LAT: sutarties sudarymą gali lemti ne tik jos pasirašymo faktas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) nusprendė, kad, sutarties šalims nepasirašius kūrinio užsakymo sutarties, apie jos (ne)sudarymą teismai turi spręsti vertindami šalių valios išraišką, kitas reikšmingas aplinkybes.
Byloje sprendžiant išimtinių turtinių teisių į Platformą (kompiuterines programas ir jų pirminį kodą) perdavimo ieškovei klausimą, ginčas kilo dėl to, ar šalys yra sudariusios Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (ATGTĮ) 42 straipsnio 1 dalies nuostatas atitinkančią rašytinę sutartį. Ieškovė, vienu iš ieškinio reikalavimų prašydama teismo pripažinti, kad jai priklauso išimtinės turtinės autoriaus teisės į Platformą, įrodinėjo, kad rašytinė kūrinio užsakymo sutartis šalių nepasirašyta, tačiau tokia sutartis buvo sudaryta ir įvykdyta. Atsakovė, gindamasi nuo pareikšto ieškinio, teigė, kad nėra sudaryta įstatyme reikalaujamos rašytinės formos kūrinio užsakymo sutartis, atitinkamai nėra šalių susitarimo dėl išimtinių autoriaus teisių į Platformą perleidimo ieškovei. Bylą nagrinėję teismai priėjo prie išvados, kad šalys nesilaikė ATGTĮ nustatytos sandoriui privalomos rašytinės formos, nes sutartis šalių nebuvo pasirašyta, taigi, nebuvo sudaryta.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad sutartį pasirašiusių asmenų parašai laikytini išorine sutartinių santykių įforminimo, t. y. valios sudaryti sandorį, išraiškos forma. Dėl kokių nors priežasčių sutarties nepatvirtinus abiejų šalių parašais, šalių valia sudaryti sutartį įrodinėtina faktais ir duomenimis, iš kurių galima spręsti apie susitarimo buvimą. Nagrinėjamoje byloje teismai rašytinės sutarties sudarymą sutapatino su parašu, kaip būtinu rekvizitu tokios sutarties sudarymui patvirtinti, ir nevertino aplinkybių, jog sutarties sąlygos buvo derinamos naudojantis telekomunikacijų galiniais įrenginiais. Šalių elgesys bendradarbiaujant dėl projekto vykdymo ir plėtojimo, telekomunikacijų galiniais įrenginiais derinant sutarties sąlygas ir joms pritariant, sprendžiant dėl tokios sutarties pasirašymo, gali būti pagrindas spręsti apie aiškų ir besąlygišką sutarties šalies sutikimą su kitos šalies pateiktos sutarties sąlygomis.
Dėl to kasacinis teismas nusprendė, kad teismų išvada apie kūrinio užsakymo sutarties nesudarymą padaryta netinkamai aiškinant sutarčių sudarymą ir sutarties formą reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir teismų praktiką, be kita ko, suabsoliutinant šalių parašų reikšmę sutarties sudarymo faktui konstatuoti ir nepagrįstai ignoruojant kitas nustatytas aplinkybes, kaip, pvz., sutarties vykdymą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatavęs, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nesivadovavo teismų praktika, todėl išvadą dėl sutarties tarp šalių nesudarymo padarė neištyrę ir neįvertinę visų byloje nustatytų aplinkybių, 2025 m. lapkričio 13 d. nutartimi civilinėje byloje panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija
