LVAT: diplomatinės tarnybos santykiams taikomas specialus teisinis reguliavimas, todėl bendrosios darbo teisės normos šiuo atveju netaikomos

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą (Nr. eA-1315-815/2026) dėl Užsienio reikalų ministro įsakymo, kuriuo konstatuotas diplomato tarnybos sutarties pasibaigimas suėjus terminui, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje ginčas kilo tarp pareiškėjo B. S. ir Užsienio reikalų ministerijos dėl įsakymo, kuriuo buvo konstatuota terminuotos diplomato tarnybos sutarties pabaiga. Pareiškėjas teigė, kad jo tarnybos santykiai iš esmės buvo neterminuoti, todėl negalėjo pasibaigti vien suėjus terminui, taip pat kėlė klausimą dėl Darbo kodekso 68 straipsnyje įtvirtintų prinicpų taikymo ginčo situacijai.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad tarp šalių egzistavo terminuoti diplomatinės tarnybos santykiai. Tai aiškiai įtvirtinta tiek sudarytoje sutartyje, tiek ją lydinčiuose administraciniuose aktuose, kuriuose buvo nurodytas konkretus tarnybos laikotarpis – vieni metai.

Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, jog nors sprendimas sudaryti terminuotą diplomato tarnybos sutartį paliktas užsienio reikalų ministro diskrecijai, pats sutarties terminas tokiu atveju kaip nagrinėjamoje byloje (asmeniui pavesta atlikti funkcijas, susijusias su Šengeno acquis reikalavimų ir (ar) kitas funkcijas, numatytas Konsuliniame statute) yra Diplomatinės tarnybos įstatyme expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtintas imperatyviai ir laikytinas tiksliniu, t. y. susietas su laikinai pavestomis atlikti funkcijomis.

LVAT akcentavo, kad pagal Diplomatinės tarnybos įstatymą tokio pobūdžio santykiai yra detaliai reglamentuoti. Įstatyme numatyta, jog tam tikras funkcijas atliekantiems diplomatams gali būti sudaromos būtent terminuotos sutartys, kurių trukmė yra apibrėžta. Todėl, suėjus nustatytam terminui, ministras turi teisę konstatuoti sutarties pasibaigimą.

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl Darbo kodekso taikymo, LVAT pabrėžė lex specialis derogat legi generali principą: kai konkretų santykį reglamentuoja specialus įstatymas, bendrosios teisės normos netaikomos. Kadangi Diplomatinės tarnybos įstatymas aiškiai reguliuoja terminuotų sutarčių sudarymą ir pasibaigimą, Darbo kodekso nuostatos, įskaitant dėl terminuotų sutarčių virsmo neterminuotomis, šiuo atveju netaikytinos.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad diplomatinės tarnybos santykiai savo pobūdžiu skiriasi nuo darbo santykių – jie yra viešojo teisinio pobūdžio ir susiję su valstybės užsienio politikos įgyvendinimu. Dėl šios priežasties įstatymų leidėjas sąmoningai pasirinko netaikyti bendrųjų darbo teisės nuostatų.

Pasisakydama dėl neva pažeistų pareiškėjo teisėtų lūkesčių, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija susistemino kriterijus, kuriuos būtina įvertinti spendžiant klausimą, ar byloje galėjo susiformuoti teisėtas lūkestis, kurį teismas turi ginti. Minėtus kriterijus įvertinęs, teismas priėjo išvados, jog nebuvo nustatyta nei teisinių normų, nei institucijos veiksmų, kurie leistų pagrįstai tikėtis tarnybos santykių tęstinumo, o vien subjektyvus pareiškėjo tikėjimas, jog tarnybos sutartis bus pratęsta, nesudaro pagrindo tokiems lūkesčiams pripažinti.

LVAT paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo informacija