ESTT: apskaičiuojant senatvės pensiją turi būti įskaityti kitose valstybėse narėse įgyti vaiko auginimo laikotarpiai
Po to, kai dirbo Austrijoje kaip savarankiškai dirbantis asmuo, CC 1987 m. įsikūrė Belgijoje, kur jai gimė du vaikai, atitinkamai 1987 m. gruodžio 5 d. ir 1990 m. vasario 23 d. Nuo pirmojo vaiko gimimo ji visą laiką skyrė jiems auginti, niekur nedirbdama, neįgydama draudimo laikotarpių ir negaudama vaiko auginimo išmokų. Tas pats buvo Vengrijoje, kur 1991 m. gruodžio mėn. ji gyveno. 1993 m. vasario mėn. grįžusi į Austriją, CC ir toliau trylika mėnesių augino savo vaikus, tačiau buvo privalomai apdrausta ir mokėjo įmokas pagal Austrijos socialinės apsaugos sistemą. Vėliau iki išėjimo į pensiją ji dirbo ir mokėjo įmokas šioje valstybėje narėje. Gavusi prašymą skirti senatvės pensiją, Austrijos pensijų tarnyba 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimu jai pripažino šią teisę. Austrijoje įgyti vaiko auginimo laikotarpiai buvo prilyginti draudimo laikotarpiams ir jie buvo įskaityti apskaičiuojant jos pensijos dydį. Kita vertus, Belgijoje ir Vengrijoje įgyti laikotarpiai nebuvo įskaityti. CC užginčijo šį sprendimą tvirtindama, kad kitose valstybėse narėse įgyti vaiko auginimo laikotarpiai turi būti prilyginti draudimo laikotarpiams pagal SESV 21 straipsnį, kuriame įtvirtinta Sąjungos piliečių teisė laisvai judėti, nes ji iki šių laikotarpių įgijimo ir po jų dirbo ir buvo apdrausta pagal Austrijos socialinę apsaugos sistemą.
Atmetus CC apeliacinį skundą, ji pateikė kasacinį skundą Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija). Abejodamas dėl kitose valstybėse narėse įgytų vaiko auginimo laikotarpių įskaitymo senatvės pensijos apskaičiavimo tikslais, šis teismas paprašė Teisingumo Teismo išaiškinti Sąjungos antrinės teisės nuostatą, kuri šioje byloje taikoma ratione temporis. Iš tiesų, negalima atmesti galimybės, kad šioje nuostatoje išimtiniu pagrindu numatytos tokio įskaitymo sąlygos, o CC jų netenkina – tuo metu, kai prasidėjo pirmasis vaiko auginimo laikotarpis, ji Austrijoje nedirbo pagal darbo sutartį arba kaip savarankiškai dirbantis asmuo.
Savo sprendime Teisingumo Teismas atmetė šios nuostatos išimtinį pobūdį, kiek tai susiję su to paties asmens kitose valstybėse narėse įgytais vaiko auginimo laikotarpiais, ir patvirtino, kad nagrinėjamu atveju šiuos laikotarpius reikia įskaityti pagal SESV 21 straipsnį.
Pirma, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į jo formuluotę, kontekstą ir teisės akto, kurio dalis ji yra, tikslus, Reglamento Nr. 987/2009 44 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis vaiko auginimo laikotarpių, kuriuos tas pats asmuo įgijo įvairiose valstybėse narėse, įskaitymo nereglamentuoja išimtiniu pagrindu. Dėl šios nuostatos formuluotės Teisingumo Teismas pažymėjo, jog šioje nuostatoje nenurodyta, kad ja reglamentuojamas įskaitymas išimtiniu pagrindu ir kad nors šia nuostata kodifikuojama jos įsigaliojimo dieną šiuo klausimu priimta jurisprudencija, Sprendimas Reichel-Albert dar nebuvo paskelbtas, todėl, priimant Reglamentą Nr. 987/2009, į jame padarytas išvadas negalėjo būti atsižvelgta, kad jos galimai būtų kodifikuotos. Dėl Reglamento Nr. 987/2009 44 straipsnio konteksto Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į šio reglamento antraštinę dalį ir skyrių, kuriame yra šis straipsnis, patikslino, kad šioje nuostatoje įtvirtinta papildoma taisyklė, leidžianti padidinti tikimybę atitinkamiems asmenims, kad jų vaiko auginimo laikotarpiai bus visiškai įskaityti, ir taip kiek įmanoma išvengti to, kad jie nebūtų įskaityti.
