EŽTT pripažino, kad nebuvo užtikrinta veiksminga teisminė peržiūra pareiškėjui siekiant apskųsti klaidas, tariamai padarytas neskiriant jo iš naujo teisėju
Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) paskelbė sprendimą byloje Misiūnas prieš Lietuvą (Nr. 38687/22), kuriuo pripažino, kad nacionaliniai teismai nesuteikė gynybos priemonės pareiškėjui (buvusiam teisėjui) siekiant apskųsti Lietuvos Respublikos Prezidento sprendimą iš naujo neskirti jo teisėju.
2015 m. pareiškėjas buvo paskirtas Vilniaus m. apylinkės teisėju. Vėliau nuo 2016 m. gruodžio ir 2019 m. rugpjūčio pareiškėjas buvo paskirtas ir ėjo Vidaus reikalų ministro pareigas; nuo 2019 m. rugpjūčio ir 2020 m. gruodžio mėn. pareiškėjas ėjo Krašto apsaugos viceministro pareigas. 2020 m. gruodį pareiškėjas, remdamasis Teismų įstatymo 61 straipsnio 2 dalimi, pateikė prašymą skirti jį iš naujo Vilniaus m. apylinkės teisėju. Nacionalinė teismų administracija pareiškėją informavo, kad prašymas perduotas nagrinėti Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai. Viešuose pranešimuose 2021 m. sausį valstybės pareigūnai, įskaitant Lietuvos Respublikos Prezidentą, pareiškė, kad pareiškėjas nebus iš naujo skiriamas teisėju. Oficialus sprendimas dėl pareiškėjo prašymo paskirti jį iš naujo teisėju nebuvo priimtas. Galutine 2022 m. balandžio 20 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT), remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, sutiko su bylą nagrinėjusiais teismais, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Lietuvos Respublikos Prezidentą paskirti pareiškėją į teisėjo pareigas nepriskirtas nagrinėti jokiam teismui. Tačiau tai, pasak LAT, nepanaikina asmens, manančio, kad valstybės valdžia buvo įgyvendinama netinkamai, teisės reikalauti teisme atlyginti dėl to patirtą žalą. Paskelbus LAT nutartį pareiškėjas nepašalino ieškinio trūkumų ir ieškinyje nenurodė reikalaujamo priteisti turtinės žalos atlyginimo dydžio, todėl pirmosios instancijos teismas laikė ieškinį nepaduotu ir grąžino jį pareiškėjui.
2022 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjas pakartotinai pateikė prašymą skirti jį iš naujo Vilniaus m. apylinkės teisėju. Lietuvos Respublikos Prezidentas priėmė sprendimą neskirti pareiškėjo į teisėjo pareigas. Nacionaliniai teismai atsisakė priimti pareiškėjo reikalavimą įvertinti Lietuvos Respublikos Prezidento veiksmus priimant sprendimą neskirti pareiškėjo į teisėjo pareigas. Pareiškėjui ieškinyje nenurodžius reikalaujamo priteisti turtinės žalos atlyginimo dydžio, teismai laikė ieškinio dalį dėl žalos atlyginimo nepaduota.
EŽTT atkreipė dėmesį, kad civilinio proceso metu pareiškėjas kreipėsi į teismus su prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl legislatyvinės omisijos, kuri, pasak pareiškėjo, nenustato galimybės skųsti teismui Lietuvos Respublikos Prezidento neįformintą dekretu sprendimą neskirti jo teisėju, tačiau teismai nenustatė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, EŽTT konstatavo, kad pareiškėjas neturėjo pareigos pateikti individualų konstitucinį skundą Konstituciniam Teismui.
EŽTT pažymėjo, kad nekvestionuoja Lietuvos teisinio reguliavimo tiek, kiek jis susijęs su Lietuvos Respublikos Prezidento valstybės valdžios įgyvendinimu skiriant teisėjus. EŽTT neperžiūri teisėjų skyrimo sistemų, galiojančių įvairiose Europos Tarybos valstybėse narėse, tačiau EŽTT vertina, ar konkrečiu atveju yra įvykdyti Konvencijos reikalavimai.
Pirma, EŽTT atkreipė dėmesį, kad, atmetus pareiškėjo pirmąjį ir antrąjį prašymus dėl pakartotinio paskyrimo į teisėjo pareigas, nebuvo priimtas oficialus Lietuvos Respublikos Prezidento sprendimas ir nebuvo oficialiai pateiktos priežastys, kodėl, Lietuvos Respublikos Prezidento manymu, pareiškėjas neatitiko reikalavimų. Šiuo požiūriu EŽTT konstatavo, kad ministro pareigos buvo tik pareigos, kurias pareiškėjas jau ėjo ir kurios pagal Teismų įstatymą pačios savaime neatrodytų nesuderinamos su reputacijos reikalavimais asmenims, siekiantiems eiti teisėjo pareigas.
Antra, EŽTT, atsižvelgdamas į nacionalinių teismų argumentavimą, atkreipė dėmesį, kad faktinis ir teisinis kontekstas, susijęs su Lietuvos Respublikos Prezidento veiksmais, nebūtų vertinamas nacionaliniuose teismuose nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl turtinės žalos atlyginimo.
Trečia, EŽTT konstatavo, kad nacionaliniai teismai nevertino pareiškėjo situacijos bendrai, o nagrinėjo tik jo skundus atskirai. Nacionaliniai teismai nusprendė, kad pareiškėjas turėjo pradėti procesą prašydamas atlyginti žalą, padarytą dėl to, kad nebuvo paskirtas į teisėjo pareigas, bet teismai nevertino pareiškėjo skundo esmės, t. y. pareiškėjo skundo dėl veiksmingos Lietuvos Respublikos Prezidento diskrecijos įgyvendinimo kontrolės nebuvimo.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, EŽTT atmetė Vyriausybės argumentą, kad pareiškėjas nepanaudojo teisinės gynybos priemonės dėl žalos atlyginimo priteisimo. EŽTT priėjo prie išvados, kad teisminė peržiūra, siekiant veiksmingai išnagrinėti klaidas, kurios tariamai buvo padarytos pakartotinio paskyrimo procedūros metu, nebuvo užtikrinta. Todėl pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis (pareiškėjo teisė kreiptis į teismą).
Atsižvelgdamas į savo išvadų pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį pobūdį ir apimtį, EŽTT padarė išvadą, kad nėra būtina atskirai nagrinėti pareiškėjo skundų pagal Konvencijos 8 straipsnį (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) ir 13 straipsnį (teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę) priimtinumo ir esmės.
EŽTT atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos (negauto darbo užmokesčio, susijusio su pareiškėjo nepaskyrimu į teisėjo pareigas) atlyginimo, nes EŽTT negali spėlioti dėl nacionalinio teismo proceso baigties. EŽTT pareiškėjui priteisė 10 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.
Lietuvos Respublikos atstovo EŽTT informacija
