Neformalūs santykiai ir turtas: kada atsiranda teisė reikalauti kompensacijos

Gyvenote kartu, remontavote būstą, pirkote medžiagas, prisidėjote pinigais ir darbu –tačiau turtas registruotas tik kito asmens vardu. Kol santykiai tęsiasi, tai atrodo kaip natūrali kasdienybė, bet jiems nutrūkus iškyla esminis klausimas: ar jūsų indėlis suteikia teisę į kompensaciją, ar jis laikytinas neatlygintina parama? Teismų praktika rodo, kad vien bendras gyvenimas dar nesukuria teisės nei į turtą, nei į kompensaciją – lemiama tampa tai, ar galima įrodyti aiškų susitarimą dėl bendro tikslo ir konkretų, įrodymais pagrindžiamą indėlį.

Tipinė situacija – du asmenys, neformalizavę tarpusavio santykių, kelerius metus gyvena kartu ir faktiškai veda bendrą ūkį. Vieno asmens vardu registruotas nekilnojamasis turtas atnaujinamas bendromis pastangomis ir lėšomis: atliekami remonto darbai, įsigyjamos medžiagos ir buities daiktai. Vėliau šis turtas parduodamas, o gautos lėšos panaudojamos kitam nekilnojamajam turtui įsigyti, šis turtas taip pat įregistruojamas tik vieno asmens vardu. Santykiams nutrūkus, vienas iš asmenų kreipiasi į teismą dėl kompensacijos už savo finansinį ir darbo indėlį priteisimo, o kitas ginčija šiuos reikalavimus, teigdamas, kad turtas buvo įgytas ir išlaikytas jo lėšomis, o kito asmens indėlis neįrodytas.

Tokios situacijos išryškina esminę problemą – kaip teisiškai kvalifikuoti susiklosčiusius faktinius turtinius santykius, kokiais kriterijais vertinti indėlį ir ar jis gali sudaryti pagrindą kompensacijai.

Bendras gyvenimas kartu savaime nereiškia susitarimo dėl jungtinės veiklos, kuria siekiama sukurti bendrą turtą

Visų pirma svarbu pažymėti, kad savo santykių neformalizavę kartu gyvenantys asmenys nėra prilyginami sutuoktiniams, todėl tokių asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija.

Jeigu tokie asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, laikoma, kad juos sieja sutartiniai teisiniai santykiai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bendras gyvenimas, ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti pakankamas pagrindas konstatuoti buvus susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) ir pripažinti bendrąją dalinę nuosavybę. Tokios veiklos pradžia siejama su faktiniu bendro gyvenimo ir ūkio vedimo pradžios momentu. Tokiems santykiams taikomos bendraturčių bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančios teisės normos.

Vis dėlto bendras gyvenimas ir bendro ūkio vedimas, įskaitant buities tvarkymą, būsto įrengimą ar remonto darbus, savaime nesudaro pagrindo laikyti, kad egzistuoja jungtinė veikla, kuria siekiama sukurti bendrą turtą. Teisė į kompensaciją atsiranda tik tada, kai nustatomas aiškus susitarimas dėl tokios veiklos, kurios tikslas – turto įsigijimas ar pagerinimas. Vien faktinis indėlis į bendrą ūkį ar turto pagerinimą automatiškai tokios teisės nesuteikia.

Nors teismų praktikoje pabrėžiama, kad reikalavimas visus susitarimus sudaryti raštu neatitiktų sąžiningumo ir protingumo principų, vis dėlto rašytiniai susitarimai tokiais atvejais išlieka patikimiausia apsaugos priemone.

Būdai įrodyti jungtinę veiklą – įvairūs

Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės), kurio tikslas – bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimas, gali būti įrodinėjamas įvairiais būdais. Tarp pagrindinių įrodinėtinų aplinkybių – nuolatinis šalių bendras gyvenimas, bendro ūkio vedimas, turto kūrimas ar pagerinimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) darbu.

Šios aplinkybės gali būti pagrindžiamos įvairių rūšių įrodymais, įskaitant šalių ir liudytojų parodymus, nuotraukas, vaizdo įrašus, socialinių tinklų duomenis bei kitus dokumentus.

Finansinės galimybės ir pajamų šaltiniai turi būti aiškūs

Vertinant teisę į kompensaciją, esminę reikšmę turi šalių finansinės galimybės ir pajamų šaltinių aiškumas. Teismų praktikoje analizuojama, ar kompensacijos prašanti šalis turėjo realias galimybes prisidėti prie turto įsigijimo, pagerinimo ar susijusių išlaidų padengimo.

Šiuo tikslu vertinami objektyvūs duomenys – pajamų deklaracijos, banko sąskaitų išrašai ir kiti finansiniai dokumentai, leidžiantys nustatyti faktinį šalies indėlį.

Indėlio bendro gyvenimo metu nelaikius neatlygintine parama ar jungtinės veiklos rezultatu, spręstinas klausimas dėl nepagrįsto praturtėjimo

Jeigu asmens įnašas bendro gyvenimo metu nelaikomas neatlygintine parama ir negali būti laikomas jungtinės veiklos rezultatu, spręstinas klausimas, ar kitas asmuo negavo nepagrįstos naudos kito asmens sąskaita. Tokiu atveju vertinama, ar nesusiklosto nepagrįsto praturtėjimo situacija, kai turtas ar jo pagerinimas sukuriamas vienos šalies lėšomis ar pastangomis, tačiau faktiškai lieka kito asmens dispozicijoje.

Tokio pobūdžio reikalavimai iš esmės reiškia siekį kompensuoti patirtas išlaidas, kai nėra galimybės įgyvendinti nuosavybės teisių į sukurtą ar pagerintą turtą. Net ir tais atvejais, kai ieškinyje tiesiogiai nenurodomos nepagrįsto praturtėjimo ar turto pagerinimą reglamentuojančios teisės normos, jos gali būti taikomos sprendžiant ginčą ir vertinant kompensacijos pagrįstumą.

Taigi, indėlis į kito asmens vardu registruotą turtą savaime nesukuria teisės į kompensaciją. Teisinis tokio indėlio kvalifikavimas priklauso nuo to, ar galima įrodyti aiškų šalių susitarimą dėl bendro tikslo – kurti ar gerinti bendrą turtą bei atliktą indėlį pagrįsti patikimais įrodymais.

Tekstą parengė advokatė Renata Račko, advokatų kontoros „Glimstedt“ vyresnioji teisininkė