įrodyti, kad jie negebėtų konkuruoti su iš Mercosur šalių importuojamais produktais, todėl būtų priversti nutraukti savo veiklą. Lenkija taip pat nepateikė įrodymų, kurie leistų pakankamai tikėtinai nustatyti, kad ginčijamo sprendimo, kuriuo leidžiama laikinai taikyti Laikinąjį susitarimą, vykdymas sukels Sąjungos žemės ūkio rinkos trikdžių. Jos bendrais ir abstrakčiais teiginiais neatsižvelgiama nei į Komisijos įgaliojimus apsaugoti Sąjungos ūkininkų ekonominę ir socialinę padėtį bei maisto saugą, nei į aplinkybę, kad padėtis žemės ūkio rinkoje priklauso nuo daugelio kitų veiksnių, pavyzdžiui, energijos kainų svyravimo, didelių trąšų sąnaudų arba konkurencijos iš trečiųjų šalių, išskyrus Mercosur šalis.
ES Teisingumo Teismo informacija
