A. Doržinkevič. Žyminis mokestis ir asmens teisė kreiptis į teismą. Kas turi indeksuoti žyminį mokestį?

„Viskas, ko norite gyvenime, turi savo kainą. Reikia mokėti norint, kad kažkas būtų geriau, taip pat reikia mokėti vien už tai, kad kažkas liktų kaip yra“ – Harry Browne.

Išsakyta mintis gali būti pritaikyta ir kalbant apie žyminį mokestį, kurį asmuo privalo sumokėti už tam tikrus įstatyme numatytus teisme atliekamus procesinius veiksmus. Nors nemokamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas labiausiai atitiktų konstitucinį ir socialinį teismų vaidmenį (teisingumo vykdymą), tačiau žyminio mokesčio nemokėjimas ne tik nėra pateisinamas valstybei ekonominiu požiūriu, bet ir atvertų duris galimybei piktnaudžiauti teisminiu procesu.

Tam, kad asmuo tinkamai įgyvendintų pareigą sumokėti žyminį mokestį, pastaruoju metu didelis dėmesys atkreipiamas į žyminio mokesčio indeksavimo institutą.

Kaip matyti iš Statistikos departamento skelbiamų duomenų, žyminio mokesčio indeksavimas laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2021 m. vidurio nebuvo aktualus, kadangi vartotojų kainų indeksas (VKI) neviršijo 110. Daugelis besikreipiančių į teismą asmenų (ir patys teismai) ilgą laiką nesinaudojo žyminio mokesčio indeksavimo institutu. 

Tačiau 2021 m. Statistikos departamentas paskelbė, kad VKI 2021 m. birželio mėnesį, lyginant su 2017 m. liepos mėn., yra 110,5. Taigi, žyminiai mokesčiai, kurie nustatyti minėto laikotarpio Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK) pakeitimais, tapo privalomai indeksuojami (CPK 82 straipsnis).

Indeksavimo aktualumas vis didėja. 2022 m. gegužės mėn. metinė infliacija Lietuvoje siekė 18,9 %. Vis didėjanti infliacija paveikė ne tik įvairių prekių ir paslaugų kainas, tačiau ir kainą, kurią asmenys turi sumokėti, norėdami kreiptis į teismą. Tikėtina, kad Statistikos departamento skelbiami indeksai kitą ketvirtį dar labiau išaugs ir indeksuoti žyminiai mokesčiai taps dar didesni.

Viena vertus, žyminio mokesčio indeksavimas yra puiki priemonė, skirta išvengti nuolatinių įstatymų pakeitimų, susijusių su žyminio mokesčio dydžiu. Įstatymų leidyba Lietuvoje ir taip pasižymi dideliu reglamentavimo intensyvumu, todėl „proginiai“ įstatymų pakeitimai, susiję su žyminio mokesčio dydžiu, nesuteiktų jokios pridėtinės vertės Lietuvos teisinei sistemai.

Kita vertus, žyminis mokestis (ir jo indeksavimas) yra vienas iš teisės kreiptis į teismą apribojimų. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) yra išaiškinęs, kad tokie apribojimai turi būti reglamentuojami taip, kad neproporcingai neapsunkintų asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo (EŽTT 2001  m. lapkričio  21 d. sprendimas Fogarty prieš Jungtinę Karalystę, 33 punktas).

Kalbant apie Lietuvoje įtvirtintą žyminio mokesčio indeksavimo institutą, išskirtini tokie probleminiai aspektai.

Pirma, žyminio mokesčio indeksavimas ženkliai apsunkina žyminio mokesčio apskaičiavimą asmenims, norintiems kreiptis į teismą. Pagal esamą reglamentavimą Statistikos departamentas skelbia tik konkrečius VKI, kurie yra tam tikri statistiniai rodikliai (indeksai), o ne konkrečius žyminius mokesčius, mokėtinus konkrečioje byloje.

Todėl asmuo, norėdamas kreiptis į teismą, turi atlikti šiuos veiksmus:

1) įsitikinti, ar žyminis mokestis turi būti indeksuojamas, ir pasižiūrėti, kada įsigaliojo žyminio mokesčio dydį nustatantis (ar pakeičiantis) įstatymas;

2) nustatyti kokiame metų ketvirtyje bus teikiamas procesinis dokumentas, už kurį mokamas žyminis mokestis;

3) tinkamai pritaikyti  pirmiau nurodytą informaciją pagal Statistikos departamento tinklalapio lentelę „Vartotojų kainų indeksai (VKI) žyminiam mokesčiui ir teismo baudoms indeksuoti“ ir nustatyti aktualų šiam laikotarpiui taikytiną VKI;

4) tinkamai indeksuoti žyminį mokestį pagal aktualų VKI.

Taigi, asmuo, norintis tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą, turi atlikti kompleksinius veiksmus ir žinoti, kokia tvarka apskaičiuojamas indeksuotas žyminis mokestis, nors CPK tokios tvarkos nedetalizuoja ir nepaaiškina. Bet kuriame iš minėtų etapų padarius klaidą, žyminis mokestis bus apskaičiuotas neteisingai.

Tam tikrais atvejais skaičiavimai tampa neaiškūs todėl, kad reikia atlikti kelis aritmetinius veiksmus, pavyzdžiui, siekiant pasinaudoti CPK 80 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta lengvata teikiant dokumentus per elektroninių paslaugų portalą (EPP).

Toliau pateikiamas praktinis pavyzdys, kuris patvirtina indeksavimo kompleksiškumą:

2022 m. birželio mėn., naudojantis EPP, asmuo nori pareikšti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo už kurį mokamas 50 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 5 dalis).

1. 50 Eur žyminis mokestis įsigaliojo 2017 m. liepos mėn. CPK pakeitimo įstatymu, todėl yra indeksuojamas;
2. 2022 m. birželio mėn. priskiriamas 2022 m. II ketvirčiui;
3. Pagal CPK 82 straipsnio 2 dalį, taikytinas VKI apskaičiuojamas nuo įstatymo, kuriame nustatytas žyminis mokestis, įsigaliojimo mėnesio iki kiekvieno ketvirčio pradžios.

Atsižvelgiant į Statistikos departamento skelbiamus duomenis, šiuo atveju aktualus 125,2 VKI, kuris apskaičiuotas nuo 2017 m. liepos mėn. iki 2022 m. II ketvirčio pradžios. Šis indeksas taikytinas nuo 2022 m. gegužės 1 d., nes gegužės mėn. yra II ketvirčio antras mėnesis (CPK 82 straipsnio 4 dalis).

• Indeksuojame žyminį mokestį: 50 Eur x 125,2/100 = 62,6 Eur

Kadangi mokesčiai skaičiuojami eurais (be centų), 62,6 Eur sumą reikia suapvalinti iki 63 Eur (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (MAĮ) 66 straipsnio 4 dalis). Taigi, indeksuoto žyminio mokesčio mokėtina suma yra 63 Eur.

• Pritaikome CPK 80 straipsnio 7 dalies lengvatą. CPK 80 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad lengvata taikoma mokėtinam žyminiam mokesčiui, todėl prieš tai žyminį mokestį reikėjo suapvalinti.

Įprasta mokėtina suma (be lengvatos) yra 63 Eur, o pritaikius lengvatą (63 Eur x 0,75), gauname 47,25 Eur. Norint gauti galutinę mokėtiną sumą, šią sumą reikia suapvalinti pagal MAĮ 66 straipsnio 4 dalį. Taigi, galutinė suma – 47 Eur.

Iš pateikto pavyzdžio matyti, kad pati indeksavimo procedūra nėra tokia paprasta, kokia gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Indeksavimo sudėtingumas lemia klaidos padarymo tikimybę mokant žyminį mokestį.

Antra, žyminio mokesčio indeksavimas didina teismų darbo krūvį ir iš dalies lemia „biurokratinio“ teisingumo įgyvendinimą. Pagal šiuo metu nustatytą reglamentavimą, teismas turi pareigą patikrinti žyminio mokesčio sumokėjimo faktą. Taigi, teismas turi patys atlikti indeksavimo veiksmus ir patikrinti, ar žyminis mokestis buvo indeksuotas tinkamai. Tuo atveju, jeigu žyminis mokestis yra sumokėtas netinkamai, taikytinas procesinių dokumentų trūkumų ištaisymo institutas (CPK 115 straipsnio 2 dalis).

Šioje publikacijoje nesiekiama atsakyti į klausimą, kokia nesumokėto žyminio mokesčio suma gali būti pagrindas taikyti procesinių dokumentų trūkumų ištaisymo institutą. Viena vertus, įstatymai nenumato mokesčių mokėjimo „paklaidos“, todėl žyminis mokestis turi būti mokamas tiksliai. Kita vertus, galimybės kreiptis į teismą apribojimai, kurie yra išimtinai finansinio pobūdžio ir visiškai nesusiję su ieškinio pagrįstumu ar jo sėkmės perspektyvomis, turėtų būti ypač griežtai tikrinami „teisingumo” prasme (EŽTT 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimas byloje Spoločnost s ručenim obmedzenym prieš Slovakiją, 34 punktas). Autoriaus nuomone, prieš taikant ieškinio trūkumų institutą, būtina atsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes ir nepažeisti Konvencijos saugomų standartų.

Be to, asmuo gali ginti savo teises skundžiant teismo nutartį, kuria nurodoma sumokėti trūkstamą žyminį mokestį (CPK 115 straipsnio 5 dalis). Vienais atvejais asmuo gali būti įpareigojamas sumokėti ženklią žyminio mokesčio sumą (pavyzdžiui, viešųjų pirkimų bylose), kitais atvejais tai gali būti sąlyginai nedidelė suma. Visais atvejais apeliacinės instancijos teismas iš esmės atliks aritmetinių skaičiavimų patikrinimo funkciją. Tokiu būdu pradedamos perteklinės bylos dėl antraeilių klausimų procese, kurie iš esmės nėra susiję su asmens teise į teisminę gynybą, bet yra viešosios teisės dalis – asmens pareigos mokėti mokesčius valstybei įgyvendinimas.

Manytina, kad vis tik yra galimybė išvengti minėtų indeksavimo procedūrų sudėtingumo ir perteklinių procesų dėl netinkamai paskaičiuoto žyminio mokesčio. Svarstant hipotetiškai, kiekvieno ketvirčio pradžioje galėtų būti skelbiami ne tik VKI, bet ir mokėtini (jau indeksuoti) žyminiai mokesčiai. Egzistuoja baigtinis indeksuojamų žyminių mokesčių skaičius, nes procentine išraiška skaičiuojamas žyminis mokestis nėra indeksuojamas (CPK 82 straipsnio 1 dalis). Minėta mokėtinų žyminių mokesčių išviešinimo funkciją galėtų atlikti institucija, atsakinga už mokesčių administravimą, pavyzdžiui, Valstybinė mokesčių inspekcija.

Taigi, ši problema būtų išspręsta tiek proceso šalims, tiek teismams, nes nei vienas iš jų neturėtų atlikti kompleksinių veiksmų, susijusių su žyminio mokesčio indeksavimu ir taip būtų išvengta perteklinių procesų. Teismų pagrindinė funkcija – vykdyti teisingumą – neturėtų būti susijusi su antraeiliais mokesčių administratoriaus veiksmais.

Minėtas mokėtinų žyminių mokesčių sąrašas galėtų būti atnaujinamas kas ketvirtį ir viešinamas teismų tinklalapiuose. Pavyzdžiui, Kvebeko apeliacinis teismas (angl. Court of Appeal of Quebec) internetinėje svetainėje nurodo šiuo metu aktualius žyminius mokesčius, kurie mokėtini už apeliacine tvarka teikiamus pareiškimus.

Artur Doržinkevič yra Lietuvos apeliacinio teismo Teismų praktikos skyriaus konsultantas. Publikacijoje yra dėstoma asmeninė autoriaus nuomonė, kuri nėra oficiali Lietuvos apeliacinio teismo pozicija.