LAT galutinai išsprendė Santaros klinikų ir jose veikiančių profsąjungų ginčą dėl darbo apmokėjimo tvarkos
Kovo 21 d. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme išnagrinėta byla, kurioje buvo sprendžiama dėl Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos (LNSS) šakos kolektyvinės sutarties aiškinimo.
LNSS šakos kolektyvinėje sutartyje nustatyta darbuotojų darbo užmokesčio apskaičiavimo formulė ir įstaigų pareiga patvirtinti naują darbuotojų darbo užmokesčio nustatymo tvarką. Šalių ginčas kilo dėl kolektyvinės sutarties punkto, kuriame nustatyta, kad LNSS įstaigos darbo apmokėjimo nuostatai turi būti suderinti, be kita ko, su įstaigoje veikiančia profesine sąjunga, aiškinimo. Santaros klinikų profesinės sąjungos atsisakė suderinti naująją darbo apmokėjimo tvarką – nesutiko su apraše nustatyta darbo užmokesčio apskaičiavimo formule (kuri atitinka sutartąją šakos kolektyvinėje sutartyje) dėl to, kad ji nustato lėtesnį darbo užmokesčio didėjimą negu galiojusi pagal ankstesnį aprašą. Klinikų generalinis direktorius įsakymu patvirtino naują darbo apmokėjimo tvarkos aprašą be profsąjungų sutikimo.
Profesinės sąjungos, nesutikdamos su įsakymu, kreipėsi į darbo ginčų komisiją, teigdamos, kad darbo tvarkos aprašas negavus jų sutikimo priimtas neteisėtai, pažeidžiant kolektyvinėje sutartyje nustatytą privalomo suderinimo sąlygą. Komisija profsąjungų prašymą tenkino ir pripažino įsakymą dėl darbo apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo negaliojančiu.
Santaros klinikos kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti, kad įsakymu patvirtintas darbo apmokėjimo tvarkos aprašas yra teisėtas derinimo tvarkos laikymosi aspektu ir turinio prasme. Bylą nagrinėję teismai ieškinį tenkino. Kasacinis teismas atmetė profesinių sąjungų kasacinį skundą.
Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad suderinimo termino lingvistinė reikšmė kaip „sutikimo gavimo“, „susitarimo“ nėra universali ir priklauso nuo teisinių santykių, kuriuose šis terminas yra vartojamas, pobūdžio. Kolektyvinės sutarties sąlyga dėl darbo apmokėjimo tvarkos suderinimo turėjo būti aiškinama atsižvelgiant į kolektyvinės sutarties, kaip darbo teisės instituto, prigimtį ir teisinę reikšmę.
Kolektyvinė sutartis – tai darbdavių ir darbuotojų (jų organizacijų, atstovų) po kolektyvinių derybų savanoriškai sudarytas susitarimas, kurio tikslas – suderinti ir įgyvendinti socialinių partnerių interesus; be kita ko, kolektyvine sutartimi gali būti nustatyta darbo užmokesčio nustatymo tvarka; pasirašyta kolektyvinė sutartis tampa privalomai vykdytina jos šalims; nė viena sutarties šalis neturi teisės vienašališkai keisti sutarties sąlygų ar atsisakyti jas vykdyti. Išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą profesinė sąjunga gali dalyvauti nustatant darbovietės darbo apmokėjimo sistemą dviem skirtingais būdais: pirma, ji gali derėtis su darbdaviu kolektyvinėse derybose, susitarti dėl darbo apmokėjimo sistemos kolektyvinėje sutartyje ir reikalauti, kad darbdavys susitarimą vykdytų; antra, profesinė sąjunga gali būti informavimo ir konsultavimosi procedūros dalyve, tokiu atveju darbdavys nustato darbo užmokesčio sistemą išklausęs profesinės sąjungos ir įvertinęs jos poziciją, tačiau neprivalo tenkinti jos reikalavimų.
Bylą nagrinėję teismai, įvertinę nagrinėjamų darbo santykių ir juos reglamentuojančių įstatymų turinį, LNSS šakos kolektyvinės sutarties tikslus ir jos nuostatų visumą, nusprendė, jog ginčo kolektyvinės sutarties nuostata „darbo apmokėjimo tvarkos aprašas turi būti suderintas be kita ko su įstaigoje veikiančia profesine sąjunga“ reiškia, kad buvo susitarta ne dėl privalomo profesinės sąjungos sutikimo gavimo, o dėl informavimo ir konsultavimosi pareigos. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad ši bylą nagrinėjusių teismų išvada padaryta tinkamai pritaikius kolektyvinių sutarčių aiškinimą reglamentuojančias teisės normas ir atitinka darbo santykių reglamentavimo principus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija
