Pakartotinis restruktūrizavimo bylos inicijavimas: kada jis galimas

Tradiciškai iš juridinių asmenų nemokumo problemų sprendimo būdų išskiriami bankrotas ir restruktūrizavimas. Konkretaus nemokumo problemų sprendimo būdo pasirinkimas priklauso nuo daugelio aplinkybių, tačiau vienas iš esminių veiksnių yra įmonės gyvybingumas. Tai pagrindinė restruktūrizavimo bylos iškėlimo sąlyga, leidžianti atriboti įmonės restruktūrizavimo ir bankroto procesus. Teismui nustačius, kad juridinis asmuo nėra gyvybingas, restruktūrizavimo byla negali būti pradėta ir juridinis asmuo nemokumo problemas privalo spręsti bankroto procese. Bankroto ir restruktūrizavimo procesų tikslai iš esmės skiriasi. Restruktūrizuojant įmonę siekiama išsaugoti rinkoje veikiančią ir toliau iš esmės savarankiškai funkcionuoti pajėgią įmonę, o bankroto atveju siekiama įmonę pašalinti iš rinkos, t. y. likviduoti ją, maksimaliai patenkinant kreditorių reikalavimus, dažniausiai pardavus visą įmonės turtą.

Restruktūrizavimas kaip nemokumo sprendimo būdas

Visų pirma, restruktūrizavimu siekiama patenkinti ne tik finansinius kreditorių interesus, bet ir socialinius bei ekonominius visuomenės interesus. Sėkmingai restruktūrizuota įmonė gali toliau vykdyti veiklą, plėstis, išsaugoti darbo vietas, be to, šio proceso metu ji ir jos kreditoriai gauna kur kas didesnę naudą nei bankroto atveju, kai įmonės turtas parduodamas už likvidacines vertes ir paskutinės eilės kreditorių galimybės atgauti skolas neretai yra itin menkos.

Nors teigiamų restruktūrizavimo proceso aspektų yra daugiau, tačiau bankroto procesas vis dar dominuoja. Vien 2025 metais Lietuvoje iškelta daugiau nei tūkstantis bankroto bylų, o nuo 1992 metų, t. y. per 34 metus, Lietuvoje priskaičiuojama daugiau nei 33 tūkst. bankroto atvejų. Palyginti su restruktūrizavimo atvejų statistika, akivaizdu, kad restruktūrizavimas – tik lašas nemokumo bylų jūroje. Lietuvoje per 25 metus (nuo 2001 m., kai įsigaliojo Įmonių restruktūrizavimo įstatymas, iki 2025 m. gruodžio 31 d.) buvo pradėta tik apie 700 restruktūrizavimo bylų, t. y. vidutiniškai 28 bylos per metus. Taigi, restruktūrizavimas yra rečiau pasirenkamas juridinių asmenų nemokumo problemų sprendimo būdas.

Nors 2021 m. restruktūrizavimo bylų sumažėjo, tačiau vėlesniais metais jų skaičius nuosekliai auga ir šie duomenys leidžia įžvelgti šio nemokumo sprendimo būdo populiarėjimo Lietuvoje tendencijas.

Restruktūrizavimo proceso siekiamybė yra gyvybingo, veikiančio verslo išsaugojimas, tačiau šis tikslas dažnai gali būti nepasiektas dėl įvairiausių priežasčių, pavyzdžiui, jeigu restruktūrizavimo pabaigoje bus kreditorių, kuriems finansiniai reikalavimai pradelsti, o mokėjimo terminas sueis pasibaigus restruktūrizavimo bylai. Tokia finansinė padėtis gali lemti dar vieną finansinę krizę.

Pakartotinis restruktūrizavimas – piktnaudžiavimas procesu ar įmonės išsaugojimas?

Žinoma, gali pasitaikyti atvejų, kai, užbaigus restruktūrizavimo procesą, vėl prireikia kreiptis dėl dar vieno restruktūrizavimo. Teisės aktais nedraudžiama kelti dar vieną restruktūrizavimo bylą, kai pirmoji jau užbaigta. Tačiau kai inicijuoti restruktūrizavimą nėra ribojama, kyla grėsmė piktnaudžiauti šiuo procesu. Juridinių asmenų nemokumo įstatyme nustatyta, kad restruktūrizavimo plano įgyvendinimo trukmė negali būti ilgesnė kaip ketveri metai. Šis terminas užtikrina, kad restruktūrizavimo procesas vyktų operatyviai, t. y. kad būtų įgyvendintas restruktūrizavimo proceso racionalumo principas, kuriuo siekiama saugoti kreditorių interesus (sudaromi lūkesčiai, kad per apibrėžtą laikotarpį įmonės mokumas bus atkurtas) ir užtikrinti, kad nemokios įmonės nebūtų išlaikomos rinkoje neribotą laiką.

