Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino arbitražinės išlygos jos nepasirašiusiam asmeniui išplėtimą

2024 m. vasario 8 d. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme išnagrinėta civilinė byla kurioje teismas sprendė dėl arbitražinės išlygos išplėtimo jos nepasirašiusioms šalims doktrinos. Kasacinis teismas išaiškino, kad ICC galutinio arbitražo įgaliojimų akto pasirašymas (angl. Terms of Reference) gali būti prilygintas arbitražinės išlygos pasirašymui.

Byloje kurioje buvo prašoma pripažinti arbitražo sprendimus pareiškėja nurodė, kad Daliniu arbitražo sprendimu (sprendimu dėl jurisdikcijos) arbitras nusprendė, jog, remiantis taikytina teise ir faktinėmis aplinkybėmis, jis turi jurisdikciją (kompetenciją) Suinteresuoto asmens atžvilgiu, nors Suinteresuotas asmuo nebuvo arbitražinius susitarimus pasirašiusi šalis.

Atitinkamai, suinteresuotas asmuo byloje aiškino, be kita ko, kad: egzistuoja 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendinių pripažinimo ir vykdymo II ir V straipsniuose nustatyti pagrindai nepripažinti arbitražo sprendimų Lietuvos Respublikoje, nes arbitražo sprendimai priimti šalies, kuri nėra sudariusi arbitražinio susitarimo, atžvilgiu, Dalinis arbitražo sprendimas prieštarauja viešajai tvarkai, o arbitražas viršijo savo kompetenciją, Daliniu arbitražo sprendimu nepagrįstai išspręsdamas ginčą iš esmės, nors turėjo spręsti tik kompetencijos klausimą.

Taigi, Kasacinis teismas sprendė tarptautinio arbitražo institutui svarbius klausimas. Viena iš teisinių problemų kilusių ginče – kaip suprantamas ir taikomas arbitražinės išlygos institutas Lietuvos teisės sistemoje. Arbitražinės išlygos galiojimo išplėtimas jos nepasiraišusioms šalims Lietuvos teismų praktikoje iki šiol buvo nagrinėtas tik labai glaustai. Kasacinis teismas buvo patvirtinęs, kad yra galimybė pripažinti saistomu arbitražinio susitarimo su šį susitarimą pasirašiusiu juridiniu asmeniu itin glaudžiai susijusį kitą juridinį asmenį[1]. Tačiau, nepaisant šios, dar prieš dešimtmetį priimtos Kasacinio teismo nutarties[2], kuri apibrėžė Lietuvos teismų sistemoje esant galimybę taikyti minėtas doktrinas, arbitražinės išlygos išplėtimo kitiems asmenims ir šydo pakėlimo doktrinos išplėtos teismų praktikoje taip ir nebuvo.

Išnagrinėjęs bylą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad arbitražinės išlygos išplėtimo jos nepasirašiusiems asmenims institutas yra dvilypis ir gali būti arba konsensualinis arba nekonsensualinis[3]:

“Teorijos, kuriomis remiantis leidžiama išplėsti arbitražinio susitarimo galiojimą jo nepasirašiusiai šaliai, teisės doktrinoje skirstomos į konsensualines, kai arbitražinio susitarimo nepasirašiusios šalies sutikimas su arbitražo kompetencija gali būti numanomas iš jos veiksmų (pavyzdžiui, numanomo sutikimo, įmonių grupės, trečiosios šalies kaip naudos gavėjo doktrinos), ir nekonsensualines, kai arbitražinio susitarimo nepasirašiusi šalis pripažįstama esančia saistoma arbitražinio susitarimo net ir nesant jos aiškiai išreikšto ar numanomo sutikimo. Prie pastarųjų priskiriama ir bendrovės šydo pakėlimo (lot. alter ego) doktrina.”

Taip pat, Kasacinis Teismas plačiau išplėtojo ir pasisakė dėl būtent nekonsensualinės arbitražinės išlygos išplėtimo doktrinos Lietuvos teisinėje sistemoje. Apskritai, šydo pakėlimo doktrina gali būti suprantama kaip išplečianti arbitražinės išlygos galiojimą tretiesiems asmenims, jei minėtas trečiasis asmuo taip stipriai dominuoja kitos šalies reikaluose ir taip pakankamai piktnaudžiauja šia kontrole, jog reikėtų nepaisyti dviejų bendrovių atskirų teisinių formų ir laikyti jas vienu subjektu. Kaip išaiškino Kasacinis Teismas[4]:

