Ar ES dirbtinio intelekto reguliavimas dėl FLOP nepaflopins?

Europos Sąjunga priėmė reguliavimą dėl generatyviojo dirbtinio intelekto (DI)[1], kurio orientacija į skaičiavimo pajėgumo ribas (FLOP – slankiojo kablelio operacijos), atspindi siekį sukurti prognozuojamą ir administraciniu požiūriu lengvai valdomą sistemą. Konkrečiai, Europos Komisija nustatė aiškias ribas: DI modeliai, reikalaujantys daugiau nei 10²³ FLOP skaičiavimo pajėgumų, priskiriami bendrosios paskirties kategorijai, o tie, kurių skaičiavimo pajėgumas viršija 10²⁵ FLOP, laikomi sisteminės rizikos kategorijos modeliais. Pavyzdžiui, OpenAI GPT-4 modelis, kurio mokymui panaudota apie 10²⁵ FLOP, automatiškai priskiriamas sisteminės rizikos kategorijai, todėl jam taikomi griežtesni reguliavimo reikalavimai, įskaitant privalomą rizikų vertinimą, sustiprintus kibernetinio saugumo protokolus bei aktyvią komunikaciją su ES institucijomis apie galimas rizikas ir incidentus. Net ir mažesni modeliai, tokie kaip LLaMA ar nedideli atvirojo kodo sprendimai (pvz., Falcon), kurių mokymui naudojama daugiau nei 10²³ FLOP, jau patenka į reguliavimo lauką.

JAV iš pradžių buvo numačiusi žymiai aukštesnę – 10²⁶ FLOP – ribą, skirtą tik nacionalinio saugumo priežiūrai, tačiau vėliau šį kriterijų atšaukė, pirmenybę teikdama vertinimams, paremtiems realaus panaudojimo scenarijais. Kinija taip pat renkasi kitokį nei ES kelią, labiau akcentuodama turinį ir poveikį visuomenei, o ne vien techninius rodiklius. Taip siekiama išvengti pernelyg plačių ribojimų ir reguliuoti tik tas sritis, kuriose kyla reali žala ar grėsmė visuomenės gerovei bei nacionaliniam saugumui.

Analizuojant šiuos skirtingus reguliavimo požiūrius per priežiūros kainos ir atgrasymo teorijos prizmę, pastebima svarbių paralelių. ES pasirinkimas reguliuoti DI pagal skaičiavimo pajėgumą yra panašus į jos taikomą konkurencijos teisės pažeidimų baudų nustatymo metodą, kai baudos skaičiuojamos pagal pažeidimo pajamas, o ne pažeidimo pelną. Tokį pasirinkimą lemia tai, kad tiksliai įvertinti pelną yra sudėtinga ir reikalauja daug išteklių, o apyvarta yra lengvai nustatomas ir skaidrus kriterijus. Toks politinis sprendimas pirmenybę teikia administraciniam efektyvumui, pripažįstant reguliuojančių institucijų išteklių ribotumą. Nustatyti su pažeidimu susijusį pelną (ar bent jo naudą) gali būti neįmanoma, nes, pavyzdžiui, pažeidėjai nebus sukaupę reikalingų duomenų. Kartu yra ir kitų priežasčių, pvz., kai pažeidimas nukreiptas ištraukti verslus iš nuostolio, kai pažeidimas nustatytas ankstyvoje stadijoje, kai pažeidėjai tiesiog apsiskaičiavo ir t.t. Skirti administracinį ir laiko resursą pajamoms apskaičiuoti yra sudėtinga, ypač atsižvelgiant, kad kai kurie tyrimai ir bylos trunka keliolika metų.

Tačiau, remiantis techninėmis ribomis, tokiomis kaip FLOP, neišvengiamai kyla rizika, kad bus padarytos I ir II tipo klaidos. I tipo klaida (klaidingai teigiamas rezultatas) reiškia pernelyg griežtą reguliavimą, kai neteisingai baudžiamos DI sistemos, realiai nekeliančios konkurencinės ar visuomeninės grėsmės, šiuo atveju – pradedamos reguliuoti ir tokiu būdu inovacijos ribojamos. Kita vertus, II tipo klaida (klaidingai neigiamas rezultatas) reiškia situaciją, kai reguliavimas nepakankamai atsižvelgia į realią žalą darančias DI sistemas dėl abstrakčių techninių kriterijų naudojimo. Su dabartiniu reguliavimu priežiūros kaina yra pigesnė ir II tipo klaidų teoriškai bus mažiau (su didesne FLOP riba apmokyti modeliai preziumuojami kaip dažniau galintys padaryti žalą), tačiau žalingo „mažesnio“ modelio atvejis gali būti ilgai nepastebėtas.

Abi klaidų rūšys turi reikšmingų pasekmių: I tipo klaidos gali stabdyti svarbias inovacijas, atgrasyti mažiau resursų įstatyminei atitikčiai turinčius kūrėjus ir paskatinti migraciją į mažiau ribojančias jurisdikcijas, o II tipo klaidos gali lemti neišspręstas visuomenės problemas, ypač rinkose, kurioms būdingas tinklo efektas, kuriose nediagnozuoti modelio poveikiai visuomenei gali staigiai pridaryti žalos.

ES dabartinė reguliavimo pozicija netiesiogiai rodo, jog politiniu lygmeniu pripažįstama, kad II tipo klaidų – kai neaptinkama ir nesureguliuojama reali žala – kaštai yra žymiai didesni. Tai atitinka konkurencijos teisėje dominuojančias atgrasymo teorijos nuostatas, pripažįstančias, jog nepakankamas pažeidimų identifikavimas ir per silpnas reguliavimo vykdymas kelia didelę ilgalaikę riziką rinkos integralumui ir vartotojų gerovei. Nepaisant to, ES pasirinktas griežtas techninių kriterijų metodas gali netyčia padidinti I tipo klaidų skaičių ir apriboti teisėtas technologijų plėtros bei rinkos veiklos galimybes.

ES reguliavimo efektyvumas priklausys nuo gebėjimo išlaikyti balansą tarp administracinio paprastumo, kurį suteikia aiškus techninis standartas (FLOP), ir būtinybės mažinti reguliavimo klaidas. Pasirinkta strategija atspindi atsargią, nors ir potencialiai inovacijas ribojančią, rizikos valdymo poziciją. Jeigu toks atsargumas nenulems to, kad ES dominuos JAV ir Kinijos DI modeliai, tikėtina ir ES su laiku peržiūrės reguliavimą. Galbūt jau su DI pagalba.

Tekstą parengė advokatų profesinės bendrijos „Motieka ir Audzevičius“ vyresnysis teisininkas, Mykolo Romerio universiteto doktorantas Karolis Šiksnys, ekspertas Henrikas Stelmokaitis ir jaunesnioji teisininkė Kotryna Dijokevičiūtė.

[1] https://cdn.table.media/assets/europa/guidelines_on_the_scope_of_the_obligations_for_generalpurpose_ai_models_established_by_regulation_1cx2atxgq79us4n3x8jfgyy1qlm_118340.pdf