InstitucijosUniversitetai

Žiniasklaidos teisės ir ribojimai – koks tarp jų balansas?

„Galimybė kiekvienam žmogui laisvai formuoti savo nuomonę ir pažiūras ir laisvai jas skleisti šiandien – nelengvai įgyvendinama siekiamybė“,– teigia Vilniaus universiteto partnerystės profesorė dr. Liudvika Meškauskaitė. Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komiteto kartu su Vilniaus universiteto Teisės fakultetu organizuotoje konferencijoje „Žiniasklaidos teisė, šiandienos problemos ir lūkesčiai“ advokatė pristatė monografiją  „Žiniasklaidos teisė – visuomenės informavimo teisė: teoriniai ir praktiniai aspektai“. Renginio metu taip pat aptarti šiuolaikiniai žiniasklaidos teisės iššūkiai, žodžio laisvės įgyvendinimo problemos, žiniasklaidos atsakomybių ir pareigų klausimas Lietuvoje.

Prof. dr. Liudvika Meškauskaitė teigia, jog knygą parašyti paskatino noras pasidalinti gausia patirtimi dirbant advokate bei būnant Seimo atstove žurnalistų savireguliacijos institucijose: „Ši monografija ne tik didesnė, nei ta, kurią parašiau prieš penkiolika metų, bet ir nauja, atliepianti šiandienines tendencijas. Tiek žiniasklaidoje, tiek teisiniame reguliavime bei teismų praktikoje įvyko labai daug pokyčių. Knygoje remiuosi 428 Europos Žmogaus Teisių Teismo ir 188 nacionalinės teismų praktikos pavyzdžių.”

Pasak advokatės, žiniasklaidos veiklų reglamentavimas Lietuvoje chaotiškas, kadangi įstatymai keičiami labai dažnai, greitai ir ydingai. Kiekviena politinė valdžia nori priimti naujus pakeitimus, tačiau, dėl žinių, patirties trūkumo, dažnai nusižengiama žiniasklaidos teisės principams. „Žiniasklaidos teisėje yra labai daug neišspręstų ir vis atsiranda naujų problemų. Klausimų kelia tokie aspektai, kaip žurnalisto statuso, socialinių tinklų, tinklaraštininkų veiklos reguliavimo, atsakomybės už anoniminius komentarus problemos. Taip pat iššūkių kelia visuomeninio transliuotojo priklausomybės, savireguliacijos mechanizmo veiksmingumo klausimai. Kalbant apie ginčų nagrinėjo klausimus, pokyčių reikėtų neturtinės žalos balanso, dalykinės reputacijos, ginčų nagrinėjimo terminų srityse”,– teigia advokatė.

Doc. dr. Giedrės Lastauskienės teigimu, Lietuvoje šiandien matomas polinkis sakralizuoti žiniasklaidos teises ir laisves, sukuriant tam tikrą „šventos karvės” sindromą – bet kokia jai neparanki padėtis dažnai pristatoma kaip žiniasklaidos laisvės ribojimas, kuris teisinėje valstybėje neturėtų egzistuoti: „Nemanau, kad, pavyzdžiui, žiniasklaidos priemonėms gauti informaciją iš registrų centro vienodomis sąlygomis yra žiniasklaidos laisvės ribojimas. Taip pat nemanau, kad žiniasklaidai pateikti tam tikrus dokumentus, siekiant jos skaidrumo, yra laisvės ribojimas.”

Pasak docentės, svarbukalbėti ir apie tai, ar visuomenė apsaugota nuo žiniasklaidos saviveiklos, nesąžiningumo. „Pirmiausia turėtų eiti mūsų galimybė žinoti, o tik tada žiniasklaidos teisės ir laisvės. Žiniasklaida šiandien gyvena ypatingomis sąlygomis, susiduria su ypatingais iššūkiais. Išnyko riba tarp nuomonės ir žinios. Kalbėti apie tai, kad žiniasklaida neformuoja nuomonės ir teikia tik nešališką informaciją, yra neteisinga. Mano nuomone, visuomenė yra pasiruošusi priimti žiniasklaidos, kaip nuomonės formuotojos funkciją, tačiau reikia žiniasklaidos atviro pripažinimo, kad ji šališka, o ne slėpti tokią tendenciją”,– teigia advokatė.

Nuo 2019 m. lapkričio 1 dienos žiniasklaida turėtų tapti skaidresnė, o informacija apie ją prieinamesnė kiekvienam piliečiui. Kultūros ministerijos Visuomenės informavimo ir autorių teisių politikos skyriaus vedėjas Deividas Velkas pristatė viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų informacijos sistemą VIRSIS, kur kitais metais duomenys apie viešosios informacijos rengėjus, dalyvius, valdomas žiniasklaidos priemones bus skelbiamos neatlygintinai ir viešai. „Sistema turėtų garantuoti viešosios informacijos skleidėjų skaidrumą, paliesti tokius šios srities veikėjus, kaip viešųjų ryšių agentūros, nepriklausomi prodiuseriai. Taip pat tikimasi korupcijos mažėjimo, didesnio deklaruojamų duomenų suderinamumo”,– pasakoja D. Velkas.

Žurnalistės Indrės Makaraitytės teigimu, nesusikalbėjimas tarp žiniasklaidos priemonių, žurnalistų ir visuomenės yra naudingas daliai nesąžiningų politikų, žiniasklaidos priemonių, kurios nemoka dirbti kitaip, kaip tik pardavinėdamos pasitikėjimą. „Tačiau, kalbant apie neetišką žiniasklaidą, nereikia suabsoliutinti visų žurnalistų, nes, kaip ir kiekvienoje  profesijoje, jos atstovų būna įvairių”,– akcentuoja I. Makaraitytė.

Raktažodžiai
Close
Close