LAT naujausių nutarčių apžvalga: nuo asmens garbės ir orumo gynimo iki nesusituokusių asmenų turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėjų kolegija nutartyje dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nutraukus civilinę bylą, paskirstymo nusprendė, kad ieškinio pateikimą teismui ir ieškovės bylinėjimosi išlaidų susidarymą nagrinėjamoje byloje nulėmė netinkamas atsakovės elgesys, t. y. tai, kad atsakovė teisės aktų nustatyta tvarka laiku nevykdė pareigos, dėl to ieškovė buvo priversta kreiptis į teismą ir patirti papildomų išlaidų teisinei pagalbai apmokėti, pateikdama teismui procesinius dokumentus. Todėl būtent atsakovei tenka bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga, o mažinti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo šioje byloje nebuvo jokio teisinio pagrindo atsižvelgiant į tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai kaip vienintelį pagrindą mažinti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pripažino ieškovės neapdairų elgesį, šiai per vėlai išviešinant duomenis apie transporto priemonės pardavimą, nors ši aplinkybė nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės neturi.

_____

Nutartyje apie asmens garbės ir orumo gynimą priminta, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl garbės ir orumo ar dalykinės reputacijos gynimo, nustatęs, jog asmens teisės buvo pažeistos ne žinios, o nuomonės paskleidimu, jas gina ne CK 2.24 straipsnio, o CK 1.137, 6.263 straipsnių pagrindu, taikydamas civilinę deliktinę atsakomybę ir (arba) kitus ieškovo pasirinktus pažeistų jo teisių gynimo būdus, be kita ko, pažeidimo pripažinimą (t. y. pripažinimą, kad paskleista nuomonė žemina asmens garbę ir orumą ar dalykinę reputaciją). Darant išvadą dėl paskleistos informacijos pobūdžio būtina atsižvelgti į visą kontekstą, kuriame ji pateikta, informacijos pateikimo konstrukciją, pagal kurią spręstina, ar autorius teikia informaciją apie su asmeniu susijusį faktą ką nors teigdamas, nurodydamas, ar pateikia savo tam tikrų duomenų subjektyvų vertinimą, kaip jis supranta teikiamus duomenis. Nuomones ir faktus galima atskirti nustačius, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas, ar kaip pasiūlymas, dvejonė, abejonė, klausimas, ar dar kitokia forma.

Teisėjų kolegija nusprendė, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai tarp šalių paskirstė įrodinėjimo naštą, spręsdamas, jog įrodymus, pagrindžiančius tai, kokius teiginius išsakė atsakovas visuotiniuose banko tarnautojų susirinkimuose, turėjo pateikti atsakovas, kadangi jis tokią galimybę turėjo. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, jog ieškovas įrodė atsakovą paskleidus apie ieškovą teiginius, vadovaudamasis vien tuo, kad atsakovas nepateikė visuotinių banko tarnautojų susirinkimų įrašų. Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas neatitinka kasacinio teismo praktikos, jog būtent ieškovui tenka pareiga įrodyti, kokius konkrečiai teiginius paskleidė atsakovas ir kad jie yra apie ieškovą. Atitinkamai išvada dėl minėtų teiginių turinio padaryta netinkamai įvertinus įrodymus. Pažymėta, kad ieškovas, laisvai disponuodamas turimomis procesinėmis teisėmis, apeliaciniu skundu neskundė pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas jo prašymas išreikalauti iš Lietuvos banko visuotinio banko tarnautojų susirinkimo įrašą. Be to, apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, jog atsakovo išsakyti teiginiai yra būtent apie ieškovą, nepagrįstai rėmėsi kaip tai patvirtinančiu atsakovo pripažinimu, skirtu atsakovo elgesį dėl jo atitikties Etikos kodeksui tyrusiai Lietuvos banko valdybai.

Tarnybinio tyrimo pagal kompetenciją metu išsakyta asmens pozicija dėl jo teiginių adresato neturėtų būti vertinama kaip informacijos paskleidimas, atitinkamai kaip informacijos paskleidimas apie konkretų asmenį, o nagrinėjamos bylos atveju – kaip nuomonės paskleidimas apie ieškovą. Apeliacinės instancijos teismo išvada apie tai, kad atsakovas nuomonę, jog visuomenės dalis, atskiri jos atstovai, nemoka kurti, todėl geriau kapstosi po praeitį, išsakė vertindamas atliekamą parlamentinį tyrimą dėl vietinių ir regioninių veiksnių ir aplinkybių, lėmusių 2009–2010 metų krizės Lietuvoje reiškinius ir viešųjų finansų būklę, nėra motyvuota ir pagrįsta byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, taip pat nėra nurodyti argumentai, kuriais būtų paneigta priešinga pirmosios instancijos teismo išvada. Be to, teisėjų kolegija sutiko su atsakovo kasacinio skundo argumentu, jog apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas atsakovo teiginius nuomone, netinkamai nustatė įrodinėtinas aplinkybes, neatsižvelgė į kasacinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, nesant tam pagrindo vertino atsakovo nuomonę tiesos aspektu.

_____

Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių nesusituokusių asmenų turto pripažinimą bendrąja daline nuosavybe, priminta, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų. Taigi, nepaisant CK 6.969 straipsnio 4 dalies, nustatančios privalomą rašytinę jungtinės veiklos sutarties formą, imperatyvumo, teismų praktikoje nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai yra vertinami kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartiniai santykiai, nepaisant to, ar santuokos nesudarę asmenys buvo sudarę tokią rašytinę sutartį. Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais.

Sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, teismo pirmiausia turi būti nustatyta, ar dėl šio konkretaus turto objekto buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tik nustačius buvus sugyventinių susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise turi būti sprendžiama dėl kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies. Pažymėta, kad tokiu atveju, kai ieškovas reikalavimą pripažinti turtą bendrąja daline nuosavybe grindžia esminiu turto pagerinimu asmeninėmis lėšomis ir darbu, ginčui spręsti pagal analogiją mutatis mutandis taikytina panašius teisinius santykius – turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažinimą bendrąja sutuoktinių nuosavybe – reglamentuojanti CK 3.90 straipsnio 1 dalies norma ir ją aiškinant teismų praktikoje suformuoti kriterijai. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismams nekonkretizavus šalių įnašų į turto pagerinimą vertės, taip pat bendro ginčo turto vertės padidėjimo, atitinkamai nepagrindus, jog atliktas pagerinimas buvo esminis, ši išvada dėl turto bendrosios dalinės nuosavybės laikytina teisiškai nepagrįsta ir nemotyvuota, nors teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti nurodytas įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, taip pat pateikti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus. Teisėjų kolegija taip pat sutiko su kasacinio skundo argumentu, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai taikė lygių partnerių įnašų prezumpciją. 

_____

Nutartyje dėl privalomojo nurodymo neįvykdymo teisinių padarinių pabrėžta, kad savavališkos statybos aktai gali būti savarankišku civilinės bylos nagrinėjimo dalyku, o asmuo, nesutikdamas su jo atžvilgiu priimtu savavališkos statybos aktu ir jo pagrindu priimtu privalomuoju nurodymu, savo galimai pažeistas teises turėtų ginti teismine tvarka. Kai yra sprendžiamas klausimas dėl CPK 771 straipsnyje nustatytų privalomojo nurodymo neįvykdymo padarinių taikymo, visų pirma turi būti nustatytas tokio nurodymo neįvykdymo faktas bei neįvykdymo priežastys, o pagrindą skirti baudą už privalomojo nurodymo dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo neįvykdymą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu asmuo sąmoningai nevykdo privalomojo nurodymo – nepašalina savavališkos statybos padarinių privalomajame nurodyme nurodytu būdu. Spręsdamas dėl privalomojo nurodymo nevykdymo pasekmių taikymo teismas turi nustatyti, ar privalomasis nurodymas neįvykdytas, taip pat jo neįvykdymo priežastis ir asmens sąmoningą privalomojo nurodymo nevykdymą. Į šio klausimo sprendimą nepatenka priverstinai pateikto vykdyti vykdomojo dokumento teisėtumo vertinimas. Todėl atsižvelgiant į tai, kad privalomasis nurodymas pagal įstatymą laikytinas vykdomuoju dokumentu, vykdomu CPK nustatyta tvarka, konstatuotina, jog teismas, spręsdamas dėl privalomojo nurodymo nevykdymo pasekmių taikymo, neturėtų kvestionuoti pateikto priverstinai vykdyti vykdomojo dokumento.

Konstatuota, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai atsižvelgė į priežastis, dėl kurių ginčo privalomieji nurodymai sprendimų priėmimo dieną buvo neįvykdyti. Inspekcija byloje nepagrindė suinteresuotų asmenų sąmoningo privalomų nurodymų nevykdymo. Priešingai, byloje teismų nustatytos aplinkybės suteikia pagrindą daryti išvadą, kad dauguma suinteresuoto asmens UAB „Minsita“ atžvilgiu priimtų privalomųjų nurodymų buvo pripažinti įvykdytais suinteresuotam asmeniui įgyvendinus techniniuose projektuose nurodytus sprendinius. Todėl nagrinėjamu atveju teismai pagrįstai konstatavo, kad suinteresuotas asmuo UAB „Minsita“ privalomųjų nurodymų neįvykdė dėl objektyvių priežasčių. Teismų atliktas vertinimas dėl privalomųjų nurodymų nevykdymo neperžengė įprasto priežasčių, dėl kurių nurodymai buvo nevykdomi, vertinimo ribų.