Naujausios LAT nutartys: nuo vykdymo proceso klausimų iki finansų įstaigos pareigų ir atsakomybės

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje dėl terminų, per kuriuos varžytynes laimėjęs dalyvis privalo sumokėti už varžytynėse įsigytą turtą, kai vykdomoji byla sustabdoma, pasisakyta, kad CPK 716 straipsnio 2 dalies turinys aiškintinas atsižvelgiant į  vykdomosios bylos sustabdymo tikslą (teleologiškai), jog vykdomąją bylą sustabdžius po to, kai varžytynės įvyko, laimėjusio varžytynes asmens atžvilgiu sustoja CPK 716 straipsnyje įtvirtinti varžytynėse nupirkto turto apmokėjimo terminai, todėl neturi būti atliekami su varžytynių rezultatų įforminimu siejami veiksmai. Priešingai aiškinant vykdomosios bylos sustabdymu sukeliamas teisines pasekmes, būtų paneigtas suspensyvinis šio instituto efektas (siekis išsaugoti nepakitusią situaciją bylos sustabdymo laikotarpiu) ir galimai kiltų poreikis spręsti ankstesnės situacijos (padėties) atkūrimo klausimus. Toks rezultatas prieštarautų proceso ekonomiškumui ir koncentruotumui. Sustabdžius vykdomąją bylą antstolio patvarkymu, net ir varžytynių laimėtojui įvykdžius prievolę per CPK 716 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytus terminus, antstolis negalėtų atlikti procesinių veiksmų, susijusių su varžytynių akto surašymu, išieškotų lėšų paskirstymu ir jų išmokėjimu išieškotojams. Todėl pirkėjo pareiga sumokėti už įgytą turtą neturėtų būti aiškinama atsietai nuo tokios pareigos įvykdymu sukeliamų teisinių padarinių – antstolio atliktinų veiksmų.

_____

Nutartyje dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo pripažinta, kad ilgai, daugiau negu penkerius metus, būnant įtariamuoju, kaltinamuoju, o vėliau – ir nuteistuoju šie neigiami ieškovo išgyvenimai, taip pat netikrumo dėl baudžiamojo proceso prieš jį baigties būsena, ilgai užsitęsusi procesinė padėtis neigiamai veikė jo emocinę būklę, įprastą savijautą gana ilgą laiką. Nors, nustatydami kompensaciją už ieškovui dėl vykusio baudžiamojo persekiojimo sukeltus padarinius, teismai atsižvelgė į proceso trukmę, tačiau tai padarė išimtinai susiedami su ieškovo amžiumi, nors bet kokio amžiaus žmogui tokia procesinė padėtis sukelia neigiamų pasekmių, ir kuo ilgiau tokia padėtis tęsiasi, tuo sunkesnes neigiamas pasekmes ji sukelia. Pripažinta ir tai, kad ir pasibaigus procesui tokios pasekmės gali išlikti dar kurį laiką. O vyresnio amžiaus žmogui, koks baudžiamojo proceso metu buvo ir ieškovas, tokios pasekmės gali būti dar sunkesnės. Nagrinėjamoje byloje ir nenustatytas ieškovo teisės į tai, kad jo byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką, pažeidimas, tačiau, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, svarbu atsižvelgti į bendrą vykusio baudžiamojo proceso trukmę, kuri yra tiesiogiai susijusi su patirta neturtine žala. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino, kad baudžiamasis procesas turėjo įtakos tiek fizinei, tiek dvasinei ieškovo sveikatai, jis patyrė įtampą, nerimą bei neužtikrintumą dėl ateities ir tai turėjo įtakos jo bendrai savijautai, tačiau, nustatydami atlygintinos neturtinės žalos dydį, jo tinkamai nesusiejo su proceso trukme. 

_____

Nutartyje dėl įgyjamosios senaties instituto taikymo sąlygų pabrėžta, kad procesinė pareiga įrodyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą tenka pareiškėjams. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų skunde nurodytas argumentas, kad per 30 metų laikotarpį, skaičiuojant nuo aikštelės įrengimo, jokios valstybės institucijos nebuvo pareiškusios pretenzijų dėl galimai savavališkos aikštelės statybos, savaime nereiškia statybos teisėtumo ir neperkelia įrodinėjimo naštos institucijoms, atsakingoms už statybos teisėtumo priežiūrą.

