LAT apie Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją nagrinėti solidarųjį reikalavimą atsakovui, kurio buveinės vieta yra Vengrijoje
Ginčas kilo „BaltCap“ infrastruktūros fondo įmonėms (UAB „Žvirgždaičių energija“, UAB „Nullus“ ir Lenkijos įmonei „EN Efficiency PL sp. z o. o.“) pareiškus solidarųjį reikalavimą dėl žalos atlyginimo atsakovams Š. Stepukoniui ir Vengrijos įmonei „Interactive Brokers Central Europe Zrt.“ (Brokeris). Brokeris prašė ieškinį palikti nenagrinėtą kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams. Bylą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas šį prašymą atmetė, o Lietuvos apeliacinis teismas prašymą tenkino ir ieškinio dalį dėl žalos atlyginimo, pareikštą Brokeriui, paliko nenagrinėtą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) pažymėjo, kad kiekvienu atveju, šaliai siekiant pasinaudoti Reglamento „Briuselis Ia“ 8 straipsnio 1 punkte nurodyta specialiosios jurisdikcijos taisykle, teismas, atsižvelgdamas į ginčo aplinkybių visumą, turi įvertinti, ar ryšys tarp reikalavimų, pareikštų skirtingiems atsakovams, yra toks, kuris pateisintų reikalavimų nagrinėjimą kartu, kad būtų išvengta nesuderinamų teismų sprendimų priėmimo rizikos.
Kasacinis teismas išaiškino, kad vien reikalavimo dėl solidariosios žalos atlyginimo pareiškimas savaime nereiškia, jog reikalavimai yra glaudžiai susiję, tačiau atsakingų asmenų daugetas yra reikšminga aplinkybė, į kurią teismas turi atsižvelgti, siekdamas įvertinti nesuderinamų teismų sprendimų priėmimo riziką. Šiuo atveju kasacinis teismas padarė išvadą, kad jei byloje ieškovių pareikštas objektyviuoju bendrininkavimu grindžiamas solidarusis reikalavimas atsakovams Š. Stepukoniui ir Brokeriui būtų nagrinėjamas atskirose valstybėse (Lietuvoje ir Vengrijoje), kiltų tarpusavyje nesuderinamų sprendimų grėsmė.
Nors nagrinėjamoje byloje atsakovų neteisėti veiksmai įrodinėjami skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis, vis dėlto ieškovių nurodytas įrodinėjamos solidariosios atsakomybės faktinis pagrindas iš esmės sutampa – siekiama žalos, kurią ieškovės teigia patyrusios, kai Š. Stepukonis pasisavino jų lėšas, turėdamas tikslą šias lėšas rizikingai investuoti per Brokeriui priklausančią platformą, atlyginimo, o Brokeris nevykdė jam tenkančių pareigų patikrinti Š. Stepukonio investuotų lėšų kilmę.
Kasacinis teismas konstatavo, kad Brokeris, teikęs paslaugas Lietuvos Respublikos rezidentui bei veikęs Lietuvos Respublikos rinkoje, objektyviai galėjo ir turėjo numatyti, jog egzistuoja rizika, kad jam gali būti pareikšti ieškiniai valstybės narės, kurios rezidentui teikė paslaugas, teismuose, jei šis rezidentas, naudodamasis Brokerio teikiamomis paslaugomis, dėl Brokerio galimai neteisėtų veiksmų (neveikimo) savo savarankiškais neteisėtais veiksmais sukels žalos tretiesiems asmenims.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias tarptautinės jurisdikcijos koncentraciją esant atsakovų daugetui, ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo konstatuota, jog byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija
