Abchazijos klausimas: Europos Žmogaus Teisių Teismas nustatė Rusijos de facto kontrolę iki 2008 m. karo

2023-03-07 sprendime byloje Mamasakhlisi ir kiti prieš Sakartvelą ir Rusiją Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT, Teismas) išaiškino teisinį Abchazijos statusą iki 2008 m. karo. Teismas nustatė, kad Rusija yra atsakinga už Abchazijoje iki Sakartvelo – Rusijos karo kilusius Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (Konvencija)  3 (kankinimo uždraudimas), 5 (teisė į laisvę ir saugumą) ir 6 (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) straipsnių pažeidimus.

Abchazija – de jure Sakartvelui priklausantis, prie Juodosios jūros esantis de facto Rusijos kontroliuojamas regionas, kurio nepriklausomybę yra pripažinusios vos kelios pasaulio valstybės, įskaitant ir pačią Rusiją. Visgi Abchazija, kaip ir kitos „nepriklausomybę“ pasiskelbusios valstybės, pavyzdžiui, Padniestrė, Pietų Osetija, tarptautinės teisės prasme nėra įvardinamos kaip savarankiški subjektai. EŽTT dar 2021 metų sprendime byloje Sakartvelas prieš Rusiją (II) nustatė, kad Abchazija, nors ir yra Rusijos okupuota, tačiau Sakartvelui priklausanti teritorija. Panašios išvados Teismas priėjo ir byloje Mozer prieš Moldovą ir Rusiją dėl Padniestrės regiono, kur nustatė, kad Padniestrė yra kontroliuojama Padniestrės Moldavijos Respublikos (PMR) pajėgų, kurių legitimumas tarptautiniu mastu nėra pripažintas. Visų šių bylų panašumas – vietinių kovotojų grupės kontroliuoja šiuos regionus su Rusijos įsikišimu ir pagalba.

Atsižvelgęs į sudėtingą geopolitinę situaciją Abchazijoje, Teismas pirmiausiai turėjo įvertinti savo jurisdikcijos spręsti bylą klausimą pagal Konvencijos 1 straipsnį, kadangi galimi Konvencijos pažeidimai (pareiškėjų neteisėtas sulaikymas, tinkamų įkalinimo sąlygų ir teisės į teisingą teismą neužtikrinimas) įvyko ginčijamoje teritorijoje. Pagal iki šios bylos jau suformuotą praktiką bylose Sakartvelas prieš Rusiją (II) bei Mozer prieš Moldovą ir Rusiją, EŽTT nustatė, kad nepaisant teritorijos geografinio ar istorinio priklausymo konkrečiai valstybei, okupuotoje teritorijoje gali būti nustatyta okupavusios šalies „jurisdikcija“ Konvencijos 1 straipsnio prasme, tai yra, okupavusi šalis gali atsakyti už Konvencijoje saugomų teisių pažeidimus. Primintina, kad remiantis EŽTT jurisprudencija, teritorinis jurisdikcijos kriterijus nėra taikomas, kai nustatoma okupavusios šalies veiksminga kontrolė ginčijamos teritorijos atžvilgiu ir / arba vietinės valstybės valdžios kontrolė.

Pažymėtina, kad Konvencija įpareigoja tik ją pasirašusias valstybes. Dėl šios priežasties Konvencijos 1 straipsnis negali būti aiškinamas taip, kad bet kuris asmuo, kuris nukentėjo nuo tarptautinę teisę pažeidusios valstybės veikos, kad ir kur pasaulyje ta veika būtų įvykdyta ar jos pasekmės būtų jaučiamos, dėl to per se iš karto patektų į tos valstybės jurisdikciją šio straipsnio prasme.

Įdomu, kad nors byloje tirtų Konvencijos pažeidimų atsiradimo metu (2001 ir 2003 metais) byloje Abchazija niekada nebuvo valdoma Sakartvelo vyriausybės, tai neatleido Sakartvelo nuo pareigos imtis visų tarptautinės teisės leidžiamų veiksmų, kad Abchazijoje gyvenantys asmenys nepatirtų Konvencijos ginamų žmogaus teisių pažeidimų. Kitaip tariant, net tai, kad Sakartvelas neturėjo de facto kontrolės Abchazijoje, neatleido valstybės nuo Konvencijos 1 straipsnio įsipareigojimų. Teismo manymu, Sakartvelas ėmėsi visų reikalingų diplomatinių, ekonominių, teisminių ir kitų tarptautinės teisės pripažintų priemonių. Dėl šios pozityvios valstybės pareigos EŽTT jau buvo analogiškai pasisakęs ir minimoje Mozer byloje.

Tuo tarpu analizuojant Rusijos jurisdikcijos klausimą, šioje byloje surinkta pakankamai duomenų, kad Abchazija nuo ankstyvų 90-ųjų iki 2008 m. buvo valdoma Rusijos. Tai pagrindžia ne tik Rusijos karinė įtaka regione, bet ir politinė bei ekonominė Abchazijos priklausomybė. Teismas pažymėjo, kad Abchazijos kovotojai nebūtų perėmę regiono kontrolės be Rusijos įsikišimo. Be to, dėl aktyvios „pasportizacijos“ jau 2007 metais didžioji dauguma regiono gyventojų gavo Rusijos pilietybę, leidžiančią balsuoti renkant Rusijos valdžią, oficialia kalba tapo rusų, o valiuta – rublis. Bendradarbiavimo susitarimai ir įvairios investicijos iš Rusijos užtikrino praktiškai absoliutų Abchazijos ekonominį priklausomumą. EŽTT konstatavo, kad kadangi Abchazija galėjo išlikti tik dėl nuolatinio Rusijos dalyvavimo regione, vadinasi, bylai aktualiu metu Rusija kontroliavo Abchazijos teritoriją ir darė jai lemiamą įtaką.  

Nustatęs tiek Sakartvelo, tiek Rusijos „jurisdikciją“ Abchazijos atžvilgiu, Teismas perėjo prie konkrečių Konvencijos pažeidimų tyrimo. Atsižvelgęs į pareiškėjų prašymą, Teismas sprendė dėl 3, 5 ir 6 straipsnių pažeidimų.

EŽTT nustatė, kad Rusija akivaizdžiai pažeidė Konvencijos 3 straipsnį. Pareiškėjai teigė, jog per sulaikymus 2001 ir 2003 metais su jais buvo elgiamasi netinkamai, jie buvo sulaikomi ir kalinami nežmoniškomis ir orumą žeminančiomis sąlygomis, nesuteikiant reikiamos medicininės priežiūros. Teismas sprendime akcentavo sulaikytų asmenų pažeidžiamumą ir valdžios institucijų pareigą juos apsaugoti. Įvertinus tai, kad sulaikytieji neturėjo galimybės būti apžiūrėti nepriklausomo medicinos personalo, gyveno prastai apšviestose, nevėdinamose ir nešildomose patalpose, gavo prastos kokybės maistą ir vandenį bei po sulaikymo jiems buvo diagnozuotas potrauminio streso sindromas, galima teigti, kad buvo įvykdytas vienareikšmis 3 straipsnio pažeidimas.  

Pareiškėjai taip pat teigė ir Teismas pripažino, kad Rusija savo veiksmais taip pat pažeidė ir Konvencijos 5 str. 1 d. Pareiškėjai buvo nelegaliai sulaikyti remiantis Abchazijos teise, kuri ne tik nėra Sakartvelo teisės dalis, tačiau ir buvo taikoma separatistų režimo. EŽTT įvertino, kad į bylą nebuvo pateiktos jokios Abchazijos teisės nuostatos, kurios galėjo būti teisinis pagrindas teisėtiems pareiškėjų sulaikymams. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad ši abstrakčiai įvardinama Abchazijos teisė atspindi Konvencijoje išdėstytus žmogaus teisių apsaugos principus, kaip tai daroma Sakartvelo teisiniame reguliavime. Šių priežasčių Teismui užteko įsitikinti, kad pareiškėjai buvo neteisėtai sulaikyti ir suimti.

Galiausiai pareiškėjai skundėsi, kad jiems nebuvo užtikrintas teisingas ir viešas bylos nagrinėjimas per protingą terminą įstatymu nustatytame nepriklausomame ir nešališkame teisme bei nebuvo suteikta galimybė gintis patiems arba gauti teisinę pagalbą savo nuožiūra, taip pažeidžiant Konvencijos 6 straipsnio 1 ir 3 dalis. Atsižvelgiant į tai, kad Abchazija buvo valdoma separatistų režimo, EŽTT vertina, kad režimo įsteigti teismai negali būti vertinami kaip įstatymų tvarka įsteigti teismai. Pareiškėjai taip pat negalėjo apginti ir tinkamai atstovauti savo pozicijos minėtuose teismuose. Dėl šių argumentų, Rusija pažeidė Konvencijos 6 straipsnį.

Sprendimas byloje Mamasakhlisi ir kiti prieš Sakartvelą ir Rusiją yra itin svarbus, nes juo Teismas dar kartą patvirtino, kad veiksminga ginčijamos teritorijos kontrolė gali pasireikšti ne tik per karinę galią, bet ir per ekoniminius ar politinius veiksnius. Šis sprendimas – 2021 m. sprendimo byloje Sakartvelas prieš Rusiją (II) tęsinys. Įvertinus abi šias bylas atsiskleidžia akivaizdi ir nedviprasmiška Teismo nuomonė: Rusija de facto kontroliavo Sakartvelui priklausančią Abchaziją ne tik po 2008 m. Sakartvelo – Rusijos karo, bet ir dar ilgai prieš jį. Taip šiuo sprendimu ne tik oficialiai pasmerkiami nelegalūs Rusijos veiksmai, bet ir nuosekliai tęsiama Teismo formuojama jurisprudencija dėl jurisdikcijos klausimų okupuotose teritorijose.

Tekstą parengė Ditė Elzbergaitė, Vilniaus universiteto teisės fakulteto studentė, advokatų profesinės bendrijos Motieka & Audzevičius teisininko padėjėja