LAT išaiškino išlaikymo reikalingumo sąlygą teisei į privalomąją palikimo dalį įgyti

Gegužės 24 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) išnagrinėjo bylą, kurioje buvo keliamas pareiškėjos išlaikymo reikalingumo bei teisės į privalomąją palikimo dalį pripažinimo, vienos iš teisės į privalomąją palikimo dalį įgijimo sąlygų – išlaikymo reikalingumo ir atsisakymo pripažinti šią teisę dėl asmens piktnaudžiavimo teise aiškinimo ir taikymo klausimas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja buvo palikėjo sutuoktinė, jai palikėjas testamentu nepaliko jokio turto, visą turtą palikėjas testamentu paliko savo seseriai. Pareiškėja įrodinėjo, kad jai palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, todėl jai turi būti pripažįstama teisė į privalomąją palikėjo palikimo dalį.

Pirmosios instancijos teismas pareiškimą atmetė, nustatęs, kad pareiškėja iš esmės niekada nedirbo, gyveno valstybės remiama, nors netektas darbingumas jai nebuvo nustatytas, neįgijo turto, vertino, kad pareiškėja sąmoningai pasirinko tokią gyvenimo kokybę, kai ją tenkino pragyvenimas iš valstybės skiriamų lėšų, o šiuo metu pareiškėjos materialinė padėtis esmingai nesiskiria nuo tos, kuri ją tenkino visą gyvenimą. Byloje nesant rašytinių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos prastą sveikatą, ligas, gydymą, nedarbingumo nustatymą ir pan., dėl kurių pareiškėja, būdama darbingo amžiaus, negalėjo dirbti ir taip užsidirbti didesnės senatvės pensijos, suinteresuotam asmeniui nurodžius, kad pareiškėja piktnaudžiavo alkoholiu, dirbti nenorėjo, jai užteko pašalpų, pareiškėjos pajamoms atitinkant minimalių vartojimo poreikių dydį, teismas nematė pagrindo padaryti išvadą, kad pareiškėja sutuoktinio mirties dieną buvo reikalinga išlaikymo.

Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškimą tenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai sutuoktinio mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, ir pripažino pareiškėjos teisę į privalomąją palikėjo palikimo dalį. Teismo vertinimu, pareiškėja byloje įrodė, kad palikėjo mirties dieną jai buvo reikalingas išlaikymas, byloje taip pat nenustatyta pareiškėjos kaltų veiksmų, sukūrusių jos sunkią materialinę padėtį.

Išnagrinėjusi bylą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija išaiškino, kad pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį asmens elgesys, kuris sudaro pagrindą konstatuoti piktnaudžiavimą teise ir dėl kurio asmuo tapo nepajėgus apsirūpinti pragyventi būtinomis gyvenimo reikmėms lėšomis, turi pasireikšti palikėjo mirties momentu. Taip pat teisėjų kolegija pažymėjo, kad gyvenime asmens elgesys gali pasireikšti tam tikrą laiką prieš palikėjo mirties momentą. Todėl CK 5.20 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais gali būti vertinamas ir asmens elgesys, kuris sudaro pagrindą konstatuoti piktnaudžiavimą teise ir dėl kurio asmuo tapo nepajėgus apsirūpinti pragyventi būtinomis gyvenimo reikmėms lėšomis, kuris pasireiškia iki palikėjo mirties momento, tačiau šis elgesys turi būti aktualiai susijęs su palikėjo mirties momentu, t. y. jis turi būti tiek neatsiejamai susijęs su palikėjo mirties momentu, kad nulemtų asmens turtinę padėtį, atsiradusią būtent šiuo momentu.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ne visi ar bet kokie asmens pasirinkimai ir elgesys gali reikšti piktnaudžiavimą teise, o CK 5.20 straipsnis nereikalauja retrospektyvinio asmens turtinės ir socialinės padėties bei priežasčių, dėl kurių jo padėtis tokia tapo, vertinimo. Asmens, pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį, viso gyvenimo vertinimas siekiant nustatyti, ar tam tikru gyvenimo momentu atlikti asmens poelgiai galėtų būti pripažinti piktnaudžiavimu teise, dėl kurio asmuo tapo nepajėgus apsirūpinti pragyventi būtinomis gyvenimo reikmėms lėšomis, neatitiktų CK 5.20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo nustatyti asmens išlaikymo reikalingumą būtent palikėjo mirties momentu. Be to, tokių aplinkybių įrodinėjimas gali tapti pernelyg sudėtingas ir tik dar labiau apsunkinti asmens, kuris reikalingas išlaikymo, padėtį. Galiausiai, teisė gali tapti nepajėgi pateikti tokio vertinimo kriterijų.

Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nereikalauja įvertinti asmens turtinės padėties pokyčių ir šių pokyčių priežastingumo, taip pat nereikalauja įvertinti pokyčių nei iki palikėjo mirties momento, nei įvykusių po palikėjo mirties, pvz., teisei į privalomąją dalį pripažinti neturėtų reikšmės aplinkybė, jei po palikėjo mirties asmuo, pretenduojantis į privalomąją dalį, laimėtų loterijoje tokią sumą, kuri leistų šiam asmeniui patenkinti būtinąsias savo gyvenimo reikmes.

Teisėjų kolegija nesutiko su suinteresuoto asmens argumentais, kad asmens pasirinkimas nedirbti ir gyvenimas iš valstybės skiriamų pašalpų pats savaime turi būti kvalifikuojamas kaip piktnaudžiavimas teise. Asmuo turi teisę, o ne pareigą dirbti. Pasirinkimas nedirbti gali būti nulemtas įvairių gyvenimo aplinkybių, įskaitant ir bendrą šeimos sutarimą dėl šeimos narių teisių ir pareigų pasiskirstymo.

Vertindama pareiškėjos pareigą įrodyti konkrečius jos poreikius, teisėjų kolegija pažymėjo, kad jei asmuo, pretenduojantis į privalomąją palikimo dalį, neįrodinėja specialiųjų poreikių, vertintina, kad konkretaus asmens poreikiai yra minimalūs standartiniai poreikiai, įprasti kiekvienam žmogui. Nustatant šiuos minimalius standartinius poreikius, be kita ko, atsižvelgtina ir į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą minimalų vartojimo poreikių dydį konkretiems metams. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad, nustatant minimalius standartinius poreikius, be kita ko, turėtų būti atsižvelgiama ir į tai, kad nustatant minimalių vartojimo poreikių dydį nėra vertinama, ar asmuo turi gyvenamąjį būstą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija