Naujausios LAT nutartys: nuo tarptautinių jurisdikcijos taisyklių iki apeliacijos ribų

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje dėl tarptautinės jurisdikcijos nustatymo nemokumo administratoriui reiškiant priešieškinį, kuriuo ginčijamas kreditoriaus pareikštas reikalavimas tarpvalstybinėje nemokumo byloje, pabrėžta, kad ESTT suformuotoje jurisprudencijoje nustatyta, kad ryšio tarp ieškinio ir nemokumo procedūros stiprumas yra lemiamas sprendžiant, ar reikia taikyti Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtintą išimtį. Lemiamas veiksnys sprendžiant, prie kurios srities priskirtinas ieškinys, yra jo teisinis pagrindas, o ne procesinės aplinkybės, kuriomis šis ieškinys pareiškiamas. Laikantis tokio požiūrio reikia nustatyti, ar teisė arba prievolė, dėl kurios pareiškiamas minėtas ieškinys, nustatyta bendrosiose civilinės ar komercinės teisės normose ar nukrypti leidžiančiose normose, konkrečiai taikomose nemokumo byloms.

Nagrinėjamu atveju atsakovės nemokumo administratoriaus priešieškinis pareikštas trečiojo asmens finansinio reikalavimo tvirtinimo procedūroje, siekiant nuginčyti, jo manymu, nepagrįstą trečiojo asmens reikalavimą. Kreditorių reikalavimų priėmimas ir tikrinimas yra nemokumo procedūros sudėtinė dalis ir viena iš nemokumo specialisto funkcijų. Taigi, atsakovės nemokumo administratorius priešieškinį pareiškė atstovaudamas atsakovės ir jos kreditorių interesams ir atlikdamas nemokumo įstatyme nustatytas specialias funkcijas. Priešieškinio reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su atsakovės nemokumo byloje nagrinėjamu klausimu – trečiojo asmens pareikšto reikalavimo pagrįstumo vertinimu. Byloje nustatyta, kad atsakovės pareikštas priešieškinis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis yra susijęs su trečiojo asmens pareikštu reikalavimu, o patenkinus priešieškinį bus visiškai ar iš dalies nebegalima patenkinti trečiojo asmens reikalavimo. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovės nemokumo administratoriaus pareikštas priešieškinis patenka į Reglamento „Briuselis I bis“ 1 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtintą išimtį ir jo jurisdikcijos nustatymui Reglamentas „Briuselis I bis“ netaikomas. Atitinkamai trečiojo asmens kasacinio skundo argumentai, kad dėl atsakovės priešieškinio teismingumo turėjo būti sprendžiama pagal Reglamento „Briuselis I bis“ 25 straipsnio 1 dalį, pripažintini teisiškai nepagrįstais.

Kadangi nemokumo administratoriaus teisė reikšti priešieškinį, ginčijant kreditoriaus pareikštą reikalavimą juridinio asmens nemokumo procese, yra viena iš procesinių gynybos priemonių, kuria nemokumo administratorius gali naudotis vykdydamas specialias nemokumo įstatymų jam priskirtas funkcijas šios procesinės gynybos priemonės naudojimas patenka į Nemokumo bylų reglamento 7 straipsnio 1 dalyje nustatytą lex concursus taisyklę, pagal kurią nemokumo bylos iškėlimo pasekmės nulemia ir nemokumo administratoriaus teises (funkcijas) ir jų įgyvendinimo tvarką. Nagrinėjamu atveju atsakovės nemokumo administratorius turi teisę naudotis šia procesine gynybos priemone, nes tokia galimybė yra nustatyta Lietuvos Respublikos nemokumo teisėje, kuri taikoma atsakovės nemokumo bylai. Toks Nemokumo bylų reglamento nuostatų aiškinimas atitinka ir efektyvaus ir veiksmingo tarpvalstybinių nemokumo bylų nagrinėjimo tikslą. Remiantis CPK 33 straipsnio 2 dalimi, priešieškinis, neatsižvelgiant į tai, koks jo teismingumas, pareiškiamas tos vietos teismui, kuriame nagrinėjamas pradinis ieškinys. Taigi priešieškinio pareiškimo teismingumą nulemia ieškinio teismingumas konkrečiam teismui. Atsižvelgiant į tai, kad specialių nemokumo administratoriui JANĮ nustatytų funkcijų įgyvendinimui (įskaitant kreditorių reikalavimų ginčijimą) šiuo atveju taikoma Lietuvos Respublikos teisė, nemokumo administratoriaus priešieškinis, kuriuo ginčijamas kreditoriaus nemokumo byloje pareikštas reikalavimas, turi būti reiškiamas teisme, kuriame iškelta atsakovės nemokumo byla.

_____

Nutartyje dėl sutarčių kvalifikavimo vartojimo sutartimis, proceso teisės normų, reglamentuojančių apeliacijos ribas, nuspręsta, kad apeliacinės instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas atsakovės apeliaciniame skunde nurodytas naujas aplinkybes dėl daikto trūkumų atsiradimo priežasčių, netinkamai nustatė bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas. Ginčo ribas apibrėžia ne tik ieškinio dalykas bei pagrindas, tačiau ir atsiliepime į ieškinį nurodyti atsikirtimai. Atitinkamai, atsakovui pirmosios instancijos teisme tenka pareiga suformuoti tikslius atsikirtimus į pateiktą ieškinį – nuspręsti su kuriomis aplinkybėmis atsakovas sutinka ir jų neginčija, ir priešingai – su kuriomis nesutinka ir įrodinėja jų (ne)buvimą, kokias aplinkybes įrodinėja kaip paneigiančias atsakovo atsakomybę. Tam tikrų aplinkybių neginčijus pirmosios instancijos teisme, apeliaciniame skunde draudžiama plėsti bylos nagrinėjimo ribas ir įrodinėti naujas, bylos nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teisme nebuvusias aplinkybes. Priešingu atveju būtų paneigta apeliacijos paskirtis ir sudarytos sąlygos pakartotiniam bylos išnagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju atsakovė pirmosios instancijos teisme neginčijo daikto trūkumų fakto buvimo daikto perdavimo metu (nurodė tik apie tai nežinojusi), neįrodinėjo, kad daikto trūkumai atsirado jau po daikto perdavimo ieškovams dėl to, kad ieškovai pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos, todėl šių aplinkybių tyrimas ir vertinimas, pažeidžiant apeliacijos principus, išėjo už apeliacinio nagrinėjimo ribų.

Taip pat pasisakyta, kad nei skundžiamoje nutartyje, nei kitu procesiniu sprendimu apeliacinės instancijos teismas, priimdamas į bylą naujus įrodymus, nevertino atsakovės pateiktų įrodymų sąsajumo su nagrinėjama byla, t. y. ar atsakovės teikiami įrodymai neišeina už bylos nagrinėjimo ribų, be to, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir neįvertino CPK 314 straipsnyje įtvirtintų išimčių dėl draudimo priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme taikymo sąlygų. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad sprendžiant dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme, turi būti atskirai įvertintas kiekvieno šalies teikiamo naujo įrodymo leistinumas ir sąsajumas, o nustačius, kad įrodymai yra leistini ir susiję su byla – CPK 314 straipsnio taikymo sąlygos.

_____

LAT išnagrinėjo bylą ( Nr. e3K-3-247-684/2023), kurioje Valstybinė ligonių kasa (ieškovė, VLK) kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti UAB „Berlin Chemie Menarini Baltic“ (atsakovę) pasirašyti gydymo prieinamumo gerinimo ir rizikos pasidalijimo sutartį dėl 2020 metų prognozuojamų Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto išlaidų vaistui ir grąžinti 1 516 270,86 Eur į PSDF biudžetą. Nuspręsta, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas atskleidė bylos esmę, išanalizavo esminius nagrinėjamo ginčo aspektus, motyvavo priimtą sprendimą sutarties galiojimo klausimu. Kasacinis teismas sutiko su bylą nagrinėjusių teismų pozicija, kad 2015 metais šalių sudaryta sutartis 2020 metais buvo galiojanti ir nepasibaigusi, atsakovės tiekiamas vaistas „Ranexa“ 2020 metais vis dar buvo kompensavimo sistemoje, į kainyno tą pačią vaisto grupę nebuvo įrašytas generinis vaistas, su kurio įrašymu siejamas sutarties galiojimo pasibaigimas, todėl atsakovei kilo pareiga pasirašyti sutartį dėl 2020 metų prognozuojamų PSDF biudžeto išlaidų vaistui. Ieškovės ir atsakovės kitoje byloje sudaryta ir teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartis šiai nagrinėjamai bylai neturi prejudicinės galios, ji laikytina tik vienu iš įrodymų, kuriais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, pagrįsdamas šalių sudarytos sutarties galiojimo faktą. 

_____

Kaip jau buvo rašyta, nutartyje buvo pasisakyta, kad prezumpcija, jog tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos faktas buvo, Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta turint tikslą palengvinti dėl diskriminacijos besiskundžiančio asmens įrodinėjimo pareigą, kadangi įrodyti diskriminacijos faktą praktiškai gali būti sunku. Šioje byloje nebuvo nagrinėjama fizinių asmenų skundų ir pareiškimų, taip pat asmenų ginčų dėl diskriminacijos lyties pagrindu. Byloje nagrinėjamas ginčas pagal savo pobūdį kvalifikuotinas kaip darbo ginčas dėl šalių sudarytos darbo sutarties nutraukimo teisėtumo. Atsakovė byloje veikia ne įstatymų nustatyta tvarka atstovaudama asmeniui, manančiam, kad jis patyrė seksualinį priekabiavimą (priekabiavimą dėl lyties), o kaip savarankiškas teisinių santykių subjektas. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 3 straipsnyje nustatytos fakto pripažinimo preziumuojamu sąlygos, ir konstatavo, jog atsakovės nurodyta aplinkybė dėl ieškovo seksualinio priekabiavimo (priekabiavimo dėl lyties) nėra preziumuojama pagal įstatymą, o yra įrodinėtina pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę – įrodinėti privalo tas, kas teigia.