LAT išnagrinėta byla dėl teisės naudotis individualių namų kvartale nustatytu kelio servitutu

Lapkričio 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) išplėstinė teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl privačioje gyvenvietėje apskrities viršininko įsakymu nustatyto kelio servituto.

Gyvenamųjų namų savininkų bendrija (ieškovė), kuriai nuosavybės teise priklauso privačioje gyvenvietėje (individualių namų kvartale) esantis inžinerinės infrastruktūros teritorijos žemės sklypas, kreipėsi į teismą, pareikšdama tris alternatyvius ieškinio reikalavimus – pripažinti niekiniu apskrities viršininko įsakymą, kuriuo jai priklausančiame žemės sklype buvo nustatyti trys servitutai, tarp jų ir kelio servitutas, o pačius servitutus – negaliojančiais nuo nustatymo momento, panaikinti žemės sklype nustatytus servitutus arba išaiškinti jų turinį, nustatant, kad šie servitutai nustatyti tik šio kvartalo gyventojų (ieškovės narių) naudai. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį atmetė. Teismai konstatavo, kad ieškovė praleido Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą naikinamąjį 10 metų terminą reikalavimui dėl administracinio akto panaikinimo pareikšti, todėl ieškovės reikalavimas pripažinti apskrities viršininko įsakymą ir jo pagrindu žemės sklypui nustatytus servitutus niekiniais ir negaliojančiais nuo nustatymo momento negali būti patenkintas. Taip pat buvo atmesti ieškovės argumentai, kad kelio servitutas buvo nustatytas išimtinai ieškovės narių naudai. Teismai nusprendė, kad kelio servitutas ieškovei priklausančiame žemės sklype buvo nustatytas, be kita ko, dėl to, kad anksčiau šioje vietoje buvęs bendrojo naudojimo kelias, skirtas naudotis neapibrėžtam asmenų ratui, buvo įtrauktas į žemės sklypo ribas – šis servitutas yra aktualus bei būtinas susisiekti tarp dviejų savivaldybės vietinės reikšmės kelių, užtikrina nenutrūkstamą automobilių judėjimą visai gyvenvietei ir yra būtinas aplinkinių gyvenviečių gyventojams, norintiems privažiuoti prie jiems priklausančių žemės sklypų.

Išnagrinėjęs bylą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai. ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas yra naikinamasis ir negali būti atnaujintas, todėl, teismui nustačius, kad asmuo kreipėsi į teismą praleidęs dešimties metų terminą administraciniams aktams ginčyti, nėra reikšmingos aplinkybės, dėl kurių šis terminas buvo praleistas. Pasibaigus ABTĮ nustatytam administracinio akto apskundimo terminui (ir jo neatnaujinus) išnyksta ieškovo teisė pareikšti reikalavimą dėl administracinio akto panaikinimo (pripažinimo negaliojančiu) teisme, t. y. tokį ieškovo ieškinio reikalavimą turi būti atsisakyta priimti, todėl teismas apskritai neturi kompetencijos spręsti dėl administracinio akto panaikinimo, nepriklausomai nuo to, kokiais pagrindais jį ginčydamas remiasi ieškovas. Kitoks aiškinimas lemtų, kad ABTĮ įtvirtintas naikinamasis terminas administraciniam aktui ginčyti iš esmės prarastų savo prasmę.

Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad naikinamojo termino kreiptis dėl administracinio akto panaikinimo praleidimas yra pagrindas bylą nutraukti pagal CPK 293 straipsnio 1 punkto nuostatas; nesant teisės kreiptis į teismą prielaidų atitinkamo reikalavimo nagrinėjimas iš esmės teisme (ir jo patenkinimas arba atmetimas) yra negalimas. Todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis ieškovės reikalavimas dėl apskrities viršininko įsakymo panaikinimo buvo atmestas, buvo panaikintos ir byla pagal šį ieškinio reikalavimą nutraukta.

Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad servituto turinio nustatymas yra fakto klausimas, dėl kurio sprendžiama pagal konkrečioje byloje surinktus servituto turinį patvirtinančius įrodymus. Nors servituto turinio nustatymas yra būtinas sprendžiant ginčus, kilusius dėl naudojimosi servitutu suteikiamomis teisėmis, servituto turinio pakeitimo ar servituto panaikinimo, servituto turinio išaiškinimas pats savaime nesukelia ieškovui tiesioginių materialiųjų teisinių padarinių ir dėl šios priežasties negali būti savarankišku ieškinio dalyku. Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad aiškinant (nustatant) servituto turinį jis negali būti keičiamas: siekdamas, kad teismas nustatytų kitokį servituto turinį, nei patvirtina byloje surinkti įrodymai, ieškovas turi teisę reikšti reikalavimą dėl servituto turinio pakeitimo įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.112 straipsnio 5 dalis). Kolegijai nusprendus, kad ieškovės alternatyvus ieškinio reikalavimas dėl servitutų turinio išaiškinimo negalėjo būti nagrinėjamas teisme kaip savarankiškas ieškinio reikalavimas, apeliacinės instancijos teismo nutarties ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys, kuriomis šis reikalavimas atmestas, taip pat panaikintos ir bylos dalis dėl šio reikalavimo nutraukta.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina, jog bylą nagrinėjusių teismų išvada dėl kelio servituto turinio, t. y. kad šiuo servitutu gali naudotis ne tik  konkrečios gyvenvietės teritorijoje nekilnojamąjį turtą turintys asmenys, bet ir kiti asmenys, norintys pravažiuoti gyvenvietės teritoriją, siekdami patekti į greta esančias teritorijas, būtų padaryta pažeidžiant įrodinėjimo taisykles. Kartu pažymėjo, jog teismams nagrinėjamoje byloje nustačius, kad kelio servitutas administraciniu aktu buvo nustatytas vietoje teritorijų planavimo procese į žemės sklypo ribas patekusio vietinės reikšmės bendrojo naudojimo kelio ir yra skirtas susisiekimui tarp gyvenviečių užtikrinti, t. y. savivaldybių viešajai funkcijai įgyvendinti, savivaldybė taip pat laikytina servituto turėtoja CK 4.114 straipsnio prasme, todėl ji turėtų proporcingai prisidėti prie tarnaujančiojo daikto priežiūros ir išlaikymo. Kadangi ieškovė jokių reikalavimų, susijusių su atlyginimu už tarnaujančiojo daikto išlaikymą, nagrinėjamoje byloje nepareiškė, su tuo susijusios aplinkybės nepateko į nagrinėjamos bylos ribas.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovei neįrodžius, jog nuo kelio servituto nustatymo momento iki ieškinio šioje byloje pareiškimo būtų iš esmės pasikeitusios aplinkybės, kurios lėmė kelio servituto nustatymą, bylą nagrinėję teismai pagrįstai ieškovės reikalavimą dėl kelio servituto panaikinimo CK 4.135 straipsnio pagrindu atmetė.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė ieškiniu prašė teismo nuspręsti dėl trijų žemės sklypui nustatytų servitutų (kelio servituto ir servitutų, suteikiančių teisę aptarnauti požemines ir antžemines komunikacijas) galiojimo, panaikinimo arba turinio išaiškinimo, tačiau bylą nagrinėję teismai iš esmės pasisakė tik dėl kelio servituto, todėl bylos esmė liko iš dalies neatskleista. Dėl šios priežasties byla pagal ieškinio reikalavimą dėl kitų servitutų panaikinimo buvo grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija