Naujausia LAT praktika: nuo civilinės atsakomybės statybos rangos teisiniuose santykiuose iki sutuoktinio duoto sutikimo sudaryti laidavimo sutartį kvalifikavimo vartojimo sutartimi

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija nutartyje dėl rangovo, statinio statybos vadovo ir statybos techninio prižiūrėtojo atsakomybę už atliktų statybos darbų trūkumus pasisakė, kad CK įtvirtintas statybos rangos santykių teisinis reglamentavimas grįstas, be kita ko, bendruoju sutarčių uždarumo principu, kurio esmė ta, kad sutartis, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis, sukuria teises ir pareigas tik ją sudariusioms šalims, todėl tik sutarties šalys gali reikšti reikalavimus dėl jos netinkamo vykdymo; sutartinės civilinės atsakomybės tikslas ir teikiamos apsaugos ribos – sutartį sudariusių asmenų interesų, susijusių su tinkamu sutarties įvykdymu, apsauga. Subrangos santykiams taikomos tos pačios taisyklės kaip ir rangos santykiams, nes subrangovas iš esmės turi tas pačias pareigas kaip ir rangovas, tik skiriasi šių pareigų apimtis. Tai reiškia, kad subrangovui, sudariusiam sutartį su generaliniu rangovu, taikomi tie patys reikalavimai kaip ir generaliniam rangovui – darbus atlikti kokybiškai, laiku bei laikantis norminiuose dokumentuose nustatytų reikalavimų. Taigi, sudarydamas subrangos sutartis, rangovas tampa užsakovu.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad statybos rangos sutartiniuose santykiuose statybos techninis prižiūrėtojas veikia kaip užsakovo atstovas, o statybos vadovas – kaip rangovo atstovas (darbuotojas). Dėl to, sprendžiant  statybos rangos sutarties šalių tarpusavio ginčą dėl sutarties vykdymo tinkamumo statybos techninio prižiūrėtojo ir/ar statybos vadovo veiksmai ar neveikimas turi būti vertinami atitinkamai kaip atlikti užsakovo ar rangovo ir nekeičia statybos rangos sutarties šalių sutarties sutartinių ar įstatyminių prievolių ir atsakomybės.

Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisės normas ir pateiktus išaiškinimus, formulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę dėl CK 6.697 straipsnio 3 dalies, reglamentuojančios statybos dalyvių atsakomybę už per garantinį terminą nustatomus statybos darbų defektus: ši teisės norma nenustato savarankiško ir pakankamo joje nurodytų subjektų civilinės atsakomybės pagrindo; kiekvienu atveju turi būti nustatomos konkrečių statybos dalyvių atsakomybės prievolei kilti būtinos sąlygos. 

_____

Nutartyje dėl valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties, sudarytos išnuomojus žemę ne aukciono būdu, nutraukimą prieš terminą nuomotojo iniciatyva, pasisakyta, kad teisiniams santykiams dėl valstybinės žemės būdingas imperatyvumas nepaneigia sutarčių teisės principų taikymo valstybinės žemės nuomos sutarties įgyvendinimui. Vienas iš svarbesnių sutarčių teisės principų, reikšmingų vertinant ir esminio sutarties pažeidimo buvimą, yra šalių kooperavimosi arba bendradarbiavimo principas. Tiek valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principai, įtvirtinti Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje, tiek ir sutarčių teisės principai įpareigoja valstybinę žemę patikėjimo teise valdantį subjektą elgtis rūpestingai ir apdairiai, taip pat bendradarbiauti su valstybinės žemės sklypo nuomininku.

Toks bendradarbiavimas ypač aktualus tokioje, kaip šioje byloje susiklosčiusi, situacijoje, kai valstybinės žemės sklypas buvo išnuomotas pakankamai ilgam terminui – 99 metams, o nuomininkė negalėjo įgyvendinti savo teisės statyti statinį nuomojamame valstybinės žemės sklype ne dėl nuo jos nepriklausančių priežasčių. Pati atsakovė elgėsi pasyviai, nebendradarbiavo su ieškove. Atsakovė, pasikeitus situacijai, kai Kauno miesto savivaldybės taryba išbraukė iš Kauno miesto degalinių išdėstymo schemos degalinę Nr. 72, kuri turėjo būti pastatyta ginčo valstybinės žemės sklype, nesiekė sutartyje nustatyti ieškovės (nuomininkės) teisės statyti statinius nuomojamame valstybiniame žemės sklype įgyvendinimo termino ir tvarkos, neperspėjo ieškovės dėl tinkamo, atsakovės nuomone, nuomininko teisės įgyvendinimo termino ir neragino ieškovės imtis aktyvių veiksmų jos teisei įgyvendinti per šį terminą. Tokioje situacijoje pasyvus atsakovės elgesys ir nepakankamas rūpestingumas neleidžia iš ieškovės reikalauti didesnio nei atsakovės rūpestingumo ir apdairumo. Šios ir pirmiau nurodytos byloje teismų nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovė, neįgyvendindama teisės statyti nuomojamame žemės sklype statinius, iš esmės pažeidė valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį, todėl atsakovė įgijo teisę nutraukti valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį pagal CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

_____

Nutartyje dėl sutuoktinio duoto sutikimo sudaryti laidavimo sutartį kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties, laiduotojo sutuoktinio atsakomybės už prievolės nevykdymą, pažymėta, kad atsakovės I. J. parašu išreikštas sutikimas laidavimo sutartyje yra laikytinas vienašaliu sandoriu. Šis atsakovės sutikimas yra įtvirtintas ieškovės ir atsakovo D. J. laidavimo sutartyje, yra jos dalis. Šiuo sutikimu buvo patvirtinta laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga, kad laiduotojo sutuoktinė patvirtina, jog buvo supažindinta su visomis iš laidavimo sutarties kylančiomis teisėmis ir pareigomis ir sutinka bei neprieštarauja, kad laiduotojas prisiimtų įsipareigojimus pagal šią laidavimo sutartį. Šis vienašalis sandoris sukuria pareigas ir teisines pasekmes atsakovei: remiantis CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktu laidavimo prievolė tampa bendrąja sutuoktinių prievole ir pagrindu laidavimu užtikrintą prievolę vykdyti iš bendro sutuoktinių turto. Tai reiškia, kad šio vienašalio sandorio pagrindu tarp atsakovės I. J. ir kitų laidavimo sutarties šalių atsirado prievoliniai teisiniai santykiai, o atsakovės duotas sutikimas, esant tam pagrindui, gali būti kvalifikuojamas kaip vartojimo sutartis ir, jį taip kvalifikavus, turi būti vertinamas taikant vartotojų apsaugą įtvirtinančias teisės normas. Dėl to nepagrįstais pripažintini apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad nagrinėjamu atveju atsakovės duotas sutikimas laidavimo sutartyje per se  nėra vartojimo sutartis ir jam negali būti taikomos vartojimo sutarčių instituto teisės normos. 

Įstatymas nereglamentuoja, koks turi būti vieno iš sutuoktinių sutikimas prievolei atsirasti, tačiau teisėjų kolegija pažymėjo, kad sutikimas turi būti aiškus, leidžiantis spręsti, jog jį davęs sutuoktinis žino, dėl kokios prievolės (apimties, termino ir kitų sąlygų) jis sutinka, ir supranta tokio sutikimo davimo teisinius padarinius. Laiduotojo sutuoktinio sutikimas sudaryti laidavimo sutartį nėra būtinas, tačiau jei sutuoktinis jį duoda, tai keičia ir laiduotojo prievolės pobūdį, todėl būtina išsiaiškinti ne tik kokią prievolę laidavo laiduotojas, bet ir dėl kokios laiduotojo prievolės sutiko sutuoktinis.

Konstatuota, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ginčui išspręsti aktuali laidavimo sutartis pripažinta galiojančia ir nepasibaigusia, yra neperžiūrėta apeliacine tvarka, kasacija dėl šios teismo sprendimo dalies negalima.