Įvyko praktinė-akademinė konferencija „Teismų ir arbitražo sąveika: teoriniai pagrindai ir praktikos sankirtos“

Praėjusią savaitę Vilniaus universiteto Teisės fakultete įvyko Lietuvos advokatūros, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Teisės fakulteto organizuota konferencija-diskusija, skirta teismų ir arbitražo sąveikai.

Ši konferencija yra viena iš pirmųjų iniciatyvų, kuria pavyko suburti į vieną renginį arbitrų, teisėjų ir advokatų bendruomenę, siekiant išsamiau aptarti probleminius teismų ir arbitražo klausimus.

Pirmojoje Konferencijos dalyje, skirtoje kompetencijos-kompetencijos doktrinai ir teismų pagalbos arbitražui klausimams, dalyvavo Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjai: doc. Andžej Maciejevski, prof. dr. Egidija Tamošiūnienė, doc. dr. Eglė Zemlytė ir advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ vienas iš asocijuotųjų partnerių, advokatas asist. dr. Tadas Varapnickas. Visi šie konferencijos dalyviai taip pat yra ir Vilniaus universiteto privatinės teisės katedros dėstytojai.

Diskusijos dalyviai pradėjo nuo to, kad žvelgiant į tarptautinę praktiką, kompetencijos–kompetencijos doktriną taiko praktiškai visos modernios valstybės. Lietuva nėra išimtis: Lietuvos Komercinio arbitražo įstatymo (KAĮ) 11 straipsnio 2 dalis ir 19 straipsnis, beveik pažodžiui perkeldami UNCITRAL Pavyzdinio tarptautinio komercinio arbitražo įstatymo nuostatas, įtvirtina kompetencijos–kompetencijos doktriną Lietuvoje įstatyminiu lygmeniu. Pažymėtina, kad kompetencijos-kompetencijos klausimams yra svarbi ir Niujorko konvencijos 2 straipsnio 3 dalis, įpareigojanti teismą nukreipti šalis į arbitražą, nebent arbitražinis susitarimas yra aiškiai negaliojantis, neveikiantis ar neįgyvendinamas.

Kartu diskusijos dalyviai sutarė, kad KAĮ įtvirtinus Lietuvos teisėje kompetencijos-kompetencijos doktriną, jos formavimas yra visiškai priklausomas nuo nacionalinių teismų. Pavyzdžiui, vienas pirmųjų kompetencijos–kompetencijos doktrinos paminėjimų Lietuvos teismų praktikoje pasirodė dar 2004 m., kuomet Lietuvos Aukščiausiojo Teismo buvo konstatuota, jog esant arbitražiniam susitarimui pirmiausia pats arbitražo teismas turi spręsti dėl savo jurisdikcijos. Vėliau teismų praktika plėtojosi ir net lėmė tam tikrus pasikeitimus pačiame KAĮ, kuomet jis 2012 m. buvo peržiūrimas.

Diskusijose taip pat akcentuotas kaštų aspektas: nors arbitraže jurisdikcijos klausimų sprendimas gali būti brangesnis šalims, nacionalinių teismų darbas finansuojamas valstybės lėšomis. Todėl, kaip pažymėjo vienas iš diskusijos dalyvių, valstybei gali būti ekonomiškai pagrįsta suteikti daugiau galių arbitražui, juolab, kad galutinė teismo peržiūra vis tiek lieka įmanoma pagal KAĮ 50 straipsnį.

Kalbant apie nacionalinių teismų pagalbą arbitražui, KAĮ numato, kad ją teikia Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas – tai apima laikinąsias apsaugos priemones, įrodymų išreikalavimą ir kt. Diskusijoje pastebėta, kad arbitražo sprendimų peržiūra kartais kelia klausimų, kiek ji laikytina „pagalba“ arbitražui, o kiek – savarankiška teismų kontrolės funkcija.

Praktikoje dažniausiai prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones būsimo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Per pastarąjį dešimtmetį identifikuota apie 45 bylos, iš kurių apie 20 nagrinėjo Lietuvos apeliacinis teismas, o likusias – Vilniaus apygardos teismas. Tai rodo, kad šie atvejai nėra dažni, o KAĮ ir CPK nuostatos pakankamai aiškiai reglamentuoja jų taikymą.

KAĮ numato, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepriklausomai nuo arbitražo vietos. Nors praktikoje pasitaikė atvejų, kai teismai atsisakė jas taikyti dėl arbitražo vietos užsienyje ar dėl to, kad atsakovas neturi turto nei Lietuvoje, nei ES, tokie sprendimai vertinti kaip išimtiniai ir neatitinkantys bendros proarbitražinės krypties. Pabrėžta ir tai, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti skiriamos dar neprasidėjus arbitražo procesui. Taigi, Lietuvos teismai neturėtų vertinti nei arbitražo vietos, nei turto buvimo vietos kaip ribojančių kriterijų, todėl tikimasi, kad nukrypimai, tokie kaip 2022 m. Lietuvos apeliacinio teismo vienoje iš nutarčių, bus vertinami kritiškai.

Bene daugiausia diskusijų sukėlė klausimas, ar nacionaliniai teismai galėtų padėti arbitražo teismui kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo teismą (ESTT) dėl prejudicinio klausimo.

Pastebėta, kad šiuo metu ESTT tokios galimybės arbitražui nesuteikia, nors arbitražo teismams neretai tenka taikyti ES teisę, o netinkamas jos taikymas gali lemti arbitražinio sprendimo panaikinimą. ESTT praktikoje, ypač vartotojų ir konkurencijos bylose, akcentuojamas viešasis interesas užtikrinti vienodą ES teisės taikymą.

Kai kurios valstybės ieško sprendimų. Pavyzdžiui, Danijoje įtvirtintas modelis, leidžiantis arbitražo teismui kreiptis į nacionalinį teismą, o šiam – arbitražo teismo vardu prašyti prejudicinio išaiškinimo. Praktikoje šis mechanizmas dar neišbandytas. Austrijoje nagrinėjama byla, kurioje arbitražo teismas prašo nacionalinio teismo kreiptis į ESTT „įrodymų rinkimo“ pagrindu – teisės taikymo klausimus traktuojant kaip faktus, dėl kurių gali būti reikalinga teismo pagalba. Kol kas neaišku, kaip šį modelį vertins tiek Austrijos teismai, tiek pats ESTT.

Pažymėta, kad jei ESTT leidžia nacionaliniams teismams kreiptis tik sprendimų panaikinimo ar vykdymo stadijoje, tai riboja ES teisės vienodą taikymą ir apsunkina arbitražo proceso dalyvių padėtį. Arbitražo teismai vis tiek turi taikyti ES teisę, todėl, atsisakius prejudicinio dialogo, jie priversti tai daryti „savo interpretacija“. Dėl to diskusijoje akcentuota, kad ESTT turėtų būti atviresnis prejudiciniams klausimams, kylantiems arbitražo bylose, siekiant užtikrinti nuoseklų ES teisės taikymą.

Antrojoje renginio dalyje vyko diskusija apie arbitražo sprendimų ginčijimo, pripažinimo ir vykdymo problematiką. Diskusijos dalyviai prof. habil. dr. Vytautas Nekrošius, dr. Solveiga Vilčinskaitė, Gediminas Dominas bei diskusijos moderatorius dr. Rimantas Simaitis dalijosi savo įžvalgomis šiais klausimais.

Pirmiausia diskusijos dalyviai aptarė arbitražo sprendimų vykdymo problematiką ir vieningai pritarė, kad iš trijų prieš tai nurodytų sričių, šioje srityje kyla mažiausiai problemų. Diskusijos metu buvo pateikti įspūdingi statistiniai duomenys – vos 1 procentas arbitražo sprendimų pasiekia antstolius ir reikalauja priverstinio vykdymo veiksmų, o tai reiškia, kad net 99 procentai arbitražo sprendimų yra įvykdomi savanoriškai. Diskusijos dalyviai, be kita ko, teigiamai įvertino KAĮ 41 str., kuris reglamentuoja arbitražo teismo sprendimo įsiteisėjimą ir vykdymą. Be to, antrosios dalies metu taip pat buvo gilintasi į teisėjo ir arbitro vaidmenis, jų skirtumus ir panašumus, bei kas turėtų turėti galimybę aiškinti arbitražo teismo sprendimą. Nors diskusijos dalyviai pilnai vieningos nuomonės neturėjo, tačiau buvo nurodyta, kad arbitražo teismo sprendimus turėti aiškinti tas kas jį priėmė.

Kitas probleminis aspektas, kuris buvo aptariamas antrojoje renginio dalyje – arbitražo sprendimų panaikinimas. Diskusijos dalyviai nurodė, kad arbitražo sprendimo panaikinimas turi būti suprantamas kaip gyvybės medis Lietuvos teisėje, nes tai yra galimybė kontroliuoti, kad arbitražo proceso metu būtų užtikrinti pamatiniai principai. Veiksminga ir realiai prieinama arbitražo sprendimų panaikinimo procedūra stiprina arbitražo autoritetą ir patikimumą. Ji leidžia išvengti situacijų, kokia, pavyzdžiui, buvo ilgą laiką matoma Latvijoje, kai arbitražo sprendimo panaikinimas nebuvo įmanomas, o pati arbitražo sąvoka ėmė sietis su nuolatiniu piktnaudžiavimu (Latvijoje vienu metu egzistavo virš 200 arbitražo institucijų, o dažnu atveju Lietuvos teismai atsisakydavo pripažinti tokių neskaidrių institucijų sprendimus). Diskusijos eigoje, dalyviai aptarė Lietuvos teismų praktikos tendencijas ir nurodė, kad Lietuvoje turime apie 60 teisme apskųstų arbitražo sprendimų, iš kurių panaikinta 12. Taip pat, diskusijos metu buvo aptarta viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimo arbitraže problematika ir ar tikrai tai yra arbitruotinumo klausimas. Diskusijos dalyviai, be kita ko, priėjo prie išvados, kad valstybės kontrolė arbitražo procesuose turi egzistuoti, tačiau ji turi būti labai subalansuota.

Galiausiai, diskusijoje buvo aptarta arbitražo sprendimų pripažinimo problematika. Diskusijos dalyviai nurodė, kad šios srities problematika bene labiausiai yra susijusi su šią dieną pasaulyje vykstančiais įvykiais. Pažymėtina, kad labai didelę įtaką arbitražo sprendimų pripažinimo problematikai daro geopolitinis kontekstas, nes dėl jo yra paskelbiamos vis naujos sankcijos, kurios daro tiesioginę įtaką tam tikrų arbitražo sprendimų pripažinimui. Diskusijoje taip pat buvo pažymėta, kad pagrindinį vaidmenį arbitražo sprendimų pripažinime Lietuvoje užima Lietuvos apeliacinis teismas. Be kita ko, diskusijos dalyviai užsiminė, kad egzistuoja specialus gidas teisėjams, kuris nurodo, kaip reikėtų aiškinti dispozityvias sąvokas tokias kaip viešoji tvarka, kurios savo esme negali būti aiškinamos plečiamai. Atskirai buvo išskirtas aštuonioliktasis Europos Sąjungos sankcijų paketas, kuris atskirai kalba apie investicinį arbitražą bei sankcionuotų asmenų galimybes pripažinti ir prašyti vykdyti arbitražo sprendimus.

Apibendrinant, konferencija subūrė teisėjus, arbitrus ir advokatus bendrai diskusijai apie teismų ir arbitražo sąveiką, arbitražo sprendimų vykdymą, panaikinimą ir pripažinimą. Pirmojoje renginio dalyje dėmesys skirtas kompetencijos-kompetencijos doktrinai ir jos taikymo iššūkiams Lietuvoje. Diskusijos dalyviai, be kita ko, aptarė Lietuvos teisinio reguliavimo atitiktį tarptautiniams standartams, teismų praktikos raidą bei ribas tarp teismų ir arbitražo funkcijų. Antrojoje renginio dalyje diskutuota apie arbitražo sprendimų vykdymą, panaikinimą ir pripažinimą, akcentuojant gerąją Lietuvos praktiką, grėsmes ir geopolitinį kontekstą – nuo itin aukšto savanoriško arbitražo sprendimų įvykdymo procento iki sudėtingesnių iššūkių, susijusių su sankcijomis ir viešosios tvarkos samprata.

Tekstą parengė Gabrielė Jonušaitė ir Liudas Tauperis, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto 5 kurso studentai