Kiek tai susiję su Reglamento Nr. 987/2009 tikslu, aiškinimas, kad šio reglamento 44 straipsnyje reglamentuojamas vaiko auginimo laikotarpių, įgytų skirtingose valstybėse narėse, įskaitymas išimtiniu pagrindu reikštų, kad už pensijos mokėjimą atsakingai valstybei narei, kurioje asmuo išimtinai dirbo ir mokėjo įmokas tiek iki savo gyvenamosios vietos perkėlimo į kitą valstybę narę, kurioje jis visą savo laiką paskyrė vaikų auginimui, tiek po to, leidžiama tokios pensijos skyrimo tikslais atsisakyti įskaityti vaiko auginimo laikotarpius, kuriuos šis asmuo įgijo šioje kitoje valstybėje narėje, taigi, sudaryti jam mažiau palankias sąlygas vien dėl to, kad jis įgyvendino savo teisę laisvai judėti. Toks aiškinimas prieštarautų šiuo reglamentu siekiamiems tikslams, visų pirma tikslui užtikrinti SESV 21 straipsnyje įtvirtinto laisvo judėjimo principo laikymąsi, todėl kiltų grėsmė šio reglamento 44 straipsnio veiksmingumui.
Antra, Teisingumo Teismas nusprendė, kad, siekiant užtikrinti šio principo laikymąsi, Sprendime Reichel‑Albert padarytos išvados gali būti taikomos tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai atitinkamas asmuo netenkina šioje nuostatoje nustatytos sąlygos dirbti darbą pagal darbo sutartį arba kaip savarankiškai dirbantis asmuo tam, kad senatvės pensijos skyrimo tikslais už pensijos mokėjimą atsakinga valstybės narė įskaitytų vaiko auginimo laikotarpius, kuriuos jis įgijo kitose valstybėse narėse. Taigi ši valstybė narė turi įskaityti šiuos laikotarpius pagal SESV 21 straipsnį, nes šis asmuo išimtinai dirbo ir mokėjo įmokas minėtoje valstybėje narėje tiek iki savo gyvenamosios vietos perkėlimo į kitą valstybę narę, kurioje jis įgijo minėtus laikotarpius, tiek po to.
Teisingumo Teismas konstatavo, kad, kaip ir Sprendime Reichel‑Albert nagrinėta situacija, egzistuoja pakankamas ryšys tarp CC užsienyje įgytų vaiko auginimo laikotarpių ir draudimo laikotarpių, įgytų dėl profesinės veiklos vykdymo Austrijoje. Taigi, siekiant pripažinti ir įskaityti šiuos laikotarpius, šios valstybės narės teisės aktai turi būti taikomi, kai ši valstybė narė skiria senatvės pensiją. Jei CC nebūtų išvykusi iš Austrijos, jos vaiko auginimo laikotarpiai būtų įskaityti apskaičiuojant jos Austrijos senatvės pensiją. Taigi, kaip ir suinteresuotasis asmuo byloje, kurioje priimtas Sprendimas Reichel‑Albert, ji atsidūrė mažiau palankioje padėtyje vien dėl to, kad pasinaudojo teise laisvai judėti, o tai prieštarauja SESV 21 straipsniui.
ES Teisingumo Teismo informacija
