LAT byloje sprendė dėl budėjimo laiko vertinimo ir jo apmokėjimo
Lietuvos Aukščiausiajame Teisme (LAT) išnagrinėta byla, kurioje buvo sprendžiama dėl budėjimo namuose laiko vertinimo kaip darbo ar poilsio laiko ir jo apmokėjimo. Nagrinėtoje byloje nustatyta, kad darbdavys ir greitojo reagavimo grupės apsaugos darbuotojas susitarė dėl pasyviojo budėjimo namie. Už budėjimo laiką darbdavys sumokėjo, vadovaudamasis DK 118 straipsnio 4 dalyje nustatytomis taisyklėmis, pagal kurias už pasyvųjį budėjimą namie, kuris nelaikomas darbo laiku, darbuotojui mokama ne mažesnė kaip dvidešimt procentų dydžio vidutinio darbo užmokesčio per mėnesį priemoka, ir tik už faktiškai atliktus veiksmus sumokama kaip už faktiškai dirbtą darbo laiką. Darbuotojas kreipėsi į darbo ginčų komisiją, prašė įpareigoti darbdavį išmokėti už budėjimo laikotarpį neišmokėtą darbo užmokestį ir netesybas. Darbo ginčų komisijai priėmus sprendimą darbuotojo naudai darbdavys kreipėsi į teismą prašydamas atmesti komisijai darbuotojo pateiktą prašymą dėl piniginių sumų priteisimo, argumentuodamas tuo, kad yra visiškai atsiskaitęs už darbuotojo faktiškai išdirbtas valandas, sumokėjęs priemoką už pasyvųjį budėjimą namie bei kitas priklausančias sumas.
Išnagrinėjusi bylą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija nurodė, kad DK nuostatos turi būti aiškinamos suderintai su 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir tarybos Direktyva 2003/88/EB (direktyva) dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų, joje pateiktomis darbo laiko ir poilsio laiko sąvokomis, kurių turinys atskleistas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) jurisprudencijoje.
Teisėjų kolegija nurodė, kad, pagal ESTT išaiškinimus, budėjimas turi būti kvalifikuojamas kaip darbo laikas arba kaip poilsio laikas, direktyvoje, taigi ir DK, nenustatyta tarpinė kategorija tarp šių laikotarpių. Pagrindiniai kriterijai, leidžiantys atriboti darbo laiką ir poilsio laiką, yra darbuotojui taikomų apribojimų (vietos ir laiko) intensyvumas, t. y. pareiga būti darbdavio nurodytoje vietoje, neatsižvelgiant į tai, ar ji sutampa su darbuotojo gyvenamąja vieta, bei darbuotojui taikomų apribojimų turinys – jų poveikio asmeniniams ir socialiniams interesams stiprumas.
Nustatant apribojimų poveikio stiprumą įvertintinas terminas, per kurį budintis darbuotojas turi imtis darbo (vykdyti pagrindinę darbo funkciją). Kiti kriterijai taikytini esant poreikiui, kurį lemia konkrečios bylos faktinės aplinkybės. Mokėjimo tvarka už budėjimo laikotarpius reglamentuojama nacionalinės teisės normomis. Direktyvoje neįtvirtintas draudimas taikyti skirtingą budėjimo apmokėjimą atsižvelgiant į tai, ar darbuotojas atitinkamu laikotarpiu faktiškai dirba, taip pat nustatyti, kad užmokestis darbuotojui už darbo laiką skiriasi nuo atlyginimo už poilsio laiką.
Teisėjų kolegija išaiškino, kad DK 18 straipsnyje įtvirtintos trys budėjimo rūšys: 1) aktyvusis budėjimas; 2) pasyvusis budėjimas; 3) pasyvusis budėjimas namie. Šios trys budėjimo rūšys darbo santykių kontekste gali būti kvalifikuojamos tik kaip darbo ar poilsio laikas. Darbuotojo budėjimo laiko priskyrimą prie darbo ar poilsio laiko nulemia darbo ir poilsio laiką atribojantys kriterijai. Be to, dėl kiekvienos iš budėjimo rūšių įstatymo leidėjo nustatytos skirtingos jas identifikuoti leidžiančios teisiškai reikšmingos sąlygos. Bylos faktinės aplinkybės lemia, kuri DK 118 straipsnio dalis konkrečiu atveju taikytina, atsižvelgiant į atitinkamų sąlygų įrodytumą.
Teisėjų kolegija pripažino, kad teismai, nustatę teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl darbuotojui taikytų vietos ir laiko apribojimų, turėjo pagrindą išvadai, jog atsakovo budėjimo laikas, atsižvelgiant į taikytų apribojimų intensyvumą, kvalifikuotinas ne kaip poilsio, o kaip darbo laikas.
Taigi nagrinėjama situacija patenka į DK 118 straipsnio 2 dalimi reglamentuojamą pasyviojo budėjimo atvejį. Atitinkamai, sprendžiant dėl mokėjimo atsakovui už budėjimo laiką, netaikytinos DK 118 straipsnio 4 dalyje nustatytos taisyklės. Už budėjimo laiką atsakovui mokėtinas visas šalių darbo sutartyje sutarto dydžio darbo užmokestis.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis priteisti atsakovui iš ieškovės su darbo santykiais susijusias išmokas ir netesybas, panaikino konstatavęs, kad teismas padarė nemotyvuotą išvadą, jog pirmosios instancijos teismo apskaičiavimai yra aiškūs ir teisingi, teismas tinkamai taikė DK nuostatas, kuriose nustatyti užmokesčio dydžiai už darbą švenčių dienomis, naktį ir už viršvalandžius. Šią bylos dalį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas perdavė iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, o kitą nutarties dalį paliko galioti, nes apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino darbo laiko ir poilsio laiko sąvokas, pagrįstai kvalifikavo atsakovo ginčo budėjimo laiką kaip darbo laiką ir padarė teisingą išvadą, jog atsakovui turi būti priteistas visas šalių sutartas darbo užmokestis už pasyviojo budėjimo laikotarpį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija
