J. Bartkus. Nauja įrodymų leistinumo sąlyga – asmens duomenų apsauga

2023 m. kovo 2 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) byloje Nr. C‑268/21 priėmė svarbų sprendimą (Sprendimas), kuris – be abejonės – turės reikšmę įrodinėjimui civiliniame procese.

Šio komentaro tikslas yra trumpai apžvelgti ir įvertinti ESTT Sprendimą. Komentaras suskirstytas į keturias dalis, iš kurių kiekviena apžvelgia tam tikrus su Sprendimu susijusius aspektus: 1) ESTT Sprendimo faktinės aplinkybės (žr. I dalį); 2) ESTT Sprendimo pagrindiniai išaiškinimai (žr. II dalį); 3) ESTT Sprendimo įtaka Lietuvos civiliniam procesui (žr. III dalį); 4) kritiniai pastebėjimai, susiję su ESTT Sprendimu (žr. IV dalį). 

I dalis. ESTT Sprendimo faktinės aplinkybės

Byloje Nr. C‑268/21 Švedijos Aukščiausiasis Teismas pateikė du prejudicinius klausimus ESTT.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Norra Stockholm Bygg AB (Fastec) ir Per Nycander AB (Nycander) ginčą dėl Nycander prašymo perduoti elektroninį Fastec darbuotojų, atlikusių darbus Nycander, darbo laiko apskaitos žurnalą. Šį darbo laiko apskaitos žurnalą turi bendrovė Entral AB, veikianti Fastec vardu.

Grįsdama šį prašymą Nycander nurodė, kad Entral turi šį darbo laiko apskaitos žurnalą ir kad šis žurnalas gali būti svarbus įrodymas priimant sprendimą dėl Fastec ieškinio, nes minėtame darbo laiko apskaitos žurnale užfiksuoti duomenys leistų įrodyti Fastec darbuotojų išdirbtas valandas.

Fastec nesutiko su šiuo prašymu ir teigė, kad jis prieštarauja Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (BDAR) 5 straipsnio 1 dalies b punktui[1]. Fastec darbo laiko apskaitos žurnale esą yra asmens duomenų, surinktų tam, kad Švedijos mokesčių administratorius galėtų kontroliuoti šios bendrovės veiklą, todėl šių duomenų atskleidimas teisme neatitiktų šio tikslo.

Tiek I instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas tenkino Nycander prašymą. Švedijos Aukščiausiajam Teismui iškilo klausimas, ar civilinėje byloje reikia taikyti BDAR nuostatas ir kaip tai reikėtų daryti. Švedijos Aukščiausiasis Teismas kreipėsi į ESTT ir pateikė du klausimus:

1. Ar BDAR 6 straipsnio 3 ir 4 dalių[2] nuostatos taikomos taip pat ir nacionalinėms procesinėms taisyklėms dėl įpareigojimo atskleisti dokumentus?;
2. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar BDAR reiškia, kad vertinant, ar reikia įpareigoti pateikti dokumentą, kuriame yra asmens duomenų, būtina atsižvelgti ir į duomenų subjektų interesus? Ar esant tokioms aplinkybėms Sąjungos teisėje nustatyti kokie nors reikalavimai dėl to, kaip konkrečiai reikėtų atlikti tokį vertinimą?

II dalis. ESTT Sprendimo pagrindiniai išaiškinimai

Dėl pirmojo klausimo

Į pirmąjį klausimą ESTT atsakė teigiamai ir nurodė, kad BDAR 6 straipsnio 3 ir 4 dalys turi būti aiškinamos taip: vykstant civiliniam procesui šios nuostatos taikomos pateikiant darbo laiko apskaitos žurnalą kaip įrodymą, kuriame yra trečiųjų asmenų duomenų, surinktų iš esmės siekiant atlikti mokesčių kontrolę.

ESTT pateikė toliau nurodomus penkis argumentus.

Pirma, ESTT nurodė, kad BDAR 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad BDAR taikomas „asmens duomenų tvarkymui, visiškai arba iš dalies atliekamam automatizuotomis priemonėmis, ir asmens duomenų, kurie sudaro susisteminto rinkinio dalį ar yra skirti ją sudaryti, tvarkymui ne automatizuotomis priemonėmis“, neatsižvelgiant į tai, kas yra atitinkamų duomenų tvarkymo autorius – t. y. ar tai būtų viešas, ar privatus asmuo.

Antra, BDAR 4 straipsnio 2 punkto sąvoka asmens „duomenų tvarkymas“ apima, be kita ko, bet kokią automatizuotomis arba neautomatizuotomis priemonėmis su asmens duomenimis ar asmens duomenų rinkiniais atliekamą operaciją, kaip antai rinkimą, įrašymą, naudojimą, atskleidimą persiunčiant, platinant ar kitu būdu sudarant galimybę jais naudotis. Tai, atitinkamai, apima ne tik elektroninio darbo laiko apskaitos žurnalo sukūrimą ir tvarkymą, bet ir skaitmeninio ar fizinio dokumento, kuriame yra tokie asmens duomenys, pateikimą kaip įrodymo, kai teismas įpareigoja jį pateikti vykstant teismo procesui.

Trečia, ESTT pažymėjo, kad bet koks asmens duomenų tvarkymas, įskaitant viešosios valdžios institucijų, kaip antai teismų, atliekamą duomenų tvarkymą, turi atitikti BDAR 6 straipsnyje nustatytas teisėtumo sąlygas.

Ketvirta, kai asmens duomenys tvarkomi kitu tikslu nei tas, dėl kurio šie duomenys buvo surinkti, iš BDAR 6 straipsnio 4 dalies, siejamos su BDAR 50 konstatuojamąja dalimi, matyti, kad toks tvarkymas leidžiamas su sąlyga, kad jis pagrįstas, be kita ko, valstybės narės teise ir yra demokratinėje visuomenėje būtina ir proporcinga priemonė, siekiant vieno iš BDAR 23 straipsnio 1 dalyje nurodytų tikslų[3].

Pastaruoju aspektu ESTT pažymėjo, kad byloje pateikti įrodymai, t. y. darbo laiko apskaitos žurnalas, buvo surinkti mokesčių kontrolės tikslais, vadovaujantis konkrečiomis Švedijos nacionalinio įstatymo nuostatomis, o tai reiškia, kad jų tvarkymas teismo proceso metu yra vykdomas kitokiu tikslu nei duomenys buvo originaliai surinkti. Šiomis aplinkybėmis asmens duomenų tvarkymas kitu tikslu nei tas, dėl kurio šie duomenys buvo surinkti, turi būti ne tik grindžiamas nacionaline teise, bet ir būti demokratinėje visuomenėje būtina ir proporcinga priemonė, kaip tai suprantama pagal BDAR 6 straipsnio 4 dalį, ir užtikrinti vieną iš BDAR 23 straipsnio 1 dalyje nurodytų tikslų.

Penkta, ESTT pažymėjo, kad įrodymų pateikimo kontekste vieni iš galimų tikslų, įtvirtintų BDAR 23 straipsnio 1 dalyje, yra f punkte įtvirtintas tikslas „teismų nepriklausomumo ir teismo proceso apsauga“, kuris, be kita ko, suprantamas ir kaip apimantis gerą teisingumo vykdymą, arba j punkte įtvirtintas tikslas „civilinių ieškinių vykdymo užtikrinimas“.

Dėl antrojo klausimo

Atsakant į antrąjį klausimą ESTT nurodė, kad BDAR 5 ir 6 straipsniai turi būti aiškinami taip: vertindamas, ar reikia nurodyti pateikti dokumentą, kuriame yra asmens duomenų, nacionalinis teismas turi paisyti duomenų subjektų interesų ir juos pasverti, atsižvelgdamas į kiekvieno atvejo aplinkybes bei nagrinėjamo proceso rūšį, ir tinkamai atsižvelgti į iš proporcingumo principo kylančius reikalavimus, būtent į reikalavimus, kylančius iš BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punkte numatyto duomenų kiekio mažinimo principo.

ESTT pateikė toliau nurodomus penkis argumentus.

Pirma, bet koks asmens duomenų tvarkymas, išskyrus 23 straipsnyje numatytas išimtis, turi, pirma, atitikti BDAR 5 straipsnyje nurodytus principus ir, antra, tenkinti 6 straipsnyje numatytas teisėtumo sąlygas.

Antra, nacionalinės nuostatos, reglamentuojančios įrodymo pateikimą civilinėje byloje, gali atskleisti asmens duomenų tvarkymo operacijas, laikomas teisėtomis pagal BDAR 6 straipsnio 3 ir 4 dalis, siejamas su BDAR 23 straipsnio 1 dalies f ir j punktais. Taip yra, nes, pirma, minėtomis nuostatomis siekiama užtikrinti tinkamą teismo proceso eigą, garantuojant, kad teisės subjektas galėtų pasinaudoti savo teisėmis, kai egzistuoja „teisėtas interesas į įrodymą“, ir, antra, jos yra būtinos ir proporcingos šiam tikslui.

Trečia, siekdamas patikrinti, ar tenkinami būtinumo, proporcingumo ir BDAR 23 straipsnio 1 dalies reikalavimai, nacionalinis teismas, vertindamas galimybę įpareigoti pateikti dokumentą, kuriame yra asmens duomenų, turi atsižvelgti į egzistuojančius priešingus interesus. ESTT nurodė, kad nacionalinis teismas turi atsižvelgti į šiuos interesus:

1. poreikį užtikrinti fizinių asmenų apsaugą tvarkant asmens duomenis;
2. poreikį užtikrinti ES Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintą teisę į privatų gyvenimą, glaudžiai susijusią su teise į asmens duomenų apsaugą;
3. poreikį užtikrinti ES Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintą teisę į veiksmingą teisminę gynybą, kuri, be kita ko, apima proceso šalies teisę susipažinti su įrodymais, kurie yra būtini siekiant pakankamai įrodyti jų priekaištų pagrįstumą, o tai gali apimti šalių ar trečiųjų asmenų duomenis;
4. BDAR 5 straipsnio 1 dalį, visų pirma į šios nuostatos c punkte įtvirtintą „duomenų kiekio mažinimo“ principą, kuris išreiškia proporcingumo principą. Remiantis duomenų kiekio mažinimo principu, asmens duomenys turi būti adekvatūs, tinkami ir tik tokie, kokių reikia siekiant tikslų, dėl kurių jie tvarkomi;
5. poreikį nustatyti, kad asmens duomenų atskleidimas yra tinkamas ir reikšmingas, siekiant užtikrinti taikytinomis nacionalinės teisės nuostatomis siekiamą tikslą, ir ar šio tikslo negalima pasiekti pasitelkiant mažiau ribojančias įrodinėjimo priemones, pavyzdžiui, atrinktų liudytojų apklausą.

Ketvirta, ESTT papildomai nurodė pavyzdines priemones, kurių turėtų imtis nacionalinis teismas, siekdamas sumažinti teisės į duomenų apsaugą suvaržymą. Pavyzdžiui, tais atvejais, kai tik dalis šių duomenų yra būtini kaip įrodymai, nacionalinis teismas gali imtis BDAR 4 straipsnio 5 punkte apibrėžto pseudonimų davimo duomenų subjektų vardams ir pavardėms.

Penkta, ESTT taip pat nurodė kitą labai svarbų aspektą – nacionalinis teismas neprivalo susipažinti su reikalaujamų įrodymų turiniu, kad galėtų tinkamai įvertinti ir pasverti aukščiau minėtus prieštaringus interesus. Priešingu atveju – trečiųjų asmenų duomenų atskleidimas gali nulemti tai, kad teismas leistų visiškai ar iš dalies atskleisti kitai šaliai jam perduotus asmens duomenis.

Taigi, atsakydamas į Švedijos Aukščiausiojo Teismo klausimus, ESTT nurodė, kad nacionalinis teismas, gavęs šalies prašymą išreikalauti įrodymą, pasižymintį asmens duomenimis, kurie surinkti kitais nei teismo proceso tikslais, privalo atsižvelgti ir specifiškai įvertinti iš BDAR kylančius reikalavimus.

III dalis. ESTT Sprendimo įtaka Lietuvos civiliniam procesui

ESTT Sprendime pateikti išaiškinimai turės įtaką Lietuvos civiliniam procesui. Kaip ir Švedijos civilinis procesas, taip ir Lietuvos civilinis procesas numato ir įtvirtina įrodymų išreikalavimą. Konkrečiau, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK) 199 straipsnis „Rašytinių įrodymų išreikalavimas“ reglamentuoja įrodymų išreikalavimą civiliniame procese.

CPK 199 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalys turi teisę išreikalauti rašytinį įrodymą ne tik iš dalyvaujančių byloje asmenų, bet ir kitų, t. y. byloje nedalyvaujančių, asmenų. 1 dalis taip pat įtvirtina informaciją, kurią privaloma nurodyti prašyme dėl įrodymų išreikalavimo: 1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; 2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; 3) aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti.

Kokiais atvejais teismas galėtų netenkinti tokio prašymo? Šį klausimą leidžia atsakyti detalesnė CPK 199 straipsnio ir viso įrodinėjimo Lietuvos civiliniame procese analizė. Ši analizė leidžia išskirti šiuos prašymo tenkinimo sąlygas:

1. prašantis asmuo konkrečiai nurodė rašytinį įrodymą, kurio yra reikalaujama (CPK 199 straipsnio 1 dalis);
2. rašytinį įrodymą turi asmuo, iš kurio prašoma išreikalauti šį įrodymą (CPK 199 straipsnio 1 dalis);
3. įrodymas turi sąsajumą su civilinės bylos aplinkybėmis, kurios sudaro įrodinėjimo dalyką byloje (CPK 177 straipsnio 1 dalis)[4];
4. įrodymas yra leistinas, t. y. nėra įrodymų leistinumo taisyklės, pašalinančios šį įrodymą. Pavyzdžiui, įrodymo turinio nesaugo teisinė privilegija (žr. CPK 199 straipsnio 3 dalį), įrodymui netaikomi procesinės formos ribojimai (pavyzdžiui, žr. CPK 177 straipsnio 3 dalį), įrodymai yra teisėtai surinkti[5] ir kt. 

Šiame komentare apžvelgiamas ESTT Sprendimas prideda ypatingai svarbią prašymo išreikalauti įrodymus tenkinimo sąlygą.

Pirma, prašymui išreikalauti įrodymą yra taikomos BDAR 6 straipsnio 3 ir 4 dalys. Šios nuostatos būtų taikomos tais atvejais, kai (i) prašomi įrodymai pasižymi informacija, kuri sudaro byloje nedalyvaujančių asmenų duomenis; (ii) šie duomenys surinkti kitais nei siekiama panaudoti tikslais. Atkreiptinas dėmesys, kad įrodymų išreikalavimo kontekste prašomi dokumentai praktiškai visais atvejais teismo procese bus tvarkomi kitu tikslu nei tas, dėl kurio šie duomenys buvo originaliai surinkti.

Antra, nacionalinis teismas, susidūręs su prašymu išreikalauti įrodymus, privalės pasverti ir įvertinti ESTT Sprendime identifikuotus kriterijus. Nacionalinis teismas turės įvertinti būtinumo, proporcingumo ir iš BDAR 23 straipsnio 1 dalies kylančius reikalavimus. Teismas turės pasverti poreikį užtikrinti fizinių asmenų apsaugą tvarkant asmens duomenis, poreikį užtikrinti ES Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintą teisę į veiksmingą teisminę gynybą ir kitus aukščiau nurodytus aspektus.

Šie du aspektai suponuoja tai, kad ESTT Sprendimas įtvirtinta papildomą įrodymų leistinumo sąlyga. Kitaip tariant, ESTT nustatė naują įrodymų leistinumo taisyklę, kuri gali netenkinti prašymo išreikalauti įrodymus dėl priežasčių, susijusių su asmens duomenų apsauga. Ši taisyklė įpareigoja nacionalinį teismą įsitikinti, ar pateikto prašymo dėl įrodymų išreikalavimo patenkinimas nenulemtų BDAR nuostatų pažeidimo.

Be to, ESTT Sprendimo įtaka ties CPK 199 straipsniu nesibaigia. Pavyzdžiui, CPK 160 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato teismo primininko teisę civiliniame procese įpareigoti dalyvaujančius byloje asmenis pateikti teismui įrodymus, kuriuos jie turi ir kuriais remiasi. ESTT Sprendimas suponuoja tai, kad naudodamasis šia teise, teismo pirmininkas privalės ne tik įsitikinti, ar įrodymai turi sąsajumą, ar jiems nėra taikomos iš CPK ir kitų įstatymų kylančios leistinumo taisyklės, bet privalės atsižvelgti ir pasverti iš BDAR kylančius reikalavimus.

Taigi, kaip nurodyta aukščiau, ESTT Sprendimas iš esmės sukuria papildomą įrodymų, sudarančių asmens duomenis ir surinktų kitais tikslais nei naudojimas teismo procese, leistinumo reikalavimą. Nacionalinis teismas, norėdamas įsitikinti, ar pastarieji įrodymai yra leistini, privalės įvertinti įvairius BDAR reikalavimus ir įvairius kitus civilinėje byloje egzistuojančius priešingus interesus.

IV dalis. Kritiniai pastebėjimai, susiję su ESTT Sprendimu

Norime to ar nenorime ESTT Sprendimas ir pats BDAR padarys nemažą įtaką įrodinėjimui civiliniame procese. Proceso dalyviams ir teismams nuo šiol teks susidurti su pakankamai komplikuota duomenų apsaugos realybe.

Šiame komentare norėtųsi ne tik apsiriboti ESTT Sprendimo apžvalga, bet ir pateikti tam tikrus pastebėjimus, kurie leistų atskleisti šio Sprendimo probleminius aspektus įrodinėjimo kontekste. Toliau pateikiamais pastebėjimais nėra siekiama įvertinti ESTT Sprendimo pagrįstumo ES teisės ar duomenų apsaugos teisės požiūriu. Toliau pateikiami pastebėjimai neleidžia daryti išvados, kad pats ESTT Sprendimas yra nepagrįstas ar jo rezultatas yra neigiamas. Priešingai – toliau pateikiami pastebėjimai, išimtinai susiję tik su pačiu įrodinėjimo procesu, tik atskleidžia kelis probleminius aspektus, kurie turėtų pasireikšti įrodinėjimo proceso kontekste.

Pirma, ESTT Sprendimas ir iš jo kylantys reikalavimai esmingai apsunkina tiek įrodymų išreikalavimo galimybes, tiek – ir tai labai svarbu – materialiosios tiesos nustatymo sąlygas Lietuvos civiliniame procese.

Kaip minėta, viena iš svarbiausių ESTT Sprendimo pasekmių yra tai, kad Lietuvos civiliniame procese atsiranda papildomas įrodymų leistinumo pagrindas, t. y. teismas turės pareigą atsisakyti tenkinti prašymą pateikti įrodymus dėl asmens duomenų apsaugos priežasčių.

Įrodinėjimo taisyklių, ribojančių įrodymų pateikimą ar gavimą procese, santykis su teisingumo vykdymu reikalauja atsargaus ir atidaus balanso. Iš vienos pusės, kaip teigė garsus mokslininkas J. Bentham – „įrodymai yra teisingumo pagrindas“, o „pašalinus įrodymus, pašalinamas ir teisingumas“[6]. Iš kitos pusės, įrodinėjimas negali vykti bet kokia kaina, o teisinėje valstybėje egzistuoja tam tikros priežastys – sąžiningumo principas, informacijos konfidencialumas, duomenų apsauga ir kt. – kurios laikomos svarbesnėmis nei tiesos nustatymas ir dėl to nulemia įrodymo pašalinimą[7].

Priešingai nei bendrosios teisės tradicijoje, Lietuvos civilinis procesas šalims nesuteikia didelių galimybių gauti įrodymus iš priešingos šalies ar byloje nedalyvaujančių asmenų. Priešingai nei, pavyzdžiui, JAV federaliniame civiliniame procese, Lietuvos civiliniame procese nerasime tokių procesinių instrumentų, kaip prisiekusio asmens ne teismo proceso metu duoti parodymai (angl. depositions), paklausimai (angl. interrogatories). Be to,  JAV federaliniame civiliniame procese vykstantis įrodymų išreikalavimas orientuotas ne tik į konkrečius įrodymus, reikalingus sprendimui priimti, bet ir į įrodymus, kurie nebūtinai yra reikšmingi sprendimo priėmimui, bet leidžia suprasti visą bylą[8]. Nenuostabu, kad plačios šalių galimybės JAV federaliniame civiliniame procese nulemia ir detalius įrodymų leistinumo ribojimus. Šiuo atveju leistinumo taisyklės pagrįstai riboja plačias šalių galimybes ir taip sukuria balansą tarp poreikio byloje nustatyti faktines aplinkybes ir kitų, su tiesos nustatymu nebūtinai susijusių, vertybių apsauga.

Lietuvos civilinis procesas šiuo aspektu yra skirtingas – CPK nerasime tokių plačių galimybių gauti įrodymus. Minėtas CPK 199 straipsnis, reglamentuojantis tik rašytinių įrodymų išreikalavimą, yra praktiškai vienintelė galimybė šalims įgyti kitos šalies ar kitų asmenų žinioje esančius įrodymus. Todėl bet koks papildomas įrodymų neleistinumo pagrindas gali pakenkti tiek šalies galimybei gauti bylai reikiamą informaciją, tiek teismo pareigai nustatyti bylai reikšmingas faktines aplinkybes. Pastaroji situacija gali išbalansuoti visą įrodinėjimo sistemą Lietuvos civiliniame procese.

Po ESTT Sprendimo sistemos išbalansavimo rizika padidėjo. Papildomos leistinumo sąlygos atsiradimas dažnu atveju nulems tai, kad CPK įtvirtintas rašytinių įrodymų išreikalavimas taps paprasčiausiai neefektyviu ir retai naudojamu institutu. Kaip minėta, pakankamai dažnai reikalaujamos ir bylai reikšmingos informacijos turinys bus susijęs su kitų asmenų duomenimis, surinktais kitais tikslais nei panaudojimui teismo procese. Tokia informacija kai kuriais atvejais bus pripažinta neleistina civiliniame procese. Tokiu atveju įrodinėjimo naštą turinti šalis bandys remtis mažiau patikimais, netiesioginiai įrodymais, o kai kuriais atvejais paprasčiausiai atsidurs akligatvyje dėl įrodymų, pagrindžiančių jos reikalavimus, trūkumo.

Visa tai gali trukdyti šalims įrodyti, o teismui nustatyti faktines aplinkybes, t. y. tiesą civilinėje byloje. Šiuo atveju svarbu priminti, kad civiliniame procese teismas turi pareigą nustatyti ne bet kokią, o materialiąją tiesą. Materialioji tiesa bus nustatyta tik tuo atveju, kai teismas turės galimybę, kiek galima daugiau išsiaiškinti ginčijamas aplinkybes ir tuo remdamasis tinkamai pritaikyti materialiosios teisės normas[9]. Todėl net ir vieno, bet reikšmingo įrodymų pašalinimas iš bylos gali neleisti teismui nustatyti materialiosios tiesos.

Antra, ESTT Sprendimas įpareigoja teismus vertinti pakankamai komplikuoto turinio ir sunkiai palyginamus balansavimo kriterijus.

ESTT Sprendimas kels nemažus galvos skausmus teismams. Kaip minėta aukščiau, ESTT nurodė, kad teismas, susidūręs su šalies prašymu išreikalauti įrodymą, kurio turinys apima asmens duomenis, privalės atlikti įvairių priešingų kriterijų balansavimą. Šis balansavimas pasižymi keliai probleminiais aspektais:

1. ESTT identifikuoti ir iš BDAR kylantys balansavimo kriterijai yra sunkiai palyginami. Kaip yra nurodęs garsus teisės teoretikas Hans Kelsen „<…> principas, vadinamas „interesų pasvėrimu“, yra tik problemos formuluotė, o ne jos sprendimas. Jis nepateikia objektyvaus matmens ar standarto, pagal kurį būtų galima palyginti prieštaringus interesus tarpusavyje, ir neleidžia šiuo pagrindu išspręsti konflikto.“[10] Kaip civilinę bylą nagrinėjantis teismas turėtų nuspręsti, kad teisė į veiksmingą teisminę gynybą yra svarbesnė nei teisė į privatų gyvenimą? Kokiais standartais remiantis teismas turėtų prieiti prie pastarosios išvados? Ar teismas turėtų tokiu atveju atsižvelgti į visuomenės požiūrį, bet tada iškyla klausimas – kaip teismas sugebės šį požiūrį identifikuoti? Be to, ką teismui vienu ar kitu atveju teigia proporcingumo principas? Šie platūs, įvairius aspektus apimantys balansavimo kriterijai yra ypač sunkiai palyginami. Kaip, nors ir kitame kontekste, yra nurodęs A. Scalia – tai tas pats, kas bandyti įvertinti, ar tam tikra linija yra ilgesnė, nei tam tikras akmuo yra sunkus[11].

• kita ir susijusi problema – šie platūs ir sunkiai palyginami kriterijai nulemia tai, kad sprendimas, ar tenkinti šalies prašymą išreikalauti įrodymą, bus nulemtas subjektyvia teisėjo bylos aplinkybių interpretacija. Nesant konkrečių ir aiškių balansavimo kriterijų, vienam teisėjui atrodys, kad byloje dominuoja aiškus interesas apsaugoti asmenų privatumą. Tuo tarpu kitam teisėjui pasirodys, kad byloje egzistuoja interesas užtikrinti šalies teisę pateikti savo paaiškinimus ir taip realizuoti teismo pareigą nustatyti tiesą byloje. Galų gale, teismai gali įžvelgti skirtingus teisės į teisminę gynybą keliamus reikalavimus. Tokios plačios teisės savyje apima įvairius, o kartais net ir skirtingus aspektus. Šiuo atveju iškyla rizika, kad teisėjai sprendimus priiminės remdamiesi ne iš anksto nustatyta teisės norma ar principu, o savo asmeniniu požiūriu, įsitikinimais, patirtimi.

• trečia ir paskutinė balansavimo testo problema yra tai, kad iš ESTT Sprendimo kylantis balansavimo testas pasižymi rizika neužtikrinti teisinio aiškumo. Kaip šalis turėtų įvertinti, ar jos teikiamas prašymas išreikalauti įrodymus, kurių turinys apima asmens duomenis, bus patenkintas teismo? Šalys pakankamai sunkiai galės numatyti, kaip teismas vienoje ar kitoje situacijoje nuspręs balansuoti plačius ir įvairialypius kriterijus. Deja, bet šis neaiškumas kai kuriais atvejais nulems ir tai, kad šalis negalės prognozuoti savo galimybių ir sėkmės įrodinėjimo proceso eigoje, o tai gali nepagrįstai atgrasyti šalį nuo savo teisių gynimo teisminiu būdu.

Šios trys problemos nėra neišsprendžiamos. Tiesa, kamuolys šiuo atveju yra nacionalinių teismų pusėje. Formuodami nacionalinę praktiką dėl šalies prašymų išreikalauti įrodymus, teismai turėtų išryškinti ir identifikuoti konkretesnius balansavimo testo kriterijus, kurie tiek būtų palyginami, tiek atneštų tam tikro objektyvumo, tiek leistų užtikrinti teisinį aiškumą. Pavyzdžiui, nacionaliniai teismai galėtų iš vienos pusės vertinti prašomo įrodymo reikšmę bylai, o iš kitos pusės pasekmes, kurias sukeltų asmens duomenų atskleidimas civiliniame procese. 

Trečia, ESTT Sprendimo įtaka neapsiriboja tik civiliniu procesu, bet sukels pakankamai rimtus pokyčius ir arbitražo procese.

Nors ir tai priklauso nuo arbitražo proceso šalių valios, arbitražo procesas, kaip ir civilinis procesas, pasižymi įrodymų išreikalavimo stadija. Arbitražo teismai turi galimybę tiek kreiptis į nacionalinius teismus dėl pagalbos surenkant įrodymus[12], tiek gavus šalies prašymą, patys išreikalauti įrodymą iš kitos proceso šalies[13]. Arbitražo procese susidūrus su prašymu išreikalauti įrodymus, kurių turinį sudaro asmens duomenys, arbitražo teismai privalės atsižvelgti iš BDAR 6 ir kitų straipsnių kylančius reikalavimus ir esant būtinybei, atlikti pakankamai sudėtingą balansavimo testą.

ESTT Sprendimas arbitražo kontekste suponuoja bent du aspektus: 1) arbitraže didesnį vaidmenį vaidins įrodymų leistinumas. Tradiciškai arbitražo teismai yra linkę vadovautis liberaliu požiūriu, kuris nulemia šalies pateiktų įrodymų leistinumą. Šio požiūrio laikomasi ne tik dėl apeliacijos nebuvimo arbitraže ar dėl pareigos nustatyti tiesą, bet ir dėl iš Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies b punkto kylančios arbitrų pareigos užtikrinti šalies teisę pateikti savo paaiškinimus byloje[14]. Tuo tarpu ESTT Sprendimas nulems situacijas, kai arbitrai privalės apriboti šalies teisę išreikalauti ar pateikti į bylą reikšmingus įrodymus. Dėl šios priežasties gali padidėti ir bandymų panaikinti arbitražo teismo sprendimą minėtu Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies b punkto pagrindu; 2) arbitrai privalės išmanyti duomenų apsaugos teisės reikalavimus. Arbitrai dalyvauja specifiniais pasiūlos ir paklausos aspektais pasižyminčioje arbitravimo rinkoje[15]. Šalys renkasi arbitrus dėl jų išsilavinimo, patirties, socialinio statuso, specializacijos bylai aktualiose teisės srityse. Po ESTT Sprendimo viena iš arbitrų paklausą rinkoje didinančių priežasčių taps arbitrų žinios duomenų apsaugos teisės srityje.

Taigi, aukščiau apžvelgti aspektai leidžia teigti, kad ESTT Sprendimo išaiškinimai įrodinėjimo kontekste sukels ir tam tikrus probleminius aspektus – iš BDAR kylantis reikalavimai sukels kliūtis nustatyti materialiąją tiesą teismo procese, iš BDAR kylantis balansavimo testas yra sunkiai įgyvendinimas ir gali pasižymėti teisinio aiškumo stoka, be to, šios ir kitos problemos tampa aktualios ir arbitražo procesui. Kaip minėta, pastarieji aspektai, toli gražu, neleidžia teigti, kad pats ESTT Sprendimas ar jo rezultatas yra neteisingi. Nors ir galima diskutuoti ar nesutikti su IV dalyje pateiktais pastebėjimais, vienas dalykas yra pakankamai aiškus – ESTT Sprendimas padarys nemažą įtaką įrodinėjimo procesui tiek nacionaliniuose teismuose, tiek arbitraže.

Jurgis Bartkus yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto ir Gento universiteto Teisės ir kriminologijos fakulteto doktorantas

---

[1] BDAR 5 straipsnio 1 dalies b punktas nustato: „Asmens duomenys turi būti: <…> b) renkami nustatytais, aiškiai apibrėžtais bei teisėtais tikslais ir toliau netvarkomi su tais tikslais nesuderinamu būdu <…> (tikslo apribojimo principas); <…>“

[2] BDAR 6 straipsnio 3 dalis nustato: „1 dalies c ir e punktuose nurodytas duomenų tvarkymo pagrindas nustatomas: a) Sąjungos teisėje; arba b) duomenų valdytojui taikomoje valstybės narės teisėje. Duomenų tvarkymo tikslas nustatomas tame teisiniame pagrinde arba, 1 dalies e punkte nurodyto duomenų tvarkymo atveju, yra būtinas, siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui arba vykdant duomenų valdytojui pavestas viešosios valdžios funkcijas. <…> Sąjungos arba valstybės narės teisė atitinka viešojo intereso tikslą ir yra proporcinga teisėtam tikslui, kurio siekiama. 

BDAR 6 straipsnio 4 dalis nustato: „Kai duomenų tvarkymas kitu tikslu nei tas dėl kurio duomenys buvo surinkti, nėra grindžiamas duomenų subjekto sutikimu arba Sąjungos ar valstybės narės teise, kuri yra demokratinėje visuomenėje būtina ir proporcinga priemonė 23 straipsnio 1 dalyje nurodytiems tikslams apsaugoti, duomenų valdytojas siekdamas įsitikinti, ar duomenų tvarkymas kitu tikslu yra suderinamas su tikslu, dėl kurio iš pradžių asmens duomenys buvo surinkti, atsižvelgia, inter alia, į: a) visas sąsajas tarp tikslų, kuriais asmens duomenys buvo surinkti, ir numatomo tolesnio duomenų tvarkymo tikslų; <…>“

[3] BDAR 23 straipsnio 1 dalies f ir j punktuose nustatyta: „Sąjungos ar valstybės narės teise [teisės], kuri taikoma duomenų valdytojui arba duomenų tvarkytojui, teisėkūros priemone gali būti apribotos 12–22 straipsniuose ir 34 straipsnyje, taip pat 5 straipsnyje tiek, kiek jo nuostatos atitinka 12–22 straipsniuose numatytas teises ir prievoles, nustatytos prievolės ir teisės, kai tokiu apribojimu gerbiama pagrindinių teisių ir laisvių esmė ir jis demokratinėje visuomenėje yra būtina ir proporcinga priemonė siekiant užtikrinti: <…> f) teismų nepriklausomumo ir teismo proceso apsaugą; <…> j) civilinių ieškinių vykdymo užtikrinimą. <…>“.

[4] Įrodymų sąsajumo reikalavimas kyla iš paties įrodymo apibrėžimo, įtvirtinto CPK 177 straipsnyje: „Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.“

[5] Žr. Nekrošius V. (2021) „Įrodymų teisėtumas kaip jų leistinumo sąlyga Lietuvos civiliniame procese“, Teisė, 1180, p. 8-17.

[6] Stein, A. (2015). Inefficient Evidence. Alabama Law Review, Volume 66, p. 469.

[7] Pavyzdžiui, žr. Nunner-Kautgasser, B., Anzenberger, P. (2016). Inadmissible Evidence: Illegally Obtained Evidence and the Limits of the Judicial Establishment of Truth. In: Rijavec, V., Kereteš, T., Ivanc, T. (eds.) (2016). Dimensions of Evidence in European Civil Procedure. Kluwer Law International, 195 – 213.

[8] Žr. Radvany, P. (2016). The Importance of the Federal Rules of Evidence in Arbitration. The Review of Litigation, Volume 36, Issue, 3, p. 469–512; Marghitola, R. (2015). Document Production in International Arbitration. Kluwer Law International, p. 9.

[9] Nekrošius, V. (2002). Civilinis procesas: koncentruotumo principas ir jo įgyvendinimo galimybės. Vilnius: Justitia, p. 37.

[10] Kelsen, H. (2005). Pure Theory of Law. The Lawbook Exchange, Ltd., p. 352.

[11] Decision of the Supreme Court of the United States of 17 June 1988, Bendix Autolite Corp. v. Midwesco Enterprises, Inc., No. 486 U.S. 888 (1988).

[12] Pavyzdžiui, žr. Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 38 straipsnį

[13] Pavyzdžiui, žr. IBA taisyklių dėl įrodymų rinkimo tarptautiniame arbitraže 3 ir kitus straipsnius.

[14] Žr. Waincymer, J. (2012). Procedure and Evidence in International Arbitration. Kluwer Law International, p. 793.

[15] Pavyzdžiui, žr. Guandalini, B. (2020). Economic Analysis of the Arbitrator’s Function. Kluwer Law International.