“šalies sutikimas (aiškus ar numanomas) nagrinėti ginčą arbitraže yra būtina sąlyga tam, kad nebūtų konstatuotas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos šio asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas. Tačiau tai savaime nereiškia, kad arbitražinio susitarimo nepasirašiusi šalis negali būti pripažinta saistoma arbitražinio susitarimo taikant šydo pakėlimo doktriną. Teisės doktrinoje pažymima, kad tuo atveju, kai šydo pakėlimo doktrinos taikymas arbitražui grindžiamas sutikimo su arbitražo kompetencija hipoteze, teismui paliekama nuspręsti, kas konkrečiu atveju davė tokį sutikimą – formaliai nepriklausoma patronuojamoji bendrovė ar jos patronuojančioji bendrovė, veikdama per savo visiškai kontroliuojamą patronuojamąją bendrovę.”

Iš bylos faktinių aplinkybių buvo matyti, kad Suinteresuotas asmuo pasirašydamas galutinį įgaliojimų aktą (angl. Terms of Reference) arbitraže sutiko, kad arbitražo teismas įvertintų ar arbitražo teismas turi jurisdikciją (kompetenciją) Suinteresuoto asmens atžvilgiu. Ir tik arbitražo teismui pripažinus turint jurisdikciją, Suinteresuotas asmuo pareiškė kad su tokiu sprendimu nesutinka ir ginčijo arbitražo teismo jurisdikciją Suinteresuoto asmens atžvilgiu.

Atitinkamai, Lietuvos Aukščiausiasis teismas išaiškino, kad galutiniame įgaliojimu akte (angl. Terms of Reference) išreikštas sutikimas leisti arbitražo teismui nustatyti savo jurisdikciją (kompetenciją) turi būti suvokiamas ir kaip sutikimas, kad arbitražo teismas, pripažinęs turintis jurisdikciją, galės išspręsti bylą iš esmės. Kaip išaiškino Kasacinis Teismas:

“Galutiniu Įgaliojimų aktu suinteresuotas asmuo suteikė arbitrui kompetenciją nuspręsti, ar yra pagrindas išplėsti jam arbitražinio susitarimo galiojimą, tokiu būdu iš esmės sutikdamas, kad, esant teigiamam arbitražo sprendimui šiuo klausimu, ginčas bus nagrinėjamas iš esmės arbitraže. Papildomai pažymėtina, kad suinteresuoto asmens pasirašyto Galutinio įgaliojimų akto 9.4.2 punkte aiškiai nurodyta, jog tuo atveju, jei vienašmenis arbitras nuspręstų, jog jo kompetencija turi būti išplėsta ir apimtų arbitražinio susitarimo nepasirašiusi antrąjį atsakovą.”

Tuo pačiu, Kasacinis Teismas pabrėžė, kad priimant sprendimą buvo svarbūs ir būdai kuriais Suinteresuotas asmuo ginčijo arbitražo jurisdikciją jo atžvilgiu[5]:

“Dalinis arbitražo sprendimas, kuriuo patvirtinta arbitražo kompetencija suinteresuoto asmens atžvilgiu, suinteresuoto asmens nebuvo skundžiamas arbitražo vietos valstybės teismui per įstatymo nustatytą terminą, o klausimas dėl Dalinio arbitražo sprendimo neteisėtumo suinteresuoto asmens buvo iškeltas tik arbitražui priėmus jam nepalankų Galutinį arbitražo sprendimą.”

Taigi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje konkrečioje byloje pripažino arbitražinės išlygos išplėtimo jos nepasirašiusiems asmenims institutą. Teismas išaiškino, kad šydo pakėlimo doktrina gali būti taikoma, kai trečiasis asmuo turi didelę kontrolę pasirašiusiojo asmens atžvilgiu ir jį galima laikyti vienu subjektu su pasirašiusia šalimi. Be to, Suinteresuoto asmens galutiniame įgaliojimu akte (angl. Terms of Reference) išreikštas sutikimas leisti arbitražo teismui nustatyti jurisdikciją reiškia ir sutikimą, kad arbitražo teismas, pripažinęs jurisdikciją, galės išspręsti bylą iš esmės.

Tekstą parengė dr. Rimantas Daujotas, APB Motieka ir Audzevičius ginčų partneris ir Saulius Kleveckas, APB Motieka ir Audzevičius jaunesnysis teisininkas

_____

1] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2014.

[2] Ibid.

[3] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41-823/2024.

[4] Ibid.

[5] Ibid.