KT: Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatos, pagal kurias nenumatyta galimybė įvertinti asmens, atsisakiusio apmokėti dalį antrinės teisinės pagalbos išlaidų, individualią situaciją ir suteikti jam tokią pagalbą, prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijai

Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu prieštaravusiomis Konstitucijai pripažino Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (Įstatymas) 11 straipsnio 10 dalį (2020 m. birželio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nebuvo nustatyta, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (Tarnyba) turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į šio straipsnio 11 dalyje nurodytą pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, kai yra šio straipsnio 7 dalies 9 punkte nustatytas antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindas, ir 11 straipsnio 11 dalį (2020 m. birželio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nebuvo nustatyta, kad kai Tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 9 punktu, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas turi teisę kreiptis į šią tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo.

Prieštaraujančia Konstitucijai pripažinta ir šiuo metu galiojanti Įstatymo 11 straipsnio 10 dalis (2023 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad Tarnyba turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, kai yra šio straipsnio 7 dalies 9 punkte nustatytas antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindas.

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą sustabdęs administracinę bylą, kurioje ginčijamas Tarnybos 2023 m. lapkričio 16 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui administracinėje byloje atsisakyta suteikti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (toliau – ir antrinė teisinė pagalba), nes jis nesutiko apmokėti šios pagalbos išlaidų dalies, pagrįstumas ir teisėtumas. Šis Tarnybos sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu.

Įstatymo 11 straipsnio 10, 11 dalių (2020 m. birželio 26 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui pareiškėjas ginčijo iš esmės remdamasis tuo, kad ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį Tarnybai atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu nėra galimybės įvertinti individualios pareiškėjo situacijos, neužtikrina veiksmingos teisinės pagalbos teikimo tiems asmenims, kurie neturi pakankamai lėšų teisinei pagalbai apmokėti, taip pat kitais atvejais, kai tai būtina dėl teisingumo interesų. Taigi, pasak pareiškėjo, ginčijamu teisiniu reguliavimu nesudaroma ir prielaidų asmenims veiksmingai pasinaudoti konstitucine teise kreiptis į teismą.

Abejodamas ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijos 29 straipsniui, pareiškėjas teigė, kad asmuo, atitinkantis minėtą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte nustatytą atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrindą, skirtingai nei asmuo, atitinkantis nustatytąjį 11 punkte (pareiškėjas, kuriam buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies), pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, neturi teisės kreiptis į Tarnybą dėl jo individualios situacijos vertinimo, o Tarnyba neturi teisės suteikti jam antrinės teisinės pagalbos išimties tvarka. Pasak pareiškėjo, šie asmenys yra panašioje padėtyje, todėl ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtintas skirtingas šių asmenų grupių traktavimas pažeidžia konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui principą.

Pareiškėjo nuomone, skirtumų nėra ir tarp asmenų, atitinkančių minėtą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte nustatytą atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrindą, ir asmenų, kurių asmens (šeimos) turtas viršija Vyriausybės nustatytus asmens (šeimos) turto lygius ir kurie, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, turi minėtą teisę į individualų jų situacijos vertinimą Tarnybai sprendžiant, ar jiems išimties tvarka suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Spręsdamas dėl ginčyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, Konstitucinis Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme, paisydamas, be kita ko, Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje, 30 straipsnio 1 dalyje nustatytų imperatyvų, gali nustatyti konstitucinės teisės kreiptis į teismą tvarką, be kita ko, sąlygas, terminus, įgyvendinimo būdus, kuriuos lemia, be kita ko, viešasis interesas, tačiau negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme.

Konstitucinis Teismas nutarime taip pat pažymėjo, kad Konstitucija, be kita ko, jos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą, 31 straipsnio 2 dalyje garantuojamo teisingo bylos išnagrinėjimo nepriklausomame ir nešališkame teisme imperatyvas, konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuoja valstybės pareigą įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis, paisant valstybės finansinių išgalių, užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos, be kita ko, atstovavimo paslaugų, teikimą tiems socialiai jautriems (pažeidžiamiems) asmenims, kuriems ji kitaip įprastoje teisinių paslaugų rinkoje būtų fiktyvi ar itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, taip pat kitais atvejais, kai tai būtina teisingumo interesais.

