Baudžiamosios politikos reforma: teigiami pokyčiai ir probleminiai aspektai

Praėjusių metų birželio 1 d. įsigaliojo gana išsamūs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) pakeitimai, kuriais iš esmės siekta sušvelninti baudžiamąją atsakomybę už turtines, ekonomines ir finansines nusikalstamas veikas. Šiais pakeitimais daugiausia buvo padidinti nusikalstamomis veikomis padarytos materialios žalos dydžiai, apibrėžiantys arba baudžiamosios atsakomybės slenkstį, arba kvalifikuotas nusikalstamų veikų sudėtis, už kurias atitinkamai skiriamos griežtesnės bausmės. Taip įstatymų leidėjas stengėsi pritaikyti BK prie besikeičiančios šalies ekonominės situacijos, tokios kaip infliacija ir gyventojų vidutinių pajamų augimas, taip pat riboti Lietuvoje vis dar pernelyg intensyvų laisvės atėmimo bausmės taikymą.

Savo įžvalgomis, kaip šia reforma buvo realizuotas pagrindinis siekis – subalansuoti baudžiamąją politiką, ką įvardytų pozityviu pokyčiu, o ką – pakeitimu, sukelsiančiu klausimų teismų praktikoje, su skaitytojais dalijasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso priežiūros komiteto narys, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas, Vilniaus universiteto lektorius dr. Justas Namavičius.

Baudžiamosios politikos pakeitimai, susiję su turtiniais, ekonominiais ir finansiniais nusikaltimais, yra pirmieji tokio pobūdžio ir apimties nuo BK priėmimo. Kokius svarbiausius šios reformos aspektus ir ypatumus galėtumėte išskirti?

BK reforma išties apima daug įvairių aspektų. Ko gero, pats svarbiausias pakeitimas – alternatyvių bausmių (kitų nei laisvės atėmimo bausmės) numatymas ir už sunkesnius nusikaltimus. Pavyzdžiui, 12 500 Eur vertės turto pasisavinimas pagal ankstesnės įstatymo redakcijos BK 183 straipsnio 2 dalį buvo laikomas sunkiu nusikaltimu, už jį grėsė išimtinai tik laisvės atėmimo bausmė. Dabartinis reguliavimas labiau diferencijuotas: didelės vertės turto pasisavinimas dabar yra laikomas apysunkiu nusikaltimu, o turto vertė yra didelė, kai ji viršija 20 000 Eur, bet neviršija 45 000 Eur; jei pasisavinto turto vertė didesnė nei 45 000 Eur, ši veika kvalifikuojama jau kaip sunkus nusikaltimas. Už naujai suformuluotą „didelės vertės“ apysunkį nusikaltimą dabar numatytos ir kitos, su laisvės atėmimu nesusijusios, bausmės: bauda ir laisvės apribojimas. Net ir už „labai didelės vertės“ sunkų nusikaltimą pagal griežčiausią alternatyvą atsirado galimybė vietoje laisvės atėmimo bausmės skirti baudą. Nors reguliavimo detalės skiriasi, daugmaž panaši schema dabar numatyta ir dėl kitų turtinių bei ekonominių nusikaltimų: padidinti turto vertės ar padaromos žalos įverčiai, atsirado tarpinė apysunkio nusikaltimo grandis, numatytos laisvės atėmimui alternatyvios bausmės, jei nusikaltimai nesusiję su smurtu ar grasinimais. Tiesa, reikia pastebėti, kad kai kuriais atvejais sankcijos buvo ne tik švelninamos apatinių bausmės ribų atžvilgiu, bet ir griežtinamos „į viršų“, greta iki tol buvusių švelnesnių sudėties alternatyvų numatant ir sunkaus nusikaltimo sudėtį (pvz., su manipuliavimu subsidijomis ar bankrotu susiję nusikaltimai (BK 206–208 straipsniai), apgaulingas apskaitos tvarkymas (BK 222 straipsnio 2 dalis)), arba atitinkamai pakeltos iki tol buvusios maksimalios bausmės ribos (pvz., kvalifikuotas mokesčių nesumokėjimas (BK 219 straipsnio 2 dalis)). Visgi bendra įstatymo pakeitimo tendencija yra švelnėjanti, ir tai teisininkų bendruomenėje pagrįstai sulaukė teigiamo rezonanso.

Tiesa, reforma turi ir tam tikrų ypatumų. Pirma, atsakomybės ir sankcijų „laiptai“ šių nusikaltimų kategorijose, palyginti su sena redakcija, dar detaliau orientuoti į tam tikrais skaičiais apibrėžtas žalos vertes. Nors tai suteikia teisinio tikrumo, kodeksas šioje vietoje kiek primena formulių rinkinį ar receptų knygą. Viena vertus, matematinis sankcijos perskaičiavimas pagal žalos dydį savaime neišsemia visų bausmei individualizuoti svarbių aplinkybių, pavyzdžiui, veikos padarymo intensyvumo, kaltininko motyvų, dalyvavimo laipsnio, asmenį apibūdinančių aplinkybių. Kita vertus, natūralu, kad turtinių ir ekonominių nusikaltimų atžvilgiu žalos dydis yra pagrindinis kriterijus vertinant veikos pavojingumą, taip pat ir skiriant bausmę, o naujame įstatyme yra numatytas lankstesnis sankcijų spektras, leidžiantis atsižvelgti ir į kitas bylos aplinkybes. Antra, kalbant apie sankcijas, krinta į akis tai, kad už sunkius nusikaltimus greta laisvės atėmimo bausmių, kurių maksimalios ribos yra ganėtinai aukštos (7–8 metai), kaip alternatyvi bausmė yra numatyta tik bauda. Jeigu ir už sunkaus nusikaltimo padarymą gali būti skiriama bauda, tada atsiranda tam tikras „tarpinių sankcijų“ trūkumas. Kaip galima tarpinė bausmė, nėra numatytas laisvės apribojimas. Be to, pagal bendras taisykles visiškas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, padarius sunkų nusikaltimą, išlieka negalimas ir asmuo bet kokiu atveju bent 6 mėnesius privalo realiai „atsėdėti“ (nors kriminologai sutaria, kad trumpalaikis laisvės atėmimas savaime turi mažai prasmės). O jeigu kalbėsime apie baudos bausmę, tuomet negalima nepastebėti, kad dar 2017 m. reforma kodekso bendrojoje dalyje buvo nustatyti gana drastiški jos dydžiai, kurie – tik jau priešinga linkme – taip pat neatitinka gyventojų pajamų realijų. Vertinant šių veiksnių visumą, man susidaro įspūdis, kad baudžiamasis įstatymas sunkių ekonominių nusikaltimų atžvilgiu baudą iš tiesų vertina kaip antrą pagal sunkumą bausmę po realaus laisvės atėmimo, nors bendros kodekso nuostatos rodo kitaip. Beje, esama situacija iš netobulos gali tapti nepatenkinama, jei laisvės atėmimo skyrimas bus svarstomas atsižvelgiant ir į tai, ar asmuo išgalės susimokėti baudą. Tai prieštarautų teisingumo principui, nes skirtingų rūšių bei dydžių bausmės yra skiriamos už skirtingo pavojingumo nusikalstamas veikas; skolininkų kalėjimų galiojanti teisė nežino. Taigi, čia aptariama įstatymo reforma iš esmės buvo teigiamas ir reikalingas žingsnis, tačiau, siekiant proporcingo, subalansuoto BK, vis dar lieka ką nuveikti.

Kokius kitus BK pakeitimų aspektus dar norėtumėte akcentuoti?

Iš tiesų, minėti įstatymo pakeitimai neapsiribojo turtinėmis ir ekonominėmis nusikalstamomis veikomis sukeltos žalos įverčiais bei bausmėmis; ir atskirų veikų požymių atžvilgiu padaryta nemažai įdomių pakeitimų, kurie kels naujų klausimų. Pavyzdžiui, įstatymų leidėjas apgaulingo ir aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo sudėtyse (BK 222, 223 straipsniai) greta jau buvusių padarinių (kad dėl neteisėtų tvarkymo veiksmų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės ekonominės padėties) kaip papildomą alternatyvą nurodė didelės (o kvalifikuotoje BK 222 straipsnio sudėtyje – ir labai didelės) žalos sukėlimą valstybei arba fiziniam ar juridiniam asmeniui. Tai kelia tam tikrų abejonių, kadangi šių veikų pavojingumo pobūdis savaime yra gana abstraktus: saugomas teisinis gėris yra tvarkinga buhalterinė apskaita, kuri savo ruožtu garantuoja sklandų mokesčių sumokėjimą ir (arba) „sveiką“ įmonės finansinę būseną. Kyla klausimas, ar naujas žalos sukėlimo požymis nėra perteklinis, nes atitinkami padariniai dažnu atveju jau bus kriminalizuoti kitais mokestiniais ar turtiniais nusikaltimais. Be to, ankstesnis padarinių požymis, reikalaujantis, kad dėl netvarkingos apskaitos turi būti visiškai ar iš dalies neįmanoma nustatyti įmonės finansinės struktūros, kaip alternatyva išliko ir toliau. Ši alternatyva savaime yra platesnė, nes sudėčiai įgyvendinti pakanka tiesiog nustatyti įmonės finansinės informacijos trūkumą (užtenka ir „iš dalies“). Veikos kriminalizavimo kartelė čia yra gerokai žemesnė nei žalos įrodinėjimas, todėl tikėtina, kad praktikoje „didelės turtinės žalos“ požymis didesnės reikšmės neįgis, nes dažnu atveju arba jau ir taip bus įgyvendinta „įmonės būklės nenustatymo“ alternatyva, arba žalą dubliuos kiti baudžiamieji straipsniai, arba ji bus tiesiog neįrodoma. Taigi, įstatymų leidėjo bandymas labiau sukonkretinti BK 222, 223 straipsnių požymius liko neįgyvendintas ir galimai tik sukels papildomų taikymo problemų.

