LAT pasisakė dėl asmens nemokumo ir nesąžiningumo vertinimo fizinio asmens bankroto procese
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT), išnagrinėjęs civilinę bylą dėl bankroto bylos fiziniams asmenims iškėlimo, išaiškino nemokumo ir nesąžiningumo momentų nustatymo reikšmę šios kategorijos bylose, taip pat kada skolininko elgesys, didinant įsipareigojimus ar teikiant informaciją kreditoriams, gali būti laikomas nesąžiningu ir tapti pagrindu atsisakyti kelti bankroto bylą.
Byloje dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui į teismą kreipėsi ūkininkas ir jo sutuoktinė. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atsisakė kelti bankroto bylą, pripažinę pareiškėjus nesąžiningais dėl to, kad, vykdydami nuostolingą ūkinę veiklą, jie kelerius metus toliau didino įsipareigojimus ir pateikė kreditoriams galimai neteisingą informaciją apie finansinę padėtį. Teismai nusprendė, kad pareiškėjai tapo nemokūs 2022 m., nes tuomet finansiniai įsipareigojimai ženkliai viršijo gaunamas pajamas, o ūkinė veikla buvo nuostolinga.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad skolininko nesąžiningumas fizinio asmens bankroto procese turi būti įrodytas – vien tik didelė paskolų suma ar dažnas skolinimasis nėra pakankamas pagrindas laikyti asmenį nesąžiningu. Teismai turi nustatyti, ar skolininkas sąmoningai siekė išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar neteisingą informaciją pateikė tikslingai ir ar tarp tokių veiksmų ir nemokumo egzistuoja priežastinis ryšys. Teismas pažymėjo, kad verslininkams taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Vis dėlto, vertinant jų elgesį, būtina atsižvelgti ir į objektyvias, nuo asmens valios nepriklausančias aplinkybes, tokias kaip ekonominės krizės ar kiti veiksniai.
Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad teismai, spręsdami dėl nemokumo momento, privalo nustatyti ne tik prisiimtų skolinių įsipareigojimų apimtį, bet ir įvertinti objektyvias pareiškėjų galimybes skolas padengti tiek iš ūkinės veiklos gaunamomis pajamomis, tiek iš turimo turto.
Vadovaudamasis ankstesnėje savo praktikoje suformuluota teisės aiškinimo taisykle, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad įstatyme įtvirtintas trejų metų terminas yra siejamas su skolininko nemokumo atsiradimo momentu, o ne su nesąžiningų veiksmų atlikimo momentu. Teismas konstatavo, kad tais atvejais, kai fizinis asmuo tapo nemokus dėl nesąžiningų veiksmų, esminę reikšmę turi ne šių veiksmų atlikimo momentas, o nemokumo momentas, nesąžiningų veiksmų faktas ir priežastinis ryšys tarp šių veiksmų ir nemokumo. Teismas akcentavo, kad, konstatavus fizinio asmens nesąžiningumo faktą ir tai lėmusį jo nemokumą, nesąžiningų veiksmų atlikimo momentas ar laikotarpis visuomet bus ankstesnis už jais sukeltus padarinius – nemokumą, todėl šių veiksmų atlikimo momentas neturi įtakos sprendžiant dėl teisės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatavęs esminius teisės taikymo ir įrodymų vertinimo pažeidimus, panaikino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir grąžino bankroto bylos iškėlimo klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija
