LAT paliko galioti žemesniųjų instancijų teismų sprendimus, kuriais Neringa Venckienė pripažinta kalta

2022 m. gruodžio 6 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą (2K-249-942/2022) pagal nuteistosios Neringos Venckienės ir jos gynėjo kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. liepos 8 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. sausio 25 d. nutarties, paliko galioti žemesniųjų instancijų teismų sprendimus, kuriais N. Venckienė buvo pripažinta kalta padariusi jai inkriminuojamus nusikaltimus.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu N. Venckienė nuteista už tai, kad: aktyviais veiksmais trukdė antstolei vykdyti teismo sprendimą dėl mažametės perdavimo jos motinai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 231 straipsnio 1 dalis), nežymiai sužalojo mažametės motiną (BK 140 straipsnio 1 dalis), panaudodama fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui – policijos pareigūnui (BK 286 straipsnis). Taip pat pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu N. Venckienei baudžiamoji byla pagal BK 245 straipsnį nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, joje N. Venckienė buvo kaltinama už tai, kad nevykdė teismo sprendimo, t. y. žinodama apie priimtą teismo sprendimą, kuriuo mažametės gyvenamoji vieta nustatyta su motina ir kuriuo ji įpareigota mažametę perduoti motinai, jo nevykdė, iki mažametė buvo perduota priverstinai.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistosios N. Venckienės ir jos gynėjo apeliacinius skundus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, ir apeliacinius skundus atmetė.

Kreipdamiesi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą kasatoriai prašė panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtus sprendimus ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes, jų manymu, bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas; arba, netenkinus šio prašymo, bylą perduoti nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, nes apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose. Kasatoriai taip pat prašė baudžiamąją bylą pagal BK 231 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, 286 straipsnį nuteistajai N. Venckienei nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui arba nepadarius jai inkriminuotų nusikalstamų veikų.

Išnagrinėjęs bylą kasacinis teismas pažymėjo, kad byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ar kad tendencingai organizavo procesą, išsakė išankstinę nuomonę, taip pažeisdamas nuteistosios N. Venckienės teisę į nešališką teismą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino visus bylai reikšmingus duomenis, pasisakė dėl jų patikimumo ir pakankamumo, įrodomosios reikšmės ir savo išvadas dėl N. Venckienės kaltės padarius BK 231 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 286 straipsnyje nurodytas nusikalstamas veikas pagrindė šių bylos duomenų visumos vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą išsamiai ir objektyviai įvertino visus byloje ištirtus įrodymus, motyvuotai argumentavo, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados yra teisėtos ir pagrįstos. Taip pat teisėjų kolegija konstatavo, kad nuteistosios N. Venckienės kaltė grindžiama ne prielaidomis ir spėjimais, o, laikantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, teismo posėdyje išsamiai ir nešališkai ištirtais ir tarpusavyje susijusiais įrodymais, kurie abiejų instancijų teismų įvertinti nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių, todėl nagrinėjant bylą N. Venckienės teisės į gynybą ir rungtynišką procesą nebuvo suvaržytos, nebuvo pažeisti nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principai. Tiek pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartis surašyti laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė į esminius nuteistosios N. Venckienės ir jos gynėjo apeliacinių skundų argumentus.

Teisėjų kolegija atmetė kasatorių argumentus dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, kvalifikuojant N. Venckienei inkriminuotas nusikalstamas veikas. Įvertinusi byloje nustatytas teismo sprendimo dėl mažametės perdavimo motinai nevykdymo aplinkybes, nuteistosios N. Venckienės elgesį nebendradarbiaujant su teismo sprendimą vykdančia antstole, vaiko teisių apsaugos specialistėmis, ignoruojant civilines teisines priemones ir taip beveik pusę metų nevykdant teismo sprendimo (kuris turėjo būti įvykdytas per keturiolika dienų nuo jo priėmimo), teisėjų kolegija konstatavo, kad N. Venckienės veika pagrįstai buvo pripažinta kaip užtraukianti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 245 straipsnį ir ši baudžiamosios bylos dalis nuteistajai pagrįstai nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Žemesniųjų instancijų teismai tinkamai įvertino ir tai, kad, nuteistajai N. Venckienei geranoriškai nevykdant teismo sprendimo ir dėl to organizavus priverstinį mažametės perdavimą jos motinai, teismo sprendimą vykdančiai antstolei atvykus į mažametės buvimo vietą bei pareikalavus atidaryti duris ir leisti įeiti į namo vidų, durys nebuvo atidarytos, o priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos pareigūnams išlaužus duris ir patekus į vidų, viduje esančios durys į kambarį buvo užremtos. Taip pat nevykdant antstolės reikalavimų durys nebuvo atidarytos, todėl į vidų buvo patekta tik išdaužus vitrininių durų stiklą. Tuo metu nuteistoji N. Venckienė neatliko ir nebandė imtis jokių veiksmų, kad įleistų antstolę, o jai patekus, nuteistoji nebendradarbiavo nei su ja, nei su vaiko teisių apsaugos specialistėmis, atsisakė paruošti mažametę jos perdavimui motinai, sėdėjo mažametę laikydama ant kelių, taip savo elgesiu ir toliau trukdydama įvykdyti teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija pripažino, kad tokie nuteistosios veiksmai, atsižvelgiant į priverstiniam teismo sprendimo vykdymui panaudotas priemones bei išteklius, pagrįstai pripažinti nusikalstamais ir teisingai kvalifikuoti pagal BK 231 straipsnio 1 dalį. Be to, nuteistoji, bandydama priešintis mažametės paėmimui, spirdama koja bandė atstumti jos motiną, šiai dėl to buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, o motinai paėmus mažametę ir išėjus iš patalpos ir policijos pareigūnams paleidus nuteistosios rankas, ji ranka sudavė smūgius vienam iš policijos pareigūnų į veidą, taip sukėlė fizinį skausmą. Tokie nuteistosios veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 286 straipsnį.

Taip pat nepagrįstais buvo pripažinti kasatorių argumentai, kad nuteistosios veiką kvalifikavus pagal BK 245 straipsnį buvo pažeistas non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad BPK 245 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK) 771 straipsnyje yra nustatyta skirtingo pobūdžio, tarpusavyje nekonkuruojanti teisinė atsakomybė. Bauda, kuri gali būti paskirta pagal CPK 771 straipsnį, pirmiausia vertinama kaip procesinė poveikio priemonė skolininkui, nevykdančiam teismo sprendimo, kartu užtikrinanti ir tam tikrą kompensaciją išieškotojui, todėl, nepaisant pakankamai didelio nuteistosios pagal CPK 771 straipsnį sumokėtos baudos dydžio, N. Venckienei paskirtos baudos negalima prilyginti baudžiamojo ar administracinio pobūdžio atsakomybei.

Kaip nepagrįsti atmesti ir kasatorių argumentai dėl suėjusio apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 231 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje ir 286 straipsnyje. Byloje nustatyta, kad iš Lietuvos nuteistoji išvyko 2013 m. balandžio 6 d. jau žinodama apie prieš ją pradėtą baudžiamąjį procesą, o Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo sulaikyta ir suimta 2018 m. vasario 13 d. Būdama Jungtinėse Amerikos Valstijose, nuteistoji atsisakė priimti jai bandytus įteikti procesinius dokumentus, visą laiką iki sulaikymo iš esmės nebendradarbiavo su Jungtinių Amerikos Valstijų teisėsaugos pareigūnais. Todėl teisėjų kolegija pritarė žemesniųjų instancijų teismų išvadoms, kad tokiais veiksmais N. Venckienė siekė išvengti Lietuvos pareigūnų vykdymo baudžiamojo persekiojimo, dėl to pagrįstai buvo pripažinta, kad senaties eiga nurodytu laikotarpiu buvo sustojusi ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl nuteistajai inkriminuotų nusikalstamų veikų, nurodytų BK 231 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje ir 286 straipsnyje, nebuvo suėjęs.

Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad priverstinai vykdant pirmiau nurodytą teismo sprendimą, kuriuo nuspręsta mažametę perduoti jos motinai, nuteistosios, kaip tuometės teisėjos, imunitetas nebuvo pažeistas. Priverstinio teismo sprendimo vykdymo metu galiojusi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 2 dalies nuostata, kuri nustatė draudimą įeiti į teisėjo gyvenamąsias patalpas, galėjo būti netaikoma kaip prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir antstolė, norėdama patekti į tuo metu teisėja buvusios N. Venckienės gyvenamąsias patalpas, neturėjo gauti Lietuvos Respublikos Seimo ar Prezidento sutikimo. Be to, teismo sprendimas dėl mažametės perdavimo jos motinai priverstinai buvo įvykdytas ne nuteistosios, o jos tėvų gyvenamojoje vietoje. Taip pat teisėjų imunitetas nėra absoliutus ir siejamas tik su teisėjo nepriklausomumo užtikrinimu jam einant savo pareigas. Šiuo atveju teismo sprendimo vykdymo veiksmai buvo atliekami priverstinai vykdant teismo sprendimą byloje, kurioje N. Venckienė dalyvavo kaip privatus fizinis asmuo, todėl nuteistoji neturėjo imuniteto nuo teismo sprendimo civilinėje byloje priverstinio vykdymo. Nors priverstinio teismo sprendimo vykdymo metu, nuteistajai nesutikus bendradarbiauti su antstole, vaiko teisių apsaugos specialistėmis, ignoravus prašymus ir reikalavimus geranoriškai perduoti mažametę jos motinai, antstolės sprendimu prieš nuteistąją buvo panaudota fizinė prievarta, policijos pareigūnams laikant nuteistosios rankas tam, kad motina galėtų pasiimti ant kelių laikomą mažametę, tačiau fizinė prievarta prieš N. Venckienę buvo taikoma trumpą laiko tarpą ir tik tiek, kiek tai buvo būtina, kad motina pasiimtų dukterį ir išeitų iš patalpos, taip nepažeidžiant proporcingumo principo.

Teisėjų kolegija pripažino, kad žemesniųjų instancijų teismų išvados dėl nuteistajai skirtos bausmės yra teisėtos ir pagrįstos, o kasatorių argumentai dėl paskirtos neteisingos, per griežtos laisvės atėmimo bausmės atmesti kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas ir jas subendrindamas, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistosios asmenybę, padarytą žalą, atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pritarė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytiems bausmės skyrimo motyvams. Taigi, visos bausmei skirti reikšmingos bylos aplinkybės buvo įvertintos ir pagrįstai už kiekvieną nusikaltimą buvo paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kiekviena jų atskirai ir paskirta subendrinta bausmė tiek savo rūšimi, tiek savo dydžiu atitinka bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, neprieštarauja bausmės paskirčiai, yra teisingos ir atitinka padarytų nusikaltimų pavojingumą bei nuteistosios asmenybę. Nagrinėjamoje byloje nebuvo pažeistos ir BK 55 straipsnio nuostatos, pagal kurias asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, kadangi žemesniųjų instancijų teismų sprendimai dėl nuteistajai skirtinos bausmės rūšies ir dydžio yra išsamiai motyvuoti, nurodant, kuo nagrinėjamoje byloje padarytos nusikalstamos veikos savo pavojingumu ir nuteistosios asmenybė yra išskirtinės ir kodėl tai sudaro pagrindą skirti ne kurią nors kitą baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatytą bausmės rūšį, o būtent terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Nors nusikalstamų veikų padarymo metu N. Venckienė ėjo teisėjo pareigas ir kaip teisėja buvo apibūdinama teigiamai, teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ši aplinkybė taip pat turi būti vertinama kartu su padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiu. Nuteistoji, ypač būdama teisėja, žinodama, kad teismų sprendimai yra privalomi vykdyti kiekvienam, sąmoningai ir sistemingai ilgą laiką pati geranoriškai nevykdė teismo sprendimo, taip pat trukdė teismo sprendimą įvykdyti antstolei, nežymiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiajai mažametės motinai, sukėlė fizinį skausmą policijos pareigūnui, užtikrinusiam netrukdomą teismo sprendimo vykdymą. 2012 m. gegužės 17 d. įvykiai nebuvo atsitiktiniai ir iš esmės buvo pasekmė pačios nuteistosios iki tol buvusių neteisėtų veiksmų. Įvykiai sukėlė didelį rezonansą visuomenėje, jis nulėmė ir dalies visuomenės priešišką požiūrį į teismo sprendimo vykdymą. Tai patvirtina ir priverstinio teismo sprendimo vykdymo metu naudotos priemonės, pasitelktos didelės pareigūnų pajėgos, siekiant išvengti trukdymo įvykdyti teismo sprendimą. Pati N. V. savo kaltės nepripažino ir nepripažįsta iki šiol, dėl savo veiksmų nesigaili ir iš esmės kritiškai jų nevertina, toliau tvirtindama, kad kaltinimai jai yra nepagrįsti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija