Konstitucinis Teismas nagrinės prašymą įvertinti kai kurių Vyriausybės nutarimo nuostatų, susijusių su galimybių paso įvedimu, konstitucingumą ir nenagrinės prašymo įvertinti Prezidento dekreto dėl teikimo Seimui skirti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją atitiktį Konstitucijai ir įstatymams
Konstitucinis Teismas šios dienos sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo Seimo 2022 m. birželio 30 d. nutarime Nr. XIV-1291 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2022 m. kovo 29 d. dekreto Nr. 1K-913 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui skirti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją“ 1 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymui, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymui“ išdėstytą prašymą ištirti, ar Respublikos Prezidento 2022 m. kovo 29 d. dekreto Nr. 1K-913 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui skirti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją“ 1 straipsnis tiek, kiek juo teikta Seimui skirti Egidijų Šileikį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju, kai nėra pateikta duomenų, ar siūlomas pretendentas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus atitinka Teismų įstatyme ir Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme keliamus reikalavimus, kiek tai susiję su sveikatos patikrinimu ir sveikatos pažymos pateikimo tvarka ir Valstybės saugumo departamento atliekamu kandidato patikrinimu skiriant buvusį Konstitucinio Teismo teisėją į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 112 straipsnio 6 dalies nuostatai, kad asmuo, paskirtas teisėju, prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai, 115 straipsnio 3 punkto nuostatai, kad teisėjas atleidžiamas iš pareigų dėl sveikatos būklės, konstituciniams atsakingo valdymo, teisingumo, teisinės valstybės principams, taip pat Teismų įstatymo 51 straipsnio 1 daliai, 531 straipsnio 1, 2 dalims, 532 straipsnio 1 daliai, 60, 68 straipsniams, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 8 daliai.
Konstitucinis Teismas sprendime pažymėjo, kad ginčytas Respublikos Prezidento 2022 m. kovo 29 d. dekretas yra individualaus pobūdžio, vienkartinio taikymo aktas, kuris, Seimui balsavus dėl jame nurodyto asmens skyrimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju, yra įgyvendintas, jis nebegali būti taikomas, o jo reguliuojami teisiniai santykiai jau yra pasibaigę ir nebegali sukelti teisinių padarinių.
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje teisės aktai (jų dalys), kurie atitinkamų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo metu oficialiai galiojo, bet nebegalėjo būti taikomi dėl to, kad turėjo būti taikomi vėliau išleisti ir (arba) aukštesnės teisinės galios teisės aktai (jų dalys), atitinkamus santykius sureguliavę kitaip negu ginčijami teisės aktai (jų dalys), buvo prilyginti negaliojantiems teisės aktams (jų dalims). Negaliojantiems teisės aktams (jų dalims) prilyginti ir laikinai taikomi teisės aktai (jų dalys), kurių taikymo nustatytas terminas ir jais reguliuoti santykiai yra pasibaigę, nors šie aktai (jų dalys) nėra oficialiai pripažinti negaliojančiais.
Konstitucinis Teismas nutarimuose yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, ir ginčijamas teisės aktas (jo dalis) yra prilygintinas nebegaliojantiems teisės aktams (jų dalims), nors šis aktas (jo dalis) nėra oficialiai pripažintas negaliojančiu, Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi teisę nutraukti pradėtą teiseną.
Paminėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad, Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalies, 107 straipsnio 3 dalies nuostatomis įtvirtinus individualaus konstitucinio skundo institutą, iki tol suformuota oficialioji konstitucinė doktrina, įtvirtinanti Konstitucinio Teismo įgaliojimus tirti ir negaliojančių įstatymų, kitų teisės aktų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams), Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra plėtojama atsižvelgiant ir į tai, kad į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucijos 105 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytų aktų gali kreiptis ir Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodyti asmenys.
Taigi tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai nei teismai ir Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodyti asmenys, o ginčijamas teisės aktas (jo dalis) prilygintinas nebegaliojantiems teisės aktams (jų dalims), nors šis aktas (jo dalis) nėra oficialiai pripažintas negaliojančiu, Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos aplinkybes, turi teisę nutraukti pradėtą teiseną arba atitinkamai atsisakyti nagrinėti prašymą ištirti tokio teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams).
Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad kai atitinkamas teisės aktas ne tik negalioja, bet ir apskritai negali būti taikomas, Konstitucinis Teismas turi diskreciją spręsti dėl tokio teisės akto konstitucingumo tyrimo. Konstitucinis Teismas, vykdydamas konstitucinius įgaliojimus, tuo atveju, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai nei teismai ir Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodyti asmenys, o ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybes konstatavęs, kad nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos neišsprendus iš esmės galėtų būti sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes, be kita ko, Konstitucijos ginamą viešąjį interesą, negali nutraukti pradėtos teisenos (bylos) arba atsisakyti nagrinėti prašymo.
Pareiškėjas savo prašyme, ginčydamas Respublikos Prezidento dekreto konstitucingumą, be kita ko, nurodė, kad jo tyrimas išlieka aktualus dėl iš Konstitucijos kylančių reikalavimų (kandidato į teisėjus lojalumo valstybei, valstybės pasitikėjimo šiuo asmeniu, teisės dirbti su valstybės paslaptimi ir sveikatos patikros aspektais), kurių turi būti paisoma formuojant teisėjų korpusą, atskleidimo, jų reikšmės teisėjų skyrimui, t. y. teisminės valdžios formavimui, ateityje.
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad įstatymais reguliuojant, be kita ko, teisėjų paskyrimo į pareigas tvarką, kitus santykius, susijusius su teisėjų paskyrimu į pareigas, turi būti paisoma Konstitucijos, be kita ko, joje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo. Vadinasi, pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, turi įgaliojimus reguliuoti teisėjų paskyrimo į pareigas klausimus.
Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo Seimo prašymas grindžiamas, be kita ko, tuo, kad Respublikos Prezidento 2022 m. kovo 29 d. dekretu Seimui skirti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas buvo pateikta asmens kandidatūra, kuri neatitiko Teismų įstatymo ir Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo keliamų reikalavimų, nors apie tai buvo žinoma. Ši kandidatūra, pasak pareiškėjo, buvo pateikta skubotai, neįsitikinus, kad pretendentas atitinka minėtuose įstatymuose nustatytus reikalavimus, neatsižvelgus į akivaizdžias kliūtis ir jų nepašalinus.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad iš nurodytų pareiškėjo prašyme išdėstytų argumentų matyti, jog Respublikos Prezidento 2022 m. kovo 29 d. dekreto 1 straipsnio tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijai ir įstatymams klausimas keliamas iš esmės dėl to, kad, pareiškėjo nuomone, jį priimant nebuvo tinkamai laikytasi įstatymų leidėjo nustatytos teisėjų paskyrimo į pareigas tvarkos, kartu ir tam tikrų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų. Vadinasi, šiuo atveju keliamas klausimas būtent dėl nebegaliojančiam teisės aktui prilyginto akto atitikties Konstitucijai ir įstatymams, tačiau prašyme nėra keliamas klausimas, ar įstatymuose yra nustatyta Konstituciją atitinkanti teisėjų paskyrimo į pareigas tvarka, be kita ko, kaip patikrinama, ar asmenys, kuriuos siekiama skirti į tam tikras teisėjo pareigas, atitinka jiems keliamus reikalavimus.
Taigi Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė ir nepagrindė, kodėl, neišsprendus konstitucinės justicijos bylos būtent dėl ginčyto Respublikos Prezidento 2022 m. kovo 29 d. dekreto, kuris jau yra įgyvendintas, nebegali būti taikomas, o jo reguliuojami teisiniai santykiai yra pasibaigę ir nebegali sukelti teisinių padarinių, atitikties tiek, kiek nurodyta, Konstitucijai ir įstatymams, galėtų būti sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes, tarp jų ir Konstitucijos ginamą viešąjį interesą. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, turėdamas įgaliojimus reguliuoti teisėjų paskyrimo į pareigas klausimus, siekdamas pašalinti teisėjų paskyrimo į pareigas tvarkos taikymo praktikoje neaiškumus, turi diskreciją, paisydamas Konstitucijos, pakoreguoti atitinkamą teisinį reguliavimą.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad ginčytas Respublikos Prezidento 2022 m. kovo 29 d. dekretas, kuriuo Seimui pateiktas kandidatas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus, dėl kurio Seimas balsavo 2022 m. birželio 7 d. posėdyje ir šio kandidato nepaskyrė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju, prieštaravo Konstitucijai, jokia teisėkūros subjektų intervencija į tą teisinį reguliavimą nebebūtų galima, nes atitinkami teisės aktai buvo skirti reguliuoti santykiams, kurie jau yra pasibaigę.
Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, tokia intervencija būtų beprasmė, iracionali, nes reikštų, kad atitinkami teisėkūros subjektai imasi reguliuoti – vadinasi, bando pakeisti, – praeitį. Tokia pat beprasmė būtų ir Konstitucinio Teismo intervencija į teisinį reguliavimą, kuris nebegali būti taikomas ir kurio pagrindu atsiradę teisiniai santykiai yra pasibaigę. Tad jeigu ginčyto Respublikos Prezidento 2022 m. kovo 29 d. dekreto atitiktis Konstitucijai ir įstatymams būtų tiriama, tai būtų savitikslis dalykas, o ne toks tyrimas, kuris galėtų nulemti konstitucinio teisingumo įvykdymą.
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad savitikslis prašymas ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai vertintinas kaip nežinybingas Konstituciniam Teismui.
Konstitucinis Teismas šios dienos sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo Seimo 2022 m. birželio 30 d. nutarime Nr. XIV-1291 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2022 m. kovo 29 d. dekreto Nr. 1K-913 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui skirti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją“ 1 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymui, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymui“ išdėstytą prašymą ištirti, ar Respublikos Prezidento 2022 m. kovo 29 d. dekreto Nr. 1K-913 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui skirti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją“ 1 straipsnis tiek, kiek juo teikta Seimui skirti Egidijų Šileikį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju, kai nėra pateikta duomenų, ar siūlomas pretendentas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus atitinka Teismų įstatyme ir Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme keliamus reikalavimus, kiek tai susiję su sveikatos patikrinimu ir sveikatos pažymos pateikimo tvarka ir Valstybės saugumo departamento atliekamu kandidato patikrinimu skiriant buvusį Konstitucinio Teismo teisėją į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 112 straipsnio 6 dalies nuostatai, kad asmuo, paskirtas teisėju, prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai, 115 straipsnio 3 punkto nuostatai, kad teisėjas atleidžiamas iš pareigų dėl sveikatos būklės, konstituciniams atsakingo valdymo, teisingumo, teisinės valstybės principams, taip pat Teismų įstatymo 51 straipsnio 1 daliai, 531 straipsnio 1, 2 dalims, 532 straipsnio 1 daliai, 60, 68 straipsniams, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 8 daliai.
Konstitucinis Teismas sprendime pažymėjo, kad ginčytas Respublikos Prezidento 2022 m. kovo 29 d. dekretas yra individualaus pobūdžio, vienkartinio taikymo aktas, kuris, Seimui balsavus dėl jame nurodyto asmens skyrimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju, yra įgyvendintas, jis nebegali būti taikomas, o jo reguliuojami teisiniai santykiai jau yra pasibaigę ir nebegali sukelti teisinių padarinių.
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje teisės aktai (jų dalys), kurie atitinkamų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo metu oficialiai galiojo, bet nebegalėjo būti taikomi dėl to, kad turėjo būti taikomi vėliau išleisti ir (arba) aukštesnės teisinės galios teisės aktai (jų dalys), atitinkamus santykius sureguliavę kitaip negu ginčijami teisės aktai (jų dalys), buvo prilyginti negaliojantiems teisės aktams (jų dalims). Negaliojantiems teisės aktams (jų dalims) prilyginti ir laikinai taikomi teisės aktai (jų dalys), kurių taikymo nustatytas terminas ir jais reguliuoti santykiai yra pasibaigę, nors šie aktai (jų dalys) nėra oficialiai pripažinti negaliojančiais.
Konstitucinis Teismas nutarimuose yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, ir ginčijamas teisės aktas (jo dalis) yra prilygintinas nebegaliojantiems teisės aktams (jų dalims), nors šis aktas (jo dalis) nėra oficialiai pripažintas negaliojančiu, Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi teisę nutraukti pradėtą teiseną.
Paminėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad, Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalies, 107 straipsnio 3 dalies nuostatomis įtvirtinus individualaus konstitucinio skundo institutą, iki tol suformuota oficialioji konstitucinė doktrina, įtvirtinanti Konstitucinio Teismo įgaliojimus tirti ir negaliojančių įstatymų, kitų teisės aktų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams), Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra plėtojama atsižvelgiant ir į tai, kad į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucijos 105 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytų aktų gali kreiptis ir Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodyti asmenys.
Taigi tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai nei teismai ir Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodyti asmenys, o ginčijamas teisės aktas (jo dalis) prilygintinas nebegaliojantiems teisės aktams (jų dalims), nors šis aktas (jo dalis) nėra oficialiai pripažintas negaliojančiu, Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos aplinkybes, turi teisę nutraukti pradėtą teiseną arba atitinkamai atsisakyti nagrinėti prašymą ištirti tokio teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams).
Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad kai atitinkamas teisės aktas ne tik negalioja, bet ir apskritai negali būti taikomas, Konstitucinis Teismas turi diskreciją spręsti dėl tokio teisės akto konstitucingumo tyrimo. Konstitucinis Teismas, vykdydamas konstitucinius įgaliojimus, tuo atveju, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai nei teismai ir Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodyti asmenys, o ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybes konstatavęs, kad nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos neišsprendus iš esmės galėtų būti sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes, be kita ko, Konstitucijos ginamą viešąjį interesą, negali nutraukti pradėtos teisenos (bylos) arba atsisakyti nagrinėti prašymo.
Pareiškėjas savo prašyme, ginčydamas Respublikos Prezidento dekreto konstitucingumą, be kita ko, nurodė, kad jo tyrimas išlieka aktualus dėl iš Konstitucijos kylančių reikalavimų (kandidato į teisėjus lojalumo valstybei, valstybės pasitikėjimo šiuo asmeniu, teisės dirbti su valstybės paslaptimi ir sveikatos patikros aspektais), kurių turi būti paisoma formuojant teisėjų korpusą, atskleidimo, jų reikšmės teisėjų skyrimui, t. y. teisminės valdžios formavimui, ateityje.
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad įstatymais reguliuojant, be kita ko, teisėjų paskyrimo į pareigas tvarką, kitus santykius, susijusius su teisėjų paskyrimu į pareigas, turi būti paisoma Konstitucijos, be kita ko, joje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo. Vadinasi, pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, turi įgaliojimus reguliuoti teisėjų paskyrimo į pareigas klausimus.
Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo Seimo prašymas grindžiamas, be kita ko, tuo, kad Respublikos Prezidento 2022 m. kovo 29 d. dekretu Seimui skirti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas buvo pateikta asmens kandidatūra, kuri neatitiko Teismų įstatymo ir Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo keliamų reikalavimų, nors apie tai buvo žinoma. Ši kandidatūra, pasak pareiškėjo, buvo pateikta skubotai, neįsitikinus, kad pretendentas atitinka minėtuose įstatymuose nustatytus reikalavimus, neatsižvelgus į akivaizdžias kliūtis ir jų nepašalinus.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad iš nurodytų pareiškėjo prašyme išdėstytų argumentų matyti, jog Respublikos Prezidento 2022 m. kovo 29 d. dekreto 1 straipsnio tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijai ir įstatymams klausimas keliamas iš esmės dėl to, kad, pareiškėjo nuomone, jį priimant nebuvo tinkamai laikytasi įstatymų leidėjo nustatytos teisėjų paskyrimo į pareigas tvarkos, kartu ir tam tikrų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų. Vadinasi, šiuo atveju keliamas klausimas būtent dėl nebegaliojančiam teisės aktui prilyginto akto atitikties Konstitucijai ir įstatymams, tačiau prašyme nėra keliamas klausimas, ar įstatymuose yra nustatyta Konstituciją atitinkanti teisėjų paskyrimo į pareigas tvarka, be kita ko, kaip patikrinama, ar asmenys, kuriuos siekiama skirti į tam tikras teisėjo pareigas, atitinka jiems keliamus reikalavimus.
Taigi Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė ir nepagrindė, kodėl, neišsprendus konstitucinės justicijos bylos būtent dėl ginčyto Respublikos Prezidento 2022 m. kovo 29 d. dekreto, kuris jau yra įgyvendintas, nebegali būti taikomas, o jo reguliuojami teisiniai santykiai yra pasibaigę ir nebegali sukelti teisinių padarinių, atitikties tiek, kiek nurodyta, Konstitucijai ir įstatymams, galėtų būti sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes, tarp jų ir Konstitucijos ginamą viešąjį interesą. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, turėdamas įgaliojimus reguliuoti teisėjų paskyrimo į pareigas klausimus, siekdamas pašalinti teisėjų paskyrimo į pareigas tvarkos taikymo praktikoje neaiškumus, turi diskreciją, paisydamas Konstitucijos, pakoreguoti atitinkamą teisinį reguliavimą.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad ginčytas Respublikos Prezidento 2022 m. kovo 29 d. dekretas, kuriuo Seimui pateiktas kandidatas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus, dėl kurio Seimas balsavo 2022 m. birželio 7 d. posėdyje ir šio kandidato nepaskyrė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju, prieštaravo Konstitucijai, jokia teisėkūros subjektų intervencija į tą teisinį reguliavimą nebebūtų galima, nes atitinkami teisės aktai buvo skirti reguliuoti santykiams, kurie jau yra pasibaigę.
Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, tokia intervencija būtų beprasmė, iracionali, nes reikštų, kad atitinkami teisėkūros subjektai imasi reguliuoti – vadinasi, bando pakeisti, – praeitį. Tokia pat beprasmė būtų ir Konstitucinio Teismo intervencija į teisinį reguliavimą, kuris nebegali būti taikomas ir kurio pagrindu atsiradę teisiniai santykiai yra pasibaigę. Tad jeigu ginčyto Respublikos Prezidento 2022 m. kovo 29 d. dekreto atitiktis Konstitucijai ir įstatymams būtų tiriama, tai būtų savitikslis dalykas, o ne toks tyrimas, kuris galėtų nulemti konstitucinio teisingumo įvykdymą.
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad savitikslis prašymas ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai vertintinas kaip nežinybingas Konstituciniam Teismui.
Konstitucinis Teismas šios dienos sprendimu priėmė nagrinėti pareiškėjo Kauno apygardos teismo prašymą ištirti, ar Konstitucijos 20 straipsnio 1 daliai, 29 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams neprieštaravo Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ (toliau – Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimas) 3.1.1 papunktis (2021 m. rugsėjo 29 d. redakcija), 3.1.1.1–3.1.1.3 papunkčiai (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) tiek, kiek juose įtvirtinti reikalavimai asmenims atitikti nustatytus medicininius kriterijus kaip sąlyga kontaktiniu būdu teikiamoms paslaugoms gauti, ūkinei veiklai vykdyti, komerciniams ir nekomerciniams kultūros, pramogų, sporto renginiams, švenčių mugėms, festivaliams ar kitiems tam tikrą laiką trunkantiems organizuotų žmonių susibūrimams viešoje vietoje iš anksto nustatytu laiku organizuoti, ir 31 punktas (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, jog asmenys, neatitinkantys nė vieno iš šio nutarimo 3.1.1 papunktyje nurodytų kriterijų, kontaktiniu būdu gali būti aptarnaujami tik kai teikiamos 31.1–31.25 papunkčiuose išvardytos paslaugos ir vykdomos juose nurodytos ūkinės veiklos.
Pareiškėjas į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs baudžiamąją bylą, pradėtą pagal asmens, nuteisto už tai, kad, siekdamas patekti į prekybos centro patalpas, karantino režimo priemonių laikymosi kontrolę atliekančiam darbuotojui pateikė kito asmens vardu išduotą galimybių pasą, apeliacinį skundą.
Pareiškėjas prašyme nurodo, kad ginčijamose Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo, t. y. poįstatyminio teisės akto, nuostatose buvo įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kuriuo buvo tiesiogiai apribotos asmens teisės ir laisvės arba nustatytos asmens teisių įgyvendinimo sąlygos, nors pagal Konstituciją asmens teisių ribojimo sąlygos gali būti nustatytos tik įstatyme. Kadangi, pasak pareiškėjo, Konstitucijoje nėra numatyta deleguotoji įstatymų leidybos teisė, Vyriausybė negalėjo nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris turi būti nustatytas tik įstatyme.
Pareiškėjas taip pat pažymi, kad konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principai ginčijamomis Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo nuostatomis, pasak pareiškėjo, buvo pažeisti, be kita ko, ir dėl to, kad jose įtvirtinti asmens teisių ribojimai nebuvo laikini, t. y. jie buvo įtvirtinti nenurodant konkretaus jų galiojimo termino, taigi buvo priimti kaip galiojantys neterminuotai. Pareiškėjas nurodo, kad net griežčiausius specialiuosius teisinius režimus, t. y. nepaprastąją ir karo padėtį, reglamentuojantys įstatymai nustato, jog asmens teisės gali būti ribojamos tik laikinai.
Kadangi ginčijamu teisiniu reguliavimu, pasak pareiškėjo, ribojama asmens teisė į laisvę, tokia situacija, kai minėtus ribojimus nustatantis teisinis reguliavimas galioja neterminuotai, konstituciškai negalima ir nepateisinama. Tokiu teisiniu reguliavimu buvo pažeisti konstituciniai teisinės valstybės, atsakingo valdymo principai.
Pareiškėjas taip pat pažymi, kad asmenys, neatitikę ginčijamose Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo nuostatose įtvirtintų kriterijų, t. y. nepasiskiepiję atitinkama vakcina, nepersirgę COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) ar neatlikę COVID-19 tyrimo (ir negavę neigiamo atsakymo), negalėjo laisvai naudotis įprastomis kasdienėmis paslaugomis, jų galimybės gyventi įprastą gyvenimą buvo nepagrįstai pasunkintos, t. y. jie negalėjo naudotis Konstitucijos 20 straipsnio 1 dalyje jiems suteikta teise į žmogaus laisvės neliečiamumą.
Be to, pasak pareiškėjo, asmenys, neatitikę nurodytų kriterijų ir negalėję naudotis kitomis, nei nurodyta, kontaktinėmis paslaugomis, buvo diskriminuojami asmenų, kurie šiuos kriterijus atitiko, atžvilgiu. Pareiškėjo manymu, abi nurodytos asmenų grupės galėjo būti koronaviruso platintojos, todėl nebuvo pagrindo jų traktuoti skirtingai, t. y. nebuvo objektyvaus pagrindo vieniems suteikti tam tikras teises ir laisves, o kitiems jas atitinkamai riboti. Todėl, pareiškėjo nuomone, ginčijamomis Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo nuostatomis nustatytas ribojimas prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, įtvirtinančiam asmenų lygiateisiškumo principą.
Konstitucinis Teismas sprendime konstatavo, kad pareiškėjo prašymas atitinka Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytus reikalavimus, ir priėmė jį nagrinėti Konstituciniame Teisme.
_____
Konstitucinis Teismas šios dienos sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo Seimo 2022 m. birželio 30 d. nutarime Nr. XIV-1291 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento 2022 m. kovo 29 d. dekreto Nr. 1K-913 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui skirti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją“ 1 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymui, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymui“ išdėstytą prašymą ištirti, ar Respublikos Prezidento 2022 m. kovo 29 d. dekreto Nr. 1K-913 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui skirti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją“ 1 straipsnis tiek, kiek juo teikta Seimui skirti Egidijų Šileikį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju, kai nėra pateikta duomenų, ar siūlomas pretendentas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus atitinka Teismų įstatyme ir Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme keliamus reikalavimus, kiek tai susiję su sveikatos patikrinimu ir sveikatos pažymos pateikimo tvarka ir Valstybės saugumo departamento atliekamu kandidato patikrinimu skiriant buvusį Konstitucinio Teismo teisėją į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 112 straipsnio 6 dalies nuostatai, kad asmuo, paskirtas teisėju, prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai, 115 straipsnio 3 punkto nuostatai, kad teisėjas atleidžiamas iš pareigų dėl sveikatos būklės, konstituciniams atsakingo valdymo, teisingumo, teisinės valstybės principams, taip pat Teismų įstatymo 51 straipsnio 1 daliai, 531 straipsnio 1, 2 dalims, 532 straipsnio 1 daliai, 60, 68 straipsniams, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 8 daliai.
Konstitucinis Teismas sprendime pažymėjo, kad ginčytas Respublikos Prezidento 2022 m. kovo 29 d. dekretas yra individualaus pobūdžio, vienkartinio taikymo aktas, kuris, Seimui balsavus dėl jame nurodyto asmens skyrimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju, yra įgyvendintas, jis nebegali būti taikomas, o jo reguliuojami teisiniai santykiai jau yra pasibaigę ir nebegali sukelti teisinių padarinių.
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje teisės aktai (jų dalys), kurie atitinkamų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo metu oficialiai galiojo, bet nebegalėjo būti taikomi dėl to, kad turėjo būti taikomi vėliau išleisti ir (arba) aukštesnės teisinės galios teisės aktai (jų dalys), atitinkamus santykius sureguliavę kitaip negu ginčijami teisės aktai (jų dalys), buvo prilyginti negaliojantiems teisės aktams (jų dalims). Negaliojantiems teisės aktams (jų dalims) prilyginti ir laikinai taikomi teisės aktai (jų dalys), kurių taikymo nustatytas terminas ir jais reguliuoti santykiai yra pasibaigę, nors šie aktai (jų dalys) nėra oficialiai pripažinti negaliojančiais.
Konstitucinis Teismas nutarimuose yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, ir ginčijamas teisės aktas (jo dalis) yra prilygintinas nebegaliojantiems teisės aktams (jų dalims), nors šis aktas (jo dalis) nėra oficialiai pripažintas negaliojančiu, Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi teisę nutraukti pradėtą teiseną.
Paminėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad, Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalies, 107 straipsnio 3 dalies nuostatomis įtvirtinus individualaus konstitucinio skundo institutą, iki tol suformuota oficialioji konstitucinė doktrina, įtvirtinanti Konstitucinio Teismo įgaliojimus tirti ir negaliojančių įstatymų, kitų teisės aktų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams), Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra plėtojama atsižvelgiant ir į tai, kad į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucijos 105 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytų aktų gali kreiptis ir Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodyti asmenys.
Taigi tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai nei teismai ir Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodyti asmenys, o ginčijamas teisės aktas (jo dalis) prilygintinas nebegaliojantiems teisės aktams (jų dalims), nors šis aktas (jo dalis) nėra oficialiai pripažintas negaliojančiu, Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos aplinkybes, turi teisę nutraukti pradėtą teiseną arba atitinkamai atsisakyti nagrinėti prašymą ištirti tokio teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams).
Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad kai atitinkamas teisės aktas ne tik negalioja, bet ir apskritai negali būti taikomas, Konstitucinis Teismas turi diskreciją spręsti dėl tokio teisės akto konstitucingumo tyrimo. Konstitucinis Teismas, vykdydamas konstitucinius įgaliojimus, tuo atveju, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai nei teismai ir Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodyti asmenys, o ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybes konstatavęs, kad nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos neišsprendus iš esmės galėtų būti sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes, be kita ko, Konstitucijos ginamą viešąjį interesą, negali nutraukti pradėtos teisenos (bylos) arba atsisakyti nagrinėti prašymo.
Pareiškėjas savo prašyme, ginčydamas Respublikos Prezidento dekreto konstitucingumą, be kita ko, nurodė, kad jo tyrimas išlieka aktualus dėl iš Konstitucijos kylančių reikalavimų (kandidato į teisėjus lojalumo valstybei, valstybės pasitikėjimo šiuo asmeniu, teisės dirbti su valstybės paslaptimi ir sveikatos patikros aspektais), kurių turi būti paisoma formuojant teisėjų korpusą, atskleidimo, jų reikšmės teisėjų skyrimui, t. y. teisminės valdžios formavimui, ateityje.
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad įstatymais reguliuojant, be kita ko, teisėjų paskyrimo į pareigas tvarką, kitus santykius, susijusius su teisėjų paskyrimu į pareigas, turi būti paisoma Konstitucijos, be kita ko, joje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo. Vadinasi, pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, turi įgaliojimus reguliuoti teisėjų paskyrimo į pareigas klausimus.
Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo Seimo prašymas grindžiamas, be kita ko, tuo, kad Respublikos Prezidento 2022 m. kovo 29 d. dekretu Seimui skirti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigas buvo pateikta asmens kandidatūra, kuri neatitiko Teismų įstatymo ir Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo keliamų reikalavimų, nors apie tai buvo žinoma. Ši kandidatūra, pasak pareiškėjo, buvo pateikta skubotai, neįsitikinus, kad pretendentas atitinka minėtuose įstatymuose nustatytus reikalavimus, neatsižvelgus į akivaizdžias kliūtis ir jų nepašalinus.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad iš nurodytų pareiškėjo prašyme išdėstytų argumentų matyti, jog Respublikos Prezidento 2022 m. kovo 29 d. dekreto 1 straipsnio tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijai ir įstatymams klausimas keliamas iš esmės dėl to, kad, pareiškėjo nuomone, jį priimant nebuvo tinkamai laikytasi įstatymų leidėjo nustatytos teisėjų paskyrimo į pareigas tvarkos, kartu ir tam tikrų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų. Vadinasi, šiuo atveju keliamas klausimas būtent dėl nebegaliojančiam teisės aktui prilyginto akto atitikties Konstitucijai ir įstatymams, tačiau prašyme nėra keliamas klausimas, ar įstatymuose yra nustatyta Konstituciją atitinkanti teisėjų paskyrimo į pareigas tvarka, be kita ko, kaip patikrinama, ar asmenys, kuriuos siekiama skirti į tam tikras teisėjo pareigas, atitinka jiems keliamus reikalavimus.
Taigi Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė ir nepagrindė, kodėl, neišsprendus konstitucinės justicijos bylos būtent dėl ginčyto Respublikos Prezidento 2022 m. kovo 29 d. dekreto, kuris jau yra įgyvendintas, nebegali būti taikomas, o jo reguliuojami teisiniai santykiai yra pasibaigę ir nebegali sukelti teisinių padarinių, atitikties tiek, kiek nurodyta, Konstitucijai ir įstatymams, galėtų būti sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes, tarp jų ir Konstitucijos ginamą viešąjį interesą. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, turėdamas įgaliojimus reguliuoti teisėjų paskyrimo į pareigas klausimus, siekdamas pašalinti teisėjų paskyrimo į pareigas tvarkos taikymo praktikoje neaiškumus, turi diskreciją, paisydamas Konstitucijos, pakoreguoti atitinkamą teisinį reguliavimą.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad ginčytas Respublikos Prezidento 2022 m. kovo 29 d. dekretas, kuriuo Seimui pateiktas kandidatas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus, dėl kurio Seimas balsavo 2022 m. birželio 7 d. posėdyje ir šio kandidato nepaskyrė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju, prieštaravo Konstitucijai, jokia teisėkūros subjektų intervencija į tą teisinį reguliavimą nebebūtų galima, nes atitinkami teisės aktai buvo skirti reguliuoti santykiams, kurie jau yra pasibaigę.
Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, tokia intervencija būtų beprasmė, iracionali, nes reikštų, kad atitinkami teisėkūros subjektai imasi reguliuoti – vadinasi, bando pakeisti, – praeitį. Tokia pat beprasmė būtų ir Konstitucinio Teismo intervencija į teisinį reguliavimą, kuris nebegali būti taikomas ir kurio pagrindu atsiradę teisiniai santykiai yra pasibaigę. Tad jeigu ginčyto Respublikos Prezidento 2022 m. kovo 29 d. dekreto atitiktis Konstitucijai ir įstatymams būtų tiriama, tai būtų savitikslis dalykas, o ne toks tyrimas, kuris galėtų nulemti konstitucinio teisingumo įvykdymą.
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad savitikslis prašymas ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai vertintinas kaip nežinybingas Konstituciniam Teismui.
Konstitucinio Teismo informacija