Kita vertus, pagal Konstituciją, įstatymų leidėjas gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teisinė pagalba tam tikrais atvejais būtų neteikiama asmenims, kurie neįvykdo įstatyme nustatytos pareigos apmokėti jiems kitose bylose suteiktos teisinės pagalbos išlaidas ar jų dalį, tačiau jokiais atvejais tokiu teisiniu reguliavimu negali būti paneigtos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos asmens teisė kreiptis į teismą ir teisė į tinkamą teismo procesą, t. y. negali būti sudarytos prielaidos nepaisyti teisingumo interesų, be kita ko, kai tam tikram asmeniui teisinė pagalba būtų itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, pagal Įstatymo 11 straipsnio 10, 11 dalyse (2020 m. birželio 26 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas neturėjo teisės kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, o Tarnyba neturėjo teisės įvertinti jo individualios situacijos ir išimties tvarka suteikti antrinės teisinės pagalbos, jeigu antrinę teisinę pagalbą atsisakyta suteikti vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu, be kita ko, ir tuo atveju, kai Įstatymo 12 straipsnio 2–18 punktuose nurodyti asmenys, turintys teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius, tarp jų asmenys, kuriems nustatytas sunkus neįgalumo lygis, gaunantys antrinę teisinę pagalbą vienoje byloje, nesutinka apmokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies, teikiamos (teiktinos) kitose – ne baudžiamosiose bylose.

Vertindamas ginčyto teisinio reguliavimo tiek, kiek pareiškėjo nurodyta, atitiktį Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, pagal Įstatymo 14 straipsnio 6, 7 dalis (2020 m. birželio 26 d. redakcija), valstybė garantuoja ir apmoka 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų vienoje byloje visiems 12 straipsnyje nurodytiems asmenims ir 30 procentų kitose – ne baudžiamosiose bylose, be kita ko, 12 straipsnio 2–18 punktuose nurodytiems asmenims, neatsižvelgdama į asmens (šeimos) turtą ir asmens pajamas. Taigi, nei tuo atveju, kai valstybė nurodytiems asmenims garantuoja ir apmoka visas antrinės teisinės pagalbos išlaidas vienoje byloje, nei tuo atveju, kai garantuoja ir apmoka jų dalį kitose – ne baudžiamosiose bylose, nebuvo vertinama pareiškėjo turtinė ir finansinė padėtis.

Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta ir tai, kad pareiškėjui nesutikus apmokėti dalies antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir Tarnybai atsisakius jam suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu, pagal ginčytą teisinį reguliavimą, nebuvo galimybės, įvertinus, be kita ko, pareiškėjo turtinę ir finansinę padėtį (kuri galėjo būti priežastis pareiškėjui nesutikti apmokėti dalies antrinės teisinės pagalbos išlaidų), suteikti jam antrinę teisinę pagalbą išimties tvarka netgi tuo atveju, kai pareiškėjas yra asmuo, kuris pagal Įstatymo 12 straipsnį turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą neatsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius (be kita ko, jam nustatytas sunkus neįgalumo lygis), t. y. apskritai neįvertinus jo turtinės ir finansinės padėties.

Be to, pagal ginčytą ir su juo susijusį tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, nebuvo galimybės papildomai įvertinti individualios situacijos ir išimties tvarka suteikti antrinės teisinės pagalbos ir tokiems pareiškėjams, kurių asmens (šeimos) turtas ir metinės asmens pajamos neviršijo Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių.

Todėl Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčytu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos ir tokioms situacijoms, kai neužtikrinama veiksminga antrinė teisinė pagalba socialiai jautriems (pažeidžiamiems) asmenims, kuriems ji itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, taip pat kitais atvejais, kai tai būtina teisingumo interesais, taip kartu paneigiant ir Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens teisę kreiptis į teismą, kuri yra neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo elementas.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Įstatymo 11 straipsnio 10, 11 dalys (2020 m. birželio 26 d. redakcija) tiek, kiek minėta, prieštaravo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netyrė, ar Įstatymo 11 straipsnio 10, 11 dalys (2020 m. birželio 26 d. redakcija) tiek, kiek pareiškėjo nurodyta, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui.

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo ginčytas teisinis reguliavimas buvo pakeistas Seimo 2023 m. birželio 29 d. priimtu įstatymu, tačiau šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu jis nepakito. Atsižvelgdamas į tai ir remdamasis tais pačiais argumentais, Konstitucinis Teismas pripažino, kad ir šiuo metu galiojanti Įstatymo 11 straipsnio 10 dalis (2023 m. birželio 29 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad Tarnyba turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, kai yra šio straipsnio 7 dalies 9 punkte nustatytas antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindas, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinio Teismo informacija