Iš pirmo žvilgsnio sveikintinas juridinės technikos „švarumas“, pasiektas patikslinus BK 223 straipsnį, kad aplaidus apskaitos tvarkymas gali būti padarytas tik dėl neatsargumo, o viską, kas padaroma tyčia, (šioje vietoje nuosekliai) „priskiriant“ tyčiniam nusikaltimui pagal BK 222 straipsnį. Vis dėlto man labiau prie širdies buvo ankstesnė nuostata su savo netobulumais ir aiškinimo problemomis: kai kurie BK 223 straipsnio požymiai skamba kaip tipiškai tyčiniai, pvz., dokumentų netvarkymas ar jų nesaugojimas, nors kasacinio teismo praktikoje ir buvo teigiama, kad jie esą gali būti įvykdyti ir neatsargia kaltės forma. Galimas pozityvios tyčios reikalavimas tam tikriems netvarkingos apskaitos veiksmams būtų suteikęs bent jau šiokių tokių apibrėžtumo, nuosaikesnio baudimo kontūrų. Dabartinė, jau įstatymo raide „išgryninta“, BK 223 straipsnio versija tampa įtartina dėl perteklinio bei neproporcingo neatsargumo kriminalizavimo. Šioje vietoje tik trumpai pasisakyčiau dėl „švarių sprendimų“: tiek teisėtumo principas, tiek įstatymų technika savaime leidžia ir tokias sudėtis, kurios gali turėti tiek tyčios, tiek neatsargumo momentų, o iš baudžiamosios teisės bendrosios dalies teorijos mes taip pat žinome, kad ir vadinamosios neatsargios veikos savaime turi tam tikrą tyčios krūvį, nes savo neapdairumo aplinkybes asmuo turi suvokti.

Taip pat paminėtinas įdomus vadinamojo neteisėto praturtėjimo pagal BK 189¹ straipsnį pakeitimas. Greta inkriminuojamo turto vertės padidinimo nuo 500 iki 900 MGL įstatymų leidėjas iš nusikaltimo sudėties išbraukė neatsargumo alternatyvą, kad asmuo turtu disponavo „turėdamas ir galėdamas žinoti“, jog tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Taigi, pagal dabartinę įstatymo redakciją asmuo privalo pozityviai žinoti apie teisėtų turimo turto įgijimo alternatyvų nebuvimą. Matyt, šiais pakeitimais buvo bandoma bent kiek sušvelninti jau ne kartą ir daugelio teisininkų nurodytas dideles šio įstatymo aiškumo, proporcingumo ir nekaltumo prezumpcijos principų problemas. Vis dėlto rimtai žvelgiant į straipsnio požymių formuluotę kyla klausimas, ar čia iš tiesų kas nors laimėta? Kaip žinoma, „neteisėto praturtėjimo“ nusikaltimo tyčios objektyvusis turinys yra ne kažkokio neteisėtos kilmės turto turėjimas, kaip tai gali pasirodyti iš šio straipsnio pavadinimo, o galimų turto teisėto įgijimo galimybių nenustatymas. Tuomet kyla klausimas, kiek tokiam gana griozdiškam ir, tiesą sakant, ne iki galo aiškiam požymiui apskritai įmanoma konstruoti atitinkamą pozityvią tyčią? Asmuo gali žinoti, kad turto šaltiniai yra neteisėti. Jeigu tie šaltiniai nusikalstami, tai jis jau gali atsakyti pagal „įprastinius“ nusikalstamo turto realizavimo ar pinigų plovimo straipsnius. O jei įgijimas nors ir buvo neteisėtas, tačiau ne nusikalstamas, liks nepaaiškinama, kodėl už tokio turto turėjimą staiga gresia kriminalinė bausmė. Asmuo apie turto neteisėtumą taip pat gali ir nežinoti. Tačiau įstatyme suformuluotą aplinkybę, kad turtas „negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“, taigi, yra kažkoks „keistas“, gautas iš drumstų šaltinių, asmuo iš esmės gali tik įtarti. Tad ar nebus taip, kad, panaikinus neatsargumo kaltės formą, šis straipsnis, formaliai žiūrint, taps tiesiog nepraktikuojamas, nes, pačia šio nusikaltimo idėja turto kilmę perkėlus iš pozityvaus neteisėtumo į tam tikro „įtartino neaiškumo“ sritį, jo atsakomybės branduolį sudaro kaip tik neatsargumas. Kita vertus, iš minėtos neteisėto praturtėjimo nusikaltimo koncepcijos, kad ir kaip jį bepasuktum ar bandytum performuluoti, matyti, jog patenkinamo rezultato vis vien nebus.

