Teismai

ESTT: už tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą atsakinga institucija negali sistemingai remtis nemotyvuota nuomone, pateikta už nacionalinį saugumą atsakingų specializuotų institucijų, kurios konstatavo, kad asmuo kelia grėsmę nacionaliniam saugumui

2002 m. Vengrijos teismas nuteisė GM laisvės atėmimo bausme už prekybą narkotinėmis medžiagomis. GM Vengrijoje pateikus prieglobsčio prašymą, 2012 m. birželio mėn. priimtu Fővárosi Törvényszék (Sostinės apygardos teismas, Vengrija, toliau – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) sprendimu jam buvo suteiktas pabėgėlio statusas. 2019 m. liepos mėn. priimtu sprendimu Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság (Migracijos policijos nacionalinė generalinė direkcija, Vengrija) panaikino jo turėtą pabėgėlio statusą ir atsisakė suteikti jam papildomos apsaugos statusą, kuris reglamentuotas direktyvose 2011/95 ir 2013/32, bet jo atveju taikė negrąžinimo principą. Tas sprendimas buvo pagrįstas dviejų specializuotų Vengrijos institucijų – Alkotmányvédelmi Hivatal (Konstitucijos apsaugos tarnyba) ir Terrorelhárítási Központ (Centrinis kovos su terorizmu biuras) – pateikta nemotyvuota nuomone, kurioje šios dvi institucijos padarė išvadą, kad GM buvimas šalyje kelia pavojų nacionaliniam saugumui. GM apskundė tą sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilo klausimas, be kita ko, dėl Vengrijos teisės nuostatų, susijusių su galimybe susipažinti su įslaptinta informacija, atitikties Direktyvos 2013/32 23 straipsniui, kuriame numatyta tarptautinės apsaugos prašytojui teikiamos teisinės pagalbos ir atstovavimo apimtis. Jam taip pat kilo klausimas, ar Vengrijos taisyklė, pagal kurią reikalaujama, kad administracinė institucija remtųsi minėtų specializuotų institucijų nemotyvuota nuomone, pati negalėdama nagrinėti atitinkamos apsaugos nesuteikimo pagrindo taikymo, atitinka Sąjungos teisę.

Teisingumo Teismas, be kita ko, nusprendė, kad pagal Direktyvą 2013/32, siejamą su bendruoju teisės į gerą administravimą principu ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kurioje numatyta, kad jeigu sprendimas atmesti tarptautinės apsaugos prašymą arba panaikinti tokią apsaugą grindžiamas informacija, kurios atskleidimas kelia pavojų atitinkamos valstybės narės nacionaliniam saugumui, atitinkamas asmuo arba jo patarėjas gali susipažinti su tokia informacija tik a posteriori, gavę leidimą ir neatskleidus jiems motyvų, kuriais grindžiami šie sprendimai, o ši informacija negali būti naudojama per galimas administracines procedūras ar vykstant galimiems teismo procesams. Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal direktyvas 2013/32 ir 2011/95 draudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią už tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą atsakinga institucija tuo atveju, kai už nacionalinį saugumą atsakingos specializuotos institucijos nemotyvuotoje nuomonėje konstatuoja, kad asmuo kelia pavojų šiam saugumui, sistemingai privalo nesuteikti šiam asmeniui papildomos apsaugos arba, remdamosi šia nuomone, panaikinti tokiam asmeniui anksčiau suteiktą tarptautinę apsaugą.

Pirma, dėl nacionalinės teisės nuostatos, kiek pagal ją ribojama atitinkamų asmenų ar jų atstovų galimybė susipažinti su konfidencialia informacija, kuria remiantis buvo priimti sprendimai panaikinti ar atsisakyti suteikti tarptautinę apsaugą dėl nacionalinio saugumo užtikrinimo priežasčių, atitikties Sąjungos teisei Teisingumo Teismas priminė, kad pagal Direktyvą 2013/32, kai valstybės narės apriboja prieigą prie šios informacijos ar šaltinių, kurių atskleidimas galėtų kilti pavojus, be kita ko, nacionaliniam saugumui arba tų šaltinių saugumui, valstybės narės privalo ne tik suteikti galimybę teismams, turintiems jurisdikciją spręsti dėl tarptautinės apsaugos sprendimų teisėtumo, susipažinti su šia informacija ar šaltiniais, bet ir savo nacionalinėje teisėje nustatyti atitinkamo asmens teisę į gynybą užtikrinančias procedūras. Nors valstybės narės gali suteikti galimybę susipažinti su minėta informacija atitinkamo asmens patarėjui, tokia procedūra nėra vienintelė valstybėms narėms suteikta galimybė laikytis minėto įsipareigojimo. Taigi konkreti šiuo tikslu vykdomų procedūrų tvarka nustatoma pagal kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemą, vadovaujantis valstybių narių procesinės autonomijos principu; vis dėlto ji neturi būti mažiau palanki nei ta, kuri taikoma panašioms vidaus situacijoms (lygiavertiškumo principas), ir dėl jos naudojimasis Sąjungos teisės sistemoje nustatytomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas).

Teisingumo Teismas taip pat priminė, kad teisė į gynybą nėra absoliuti ir su ja susijusi teisė susipažinti su byla gali būti apribota, atsižvelgiant į palyginimą tarp, viena vertus, atitinkamo asmens teisės į gerą administravimą bei teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir, kita vertus, interesų, kuriais remiamasi siekiant pateisinti bylos informacijos neatskleidimą tam asmeniui, ypač kai šie interesai susiję su nacionaliniu saugumu. Nors dėl tokio palyginimo, atsižvelgiant į pareigą laikytis Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio, negali būti taip, kad atitinkamo asmens teisė į gynybą taptų neveiksminga, o pačioje direktyvoje numatyta teisė pateikti skundą netektų prasmės, vis dėlto dėl minėto palyginimo tam tikri bylos duomenys atitinkamam asmeniui gali būti nepateikiami, jei šių duomenų atskleidimas gali tiesiogiai ir konkrečiai pakenkti atitinkamos valstybės narės nacionaliniam saugumui.

Antra, dėl nacionalinės teisės nuostatos, kiek pagal ją per procedūrą, per kurią priimami sprendimai panaikinti ar atsisakyti suteikti tarptautinę apsaugą, lemiamas vaidmuo suteikiamas nacionalinio saugumo srityje veikiančioms specializuotoms institucijoms, atitikties Sąjungos teisei Teisingumo Teismas nusprendė, kad tik sprendžiančioji institucija, kontroliuojama teismo, turi įvertinti visus svarbius faktus ir aplinkybes, įskaitant tuos, kurie susiję su Direktyvos 2011/95 straipsnių dėl pabėgėlio statuso panaikinimo, galiojimo nutraukimo ar atsisakymo pratęsti jo galiojimą arba straipsnių dėl statuso nesuteikimo taikymu. Be to, sprendžiančioji institucija savo sprendime turi nurodyti priežastis, paskatinusias priimti šį sprendimą. Taigi ji negali apsiriboti kitos institucijos priimto sprendimo įgyvendinimu ir vien šiuo pagrindu priimti sprendimą nesuteikti papildomos apsaugos arba panaikinti anksčiau suteiktą tarptautinę apsaugą. Priešingai, ji turi turėti visą reikšmingą informaciją ir, atsižvelgdama į ją, pati įvertinti faktus ir aplinkybes, kad būtų nustatyta jos sprendimo prasmė ir jis būtų išsamiai motyvuotas. Nors dalį informacijos, kurią kompetentinga valdžios institucija naudoja atlikdama savo vertinimą, gali pateikti už nacionalinį saugumą atsakingos specializuotos institucijos, ši institucija turi savarankiškai įvertinti šios informacijos apimtį ir jos svarbą priimtinam sprendimui. Todėl ji neprivalo remtis nemotyvuota nuomone, kurią pateikė tokios institucijos, remdamosi vertinimu, kurio faktinis pagrindas jai nebuvo pateiktas.

ES Teisingumo Teismo informacija

Back to top button