Keliant naują restruktūrizavimo bylą, visų pirma, turi būti patikrinama, ar nepiktnaudžiaujama restruktūrizavimo procesu. Vienas iš piktnaudžiavimo požymių gali būti tai, kad nauju restruktūrizavimo planu siekiama dar kartą atidėti ar nurašyti finansinius kreditorių reikalavimus, susidariusius iki pirmojo restruktūrizavimo proceso. Be to, šie požymiai gali rodyti ne tik piktnaudžiavimą restruktūrizavimo procesu, bet ir įmonės veiklos neefektyvumą bei negyvybingumą.

Viena vertus, restruktūrizavimo sistemomis gali būti piktnaudžiaujama siekiant atidėti neefektyvių įmonių likvidavimą (pirmo restruktūrizavimo plano nesėkmė gali rodyti įmonės negyvybingumą), o tai gali iškreipti rinkos veikimą. Kita vertus, gali būti pagrįstų priežasčių atlikti daugiau nei vieną restruktūrizavimo procesą per santykinai trumpą laikotarpį. Restruktūrizavimo planai rengiami atsižvelgiant į ateities prognozes, kurios, deja, ne visada pasitvirtina. Iš pradžių kreditoriai linkę daryti optimistines prielaidas, tačiau vėliau gali būti pasirengę prisiimti didesnius nuostolius. Svarbu nepamiršti, kad restruktūrizavimo sistemos skirtos ne tik skolininko, bet ir kreditorių, darbuotojų bei visos ekonomikos interesams tenkinti.

Vis dėlto pažymėtina, kad dar vienos restruktūrizavimo bylos iškėlimas (net ir po labai trumpo laikotarpio) nebus vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesu, jeigu naujos restruktūrizavimo bylos iškėlimas bus pagrįstas konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir neatitiks jokių piktnaudžiavimo procesu požymių.

Esminių faktinių aplinkybių pasikeitimas kaip pagrindas kelti dar vieną restruktūrizavimo bylą

Restruktūrizavimo procesas pradedamas darant tam tikras prielaidas dėl ateities, tačiau tiek ekonominė, tiek rinkos situacija, kaip jau minėta, gali kisti. Tokiu atveju tikslinga naudotis restruktūrizavimo plano keitimo galimybe reaguojant į įvairius rinkos, finansinius ir ekonominius pokyčius. Visgi pasitaiko atvejų, kai, net ir tinkamai įgyvendinusi pradinį ir (ar) pakeistą  restruktūrizavimo planą, įmonė pakartotinai siekia restruktūrizuoti skolas tiems patiems kreditoriams. Kyla klausimas, kokiems pagrindams esant dar vienos restruktūrizavimo bylos iškėlimas yra galimas.

Teismų praktikoje aiškinama, kad dar viena restruktūrizavimo byla negali būti ankstesnės restruktūrizavimo bylos tąsa, t. y. dar vieno restruktūrizavimo proceso poreikio negali lemti problemos, egzistavusios iki pirmojo restruktūrizavimo proceso. Pavyzdžiui, susiklosčius situacijai, kai įmonė dar kartą norėjo restruktūrizuoti skolas tiems patiems kreditoriams, teismai pripažino tai esant pirmojo restruktūrizavimo proceso tąsa ir tai buvo pripažinta piktnaudžiavimu restruktūrizavimo procesu. Tokio pobūdžio pakartotinis restruktūrizavimas yra nepagrįstas, nes taip buvo siekiama išspręsti jau prieš tai buvusias problemas, kurios galėjo ir turėjo būti išspręstos pirmoje restruktūrizavimo byloje.

Nėra sudaryto galutinio atvejų sąrašo, kada galima iškelti dar vieną restruktūrizavimo bylą po pirmosios, nes tai priklauso nuo konkrečių faktinių aplinkybių. Visgi teismų praktikoje akcentuojamas esminis faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas reikalavimas iškelti restruktūrizavimo bylą, pasikeitimas, t. y. turi nebelikti priežasčių, dėl kurių teismas atsisakė iškelti restruktūrizavimo bylą ar ją nutraukti, arba turi atsirasti naujų aplinkybių, pagrįstai leidžiančių iškelti restruktūrizavimo bylą. Būtina nurodyti pasikeitusias esmines aplinkybes, o jeigu pakartotinis pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikiamas praėjus labai trumpam laikui nuo teismo nutarties atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą ar ją nutraukti įsiteisėjimo dienos, šios aplinkybės tampa dar reikšmingesnės. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad kuo trumpesnis laikas tarp pirmo ir pakartotinio restruktūrizavimo procesų, tuo didesnė tikimybė, jog įmonė yra negyvybinga, todėl nėra tikslinga pakartotinai ją restruktūrizuoti.

Taigi, restruktūrizavimas yra vienas iš juridinio asmens nemokumo problemų sprendimo būdų ir jo pagrindinė sąlyga – įmonės gyvybingumas. Dar viena restruktūrizavimo byla gali būti keliama tik tada, kai aplinkybės dėl restruktūrizavimo atsirado ne prieš pirmą restruktūrizavimo procesą, o tik po jo. Toks restruktūrizavimas negali būti ankstesnio proceso tąsa.

Tekstą parengė Lietuvos apeliacinio teismo Teismų praktikos skyrius