Pavojingų, ribotos ar uždraustos apyvartos daiktų gabenimas per valstybės sieną išskirta iš bendrosios kontrabandos sudėties. Kaip Jūs vertinate šį pakeitimą?

Taip, tai tikrai sveikintinas pakeitimas, kuriuo pavojingų, ribotos ar uždraustos apyvartos daiktų, tokių kaip ginklai, sprogmenys, radioaktyviosios ir nuodingosios medžiagos, dopingo ar narkotinės medžiagos, gabenimas per valstybės sieną išskirtas iš bendrosios kontrabandos sudėties (BK 199 straipsnis), nes šis nusikaltimas iš esmės yra mokestinis. Atitinkami veiksmai dabar yra kriminalizuoti atskiruose BK straipsniuose, nors juridinės technikos požiūriu taip pat buvo įmanomas ir kitas sprendimas – tiesiog apsiriboti jau turimais bendrais disponavimo tokiais daiktais draudimais, matant tam reikalą, juos kiek modifikuojant. Praktikoje itin aktualiais narkotinių medžiagų disponavimo atvejais šiais pakeitimais buvo išspręsta neretai pasitaikanti problema, kai asmuo savo vartojimui užsisako ir iš užsienio atsisiunčia nedidelį kiekį narkotinių medžiagų. Pagal seną BK 199 straipsnio 4 dalį jam formaliai grėsė tik laisvės atėmimo bausmė nuo 3 iki 10 metų, nors realus tokios veikos sunkumas paprastai nelabai skyrėsi nuo bendro „vartotojiško“ disponavimo pagal BK 259 straipsnį, kuris numato gerokai švelnesnes bausmes (dažniausiai praktikoje teismai skiria baudas). Teismai tokiose bylose paprastai naudodavosi BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta „išimtine“ galimybe skirti švelnesnę bausmę, nei numatyta įstatyme. Visgi tai nebuvo tinkamiausias sprendimas, nes minėta bausmės skyrimo taisyklė yra tam, kad teismas prireikus galėtų teisingai individualizuoti bylos aplinkybes, o ne tam, kad ja būtų taisomi sisteminiai paties baudžiamojo įstatymo trūkumai. Dabar naujai priimto BK 260¹ straipsnio 1 ir 2 dalys tokiais atvejais leidžia skirti lankstesnes sankcijas, pradedant nuo baudos, nors maksimalios galimos paskirti laisvės atėmimo bausmės yra ganėtinai griežtos.

Vis dėlto reforma taip ir liko neišspręsta, o kontrabandos atžvilgiu – iš dalies net ir pagilinta itin aukštų laisvės atėmimo bausmių problema kvalifikuotose sudėtyse, ypač už labai didelio kiekio narkotinių medžiagų gabenimą. Vien už bendrą disponavimą labai dideliu kiekiu tokių medžiagų pagal BK 260 straipsnio 3 dalį asmeniui gresia išimtinai laisvės atėmimo bausmė nuo 10 iki 15 metų, o už kontrabandą pagal naujo 260¹ straipsnio 5 dalį laisvės atėmimo bausmės maksimumas buvo padidintas iki 18 metų. Tiesą sakant, pastarasis pakeitimas yra perteklinis, nes jau už bendrą disponavimą numatytos bausmės yra itin griežtos, o artimesnes maksimaliai bausmes teismai apskritai skiria tik pavieniais atvejais. Tačiau tikroji problema yra kita: praktikoje gaunama nemažai bylų, kai jau minimalios 10 metų laisvės atėmimo bausmės skyrimas teismui kelia abejonių. Iš pirmo žvilgsnio tai pasirodys keista, nes stambi narkotinių medžiagų prekyba yra laikoma vienu pavojingiausių, taip pat ir tarptautinės teisės smerkiamų nusikaltimų. Vis dėlto velniukas, kaip visuomet, slypi detalėse. Skirti labai griežtą bausmę tokio nusikalstamo tinklo organizatoriui ar profesionaliam narkotikų prekeiviui yra viena, tačiau visai kita, jei (čia aš kiek pašaržuosiu) nusikaltimą padaro atsitiktinai įsitraukęs jauno amžiaus, anksčiau neteistas asmuo, kurio vaidmuo buvo antraeilis ir kuris teisme viską pripažįsta ir labai gailisi. Tokiais atvejais įstatymas, numatantis tyčiniam nužudymui analogiškas bausmes, gali būti pernelyg rūstus ir teismai gali būti vėl priversti naudotis „išimtinėmis“ korekcijomis. Taigi, šioje vietoje jau labai aiškiai matome formalaus, matematinio bausmės perskaičiavimo pagal tam tikrus įstatyme nustatytus kiekius ar įverčius problemą, nes toks nelankstus bausmės skyrimas ne visuomet bus teisingas.

Skaitytojams pristatydamas vienus ar kitus BK pakeitimų aspektus Jūs kartu kalbate ir apie teismų praktikoje galinčius kilti klausimus. Kokių galimų praktinio taikymo problemų dar įžvelgiate?

Iš visos plačios reformos čia paminėjau tik kelis probleminius aspektus. Neatmestina, kad naujų klausimų gali sukelti ir iš pirmo žvilgsnio gana nedideli kodekso pakeitimai. Tarkim, ginkluoto plėšimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį sudėtis buvo praplėsta, vietoje „specialiai žmogui sužaloti“ pritaikyto daikto panaudojimo numatant „daiktą, kuriuo galima žmogų žaloti“. Viena vertus, įstatymų leidėjas taip atsižvelgė į teismų praktiką, kuri inkriminuojamo daikto, kaip ginklo, traktavimą technine prasme pagrįstai laikė pernelyg siauru. Kita vertus, dabartinė redakcija itin plačiai apibrėžia šią sąvoką, nes sužaloti žmogų, tegul ir nesunkiai, galima beveik su bet kokiu daiktu. Tai gali sukelti papildomų atribojimo problemų, bet taip gali ir neįvykti, jei bus laikomasi jau suformuotos praktikos.

Ateityje tikrai įdomių klausimų sukels autonominių (kituose teisės aktuose vartojamas terminas „savivaldžių“) automobilių įtraukimas į transporto saugumo pažeidimų sudėtis pagal BK 281 straipsnį (naujo BK 282¹ straipsnio 3 dalis). Kadangi transporto taisyklių pažeidimų aprašymuose BK 281 straipsnyje ir toliau orientuojamasi į priemonės „vairavimo“ požymį, atitinkamai turės būti apibrėžiama jo taikymo apimtis, jau vien atsižvelgiant į tai, kad valdymo automatizavimas gali būti įvairių lygių. Kodekso pakeitimas šioje vietoje yra labai fragmentiškas ir, priekabiai žiūrint, net perteklinis, nes kol žmogus vairuoja pats, automobilis iš tiesų nėra autonominis (teoriškai pagrindžiama ir neveikimo alternatyva, jei asmuo privalėjo perimti valdymą, bet to nepadarė). Tad, ko gero, šioje srityje anksčiau ar vėliau turės būti svarstomi papildomi pakeitimai. Galimas ir priešingas kelias atsisakyti pernelyg detalių taisyklių ir ieškoti sprendimų taikant bendresnes nuostatas, galbūt net formuluojant visiškai kitas rizikos įkaltinimo taisykles: jei, tarkim, automatizuoti valdymo procesai taps (statistiškai) daug patikimesni, nei betarpiškas žmogaus dalyvavimas ar įsikišimas, tuomet galbūt jau kalbėsime labiau apie gamintojo negu „vairuotojo“ atsakomybę. Bet tai jau tema tolesnei diskusijai.

Parengė Nacionalinė teismų administracija