______

Nutartyje dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių finansų įstaigos pareigas ir atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymą, pasisakyta, kad PPTFPĮ penktojo skirsnio, reglamentuojančio finansų įstaigų ir kitų įpareigotųjų subjektų priežiūrą ir jiems galimas taikyti poveikio priemones už šio įstatymo pavestų pareigų pažeidimą, normos nustato įvairias galimas taikyti poveikio priemones, tačiau tiesiogiai neįtvirtina finansų įstaigos ar kitų įpareigotųjų subjektų civilinės atsakomybės už PPTFPĮ nustatytų pareigų pažeidimą. Kita vertus, CK įtvirtinti bendrieji civilinės atsakomybės taikymo pagrindai taip pat nesudaro pagrindo išvadai, jog finansų įstaigai gali būti taikoma civilinė atsakomybė jos kliento atžvilgiu dėl nepakankamos įstatymo pavestos kliento kontrolės pagal PPTFPĮ. Tokios išvados neleidžia padaryti PPTFPĮ ir direktyvos 2015/849, įgyvendintos minėtu įstatymu, paskirtis ir tikslai. Visos šiame įstatyme įtvirtintos priemonės iš esmės yra skirtos viešajam interesui užtikrinti, tačiau visiškai nėra susijusios su finansų įstaigos ar kitų įpareigotųjų subjektų klientų interesų, saugant jų turtą nuo trečiųjų asmenų kėsinimosi, apsauga. Priešingai, PPTFPĮ normų sisteminė analizė leidžia teigti, kad įstatyme įtvirtintos priemonės skirtos finansų įstaigų ar kitų įpareigotųjų subjektų klientų atliekamoms operacijoms ar sandoriams stebėti ir, esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams, jas stabdyti arba apie jų atlikimą informuoti šiame įstatyme nuodytas institucijas, t. y. riboti klientų veiklą, atliekamas jų operacijas ar sandorius. Kadangi PPTFPĮ nustatytos priemonės skirtos finansų įstaigos ir jos kliento santykiams reglamentuoti tik tiek, kiek tai susiję su šiame įstatyme įtvirtintų finansų įstaigos kontrolės priemonių kliento atžvilgiu vykdymu, tačiau nereglamentuoja finansų įstaigos ir kliento tarpusavio santykio kita nei įstatymo nustatyta apimtimi, todėl nepakankama finansų įstaigos vykdoma kliento operacijų ar sandorių kontrolė PPTFPĮ kontekste negali lemti finansų įstaigos atsakomybės klientui. Net jeigu ieškovės atlikti mokėjimo nurodymai dėl savo įtartinumo būtų vertinami pagal PPTFPĮ normas, nėra pagrindo sutikti su ieškovės nurodomais argumentais, kad jos atlikti mokėjimai atsakovės turėjo būti vertinami ir stabdomi kaip įtartinos operacijos.

_____

Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių išieškojimą iš turtinės teisės, pasisakyta, kad CPK 624 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis priverstinio vykdymo priemonių sąrašas. Šios dalies 2 punkte įtvirtinta priemonė – išieškojimas iš skolininko turto ir pinigų sumų, esančių pas kitus asmenis. Taigi įstatymas suteikia teisę antstoliui priverstinio vykdymo procese išieškoti ne tik iš pas patį skolininką esančio turto ar piniginių sumų, bet ir jo turto ir piniginių sumų, esančių pas kitus asmenis. Tokiu atveju antstolis nustato, pas kokius asmenis yra skolininkui priklausančios lėšos, ir nukreipia į jas išieškojimą. Lėšos, priklausančios skolininkui, turi būti pervedamos į antstolio depozitinę sąskaitą. Išieškant iš lėšų, esančių pas kitus asmenis, nei CPK, nei Sprendimų vykdymo instrukcija nedetalizuoja tokio išieškojimo, todėl mutatis mutandis taikytinos išieškojimą iš turtinių teisių nustatančios nuostatos. Pagal CPK 749 straipsnį ir Sprendimų vykdymo instrukcijos 19, 20 punktus, prievolės skolininkas prievolę įvykdo arba į antstolio nurodytą skolininko sąskaitą (Sprendimų vykdymo instrukcijos 19 punktas), arba tuo atveju, kai skolininkas neturi kredito įstaigoje atidarytos sąskaitos, – į antstolio depozitinę sąskaitą (Sprendimų vykdymo instrukcijos 20 punktas). Byloje nustatyta, kad pareiškėjas V. K. neturi asmeninės kredito įstaigoje atidarytos sąskaitos, todėl pareiškėjo skolininkas antstolis S. Ramanauskas pagrįstai 1000 Eur sumą įmokėjo į antstolio S. Ramanausko depozitinę sąskaitą, taip tinkamai įvykdydamas teismo procesinį sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

