LVAT ištyrė Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos teisėtumą
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2023 m. liepos 5 d. priėmė sprendimą byloje, kurioje, gavęs Seimo narės bei Kauno apylinkės teismo prašymus, tyrė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtintos Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos (Metodika) kai kurių nuostatų teisėtumą.
Pareiškėjai Metodikos dalies (28-31 punktų) teisėtumu suabejojo įvairiais aspektais, iš esmės ginčydami tai, kad Metodikos 28–31 punktuose nustatytam reglamentavimui nėra objektyvaus pagrindimo, jis paremtas išimtinai teoriniu žalos dydžio apskaičiavimu, o ne Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje nustatytais kriterijais, kad įstatymų leidėjas aplinkos ministrui suteikė įgaliojimus nustatyti tam tikras procedūrinio pobūdžio nuostatas, o ne standartinius tarifus / įkainius, kad Metodikos 28–31 punktuose įtvirtintos formulės peržengia kompensacinės žalos atlyginimo funkcijos ribas ir turi baudinį pobūdį.
Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad žala aplinkai vertinama ir žalos aplinkai atlyginimo dydis apskaičiuojamas pagal aplinkos ministro patvirtintą metodiką, įvertinant pirminę aplinkos būklę (sąlygas), neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumą, natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybes ir laiką, atliktus veiksmus, užtikrinančius teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą, siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo, taip pat pritaikytas aplinkos atkūrimo priemones.
LVAT pažymėjo, kad Metodika skirta įvertinti žalą aplinkai (jos komponentams), kuri pasireiškia tolimesnėje ateityje, todėl tai leidžia pripažinti, jog Metodikoje yra įtvirtinamas 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) atitinkantis metodas (žalos ištaisymo priemonių, kurių kaina atitinka apskaičiuotą prarastų gamtos išteklių ir (arba) funkcijų piniginę vertę, metodas (praradimų metodas), skirtas Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje įtvirtintam vienam iš žalos aplinkai vertinimo bei žalos aplinkai atlyginimo dydžio apskaičiavimo kriterijui – pritaikytoms aplinkos atkūrimo priemonėms – įvertinti. Kita vertus, ši išvada nereiškia, kad praradimų piniginės vertės metodas nacionaliniame lygmenyje, įgyvendinus Direktyvos nuostatas Aplinkos apsaugos įstatyme, papildomų ir kompensuojamųjų žalos ištaisymo priemonių vertinimo metodų hierarchijoje įgyja pirmumo teisinę reikšmę. Tai nedaro jokios įtakos tiesiogiai įstatyme įtvirtintos pareigos žalos aplinkai dydį apskaičiuoti Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka vykdymui.
Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstu visiems žinomomis aplinkybėmis, kad atliekų, teršalų rūšys dėl jų sudėties daro akivaizdžiai skirtingą poveikį aplinkos elementams, o atliekų, teršalų kiekis lemia poveikio aplinkos elementams mastą, aplinkos elementų skirstymas į kategorijas ir jų įvertinimo koeficientai, kaip ir praradimų piniginės vertės diferencijavimas pagal atliekų, teršalų rūšį ir jų kiekius, teisiniu požiūriu objektyviai pateisinamas tiek bendrinės sampratos apie profesionalaus požiūrio į tikrąją reikalų padėtį, kai kalbama apie specialistų indėlį formuojant dėmenų struktūrą, tiek taikant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, esančius konstitucinio teisinės valstybės principo sudėtine dalimi.
Visuminis teisinis reguliavimas taip pat leido išplėstinei teisėjų kolegijai konstatuoti, jog žalos aplinkos elementams ir funkcijoms vertinimo ir apskaičiavimo specifika (ypatumai) lemia tai, jog įstatymai neriboja aplinkos ministro įgaliojimų vien procedūros taisyklių, taikomų vertinant bei apskaičiuojant žalą, nustatymu.
Byloje išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė jokių pagrįstų teisinių argumentų, kuriais remiantis būtų pagrindas konstatuoti, kad Metodikos 28–31 punktuose įtvirtintos prarastų gamtos išteklių ir (arba) funkcijų piniginės vertės apskaičiavimo taisyklės privalėtų būti nustatytos įstatyme, ar kad formulių dedamosios akivaizdžiai nepatektų tarp elementų, reikšmingų apskaičiuojant praradimų piniginę vertę.
Sprendime pabrėžta žalos aplinkai vertinimo ir apskaičiavimo specifika lyginant su Civiliniame kodekse įtvirtintais žalos dydžio vertinimo ir apskaičiavimo mechanizmais. Konstatuota, jog vien tai, kad žalos aplinkai kompensavimo mechanizmas yra pagrįstas tarifais bei koeficientais, savaime nesuponuoja žalos atlyginimo kompensacinės funkcijos paneigimo ar jos paskirties peržengimo į baudinę funkciją.
Nurodytų argumentų pagrindu išplėstinė teisėjų kolegija pripažino, kad Metodikos 28 punktas (2017 m. sausio 23 d. įsakymo Nr. D1-78 redakcija) bei 29–31 punktai (2016 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. D1-838 redakcija) pareiškėjų nurodytiems aukštesnės galios teisės aktams neprieštarauja.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo informacija