_____

Nutartyje dėl nemokumo administratoriaus civilinės atsakomybės atkreiptas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju ieškovei, savo pažeistas teises pasirinkusiai ginti pareiškiant reikalavimą dėl deliktinės atsakomybės taikymo atsakovei, teko našta įrodyti, jog dėl jos nurodytų atsakovės veiksmų (konkrečių JANĮ įtvirtintų nemokumo administratoriaus pareigų nevykdymo (netinkamo vykdymo) ji negavo ieškinyje nurodyto dydžio pajamų, nors jas būtų gavusi, jei atsakovės neteisėtų veiksmų nebūtų buvę. Atsižvelgiant į ieškovės šioje byloje įrodinėtus atsakovės neteisėtus veiksmus, spręsdami dėl atsakovės civilinės atsakomybės bylą nagrinėję teismai, be kita ko, turėjo įvertinti: 1) ar ieškovė prašomą priteisti sumą turėjo gauti BUAB „Mun foods“ bankroto proceso metu kaip administravimo išlaidų atlyginimą, tačiau jos negavo dėl atsakovės, kaip BUAB „Mun foods“ nemokumo administratorės, neteisėtų veiksmų ir 2) ar atsakovės veiksmai, neatlaisvinant ieškovei priklausančio turto, yra neteisėti ir, jei taip, kokio dydžio pajamų ieškovė neteko dėl šio pažeidimo. JANĮ nuostatos neįtvirtina specialios tvarkos, pagal kurią bankroto procese turėtų būti reiškiami reikalavimai dėl administravimo išlaidų atlyginimo. Pagal JANĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą administravimo išlaidos turi būti atlyginamos bankroto proceso metu (iš bankrutuojančios bendrovės arba nemokumo administratoriaus asmeninių lėšų), o už šios prievolės tinkamą įgyvendinimą yra atsakingas nemokumo administratorius. Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pagrindas nemokumo administratoriui atsiskaityti su kreditoriais ir išsimokėti kintamąjį atlygį už bankroto proceso administravimą (JANĮ 99 straipsnio 5 dalis) bei užbaigti įmonės likvidavimo procedūras yra patvirtinta galutinė bankroto ataskaita, už kurios parengimą taip pat yra atsakingas nemokumo administratorius. Žinodama apie egzistuojančią BUAB „Mun foods“ skolą ieškovei ir dalies šios skolos neginčydama, tačiau, nepaisant to, parengdama ir teikdama tvirtinti galutinę bankroto ataskaitą kreditorių susirinkimui bei kreipdamasi į teismą dėl BUAB „Mun foods“ pabaigos, prieš tai neatsiskaičiusi su ieškove, atsakovė savo veiksmais nulėmė tai, kad atitinkami ieškovės reikalavimai nebuvo patenkinti BUAB „Mun foods“ bankroto proceso metu. Esant tokioms aplinkybėms ir teismams nagrinėjamoje byloje nustačius, kad nagrinėjamu atveju sąmatą viršijančios turto saugojimo išlaidos pagal JANĮ 75 straipsnio 8 dalį turi būti dengiamos atsakovės lėšomis, ieškovė apeliacinės instancijos teismo pagrįstai buvo pripažinta turinčia teisę savo reikalavimus dėl tokio pobūdžio išlaidų atlyginimo nukreipti tiesiogiai į atsakovę.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad, pagal JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus, nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos juridiniam asmeniui, be kita ko, draudžiama vykdyti juridinio asmens finansines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos, įskaitant mokesčių, palūkanų ir netesybų mokėjimą, bei skaičiuoti netesybas ir palūkanas už juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos. Ši aplinkybė yra reikšminga vertinant šalių atsiskaitymus pagal Nuomos sutartis ir sprendžiant dėl ieškovei padarytos žalos dydžio. Be to, turi būti įvertinta, ar po bankroto bylos iškėlimo Nuomos sutartys su ieškove galėjo būti tęsiamos tokiomis pat sąlygomis ir kokios pagal šias sutartis sumokėtos (mokėtinos) sumos galėtų būti pripažintos administravimo (turto saugojimo) išlaidomis, ieškovei atlygintinomis pagal JANĮ 75 straipsnio 8 dalį. Galiausiai įrodinėdama negautas pajamas dėl jai priklausančių sandėlių neatlaisvinimo, ieškovė negali remtis Nuomos sutarčių nuostatomis dėl dvigubų nuompinigių mokėjimo, o turi motyvuotai pagrįsti, kad jos reikalaujama priteisti negautų pajamų suma atitinka nurodytus kriterijus. Kadangi šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismo nebuvo tinkamai nustatytos ir įvertintos, skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.