EŽTT Vyriausybei perdavė dvi bylas prieš Lietuvą

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas) perdavė Lietuvos Respublikos Vyriausybei dvi peticijas: Šarūno Narbuto peticiją prieš Lietuvą (Nr. 14139/21), kurioje pareiškėjas skundžiasi dėl jo teisių pažeidimo tiriant Covid-19 tyrimo reagentų įsigijimo aplinkybes, taip pat peticiją Juškelis prieš Lietuvą (Nr. 1901/21), kurioje bus sprendžiama, ar buvo pažeistas Konvencijos 2 straipsnis procesiniu aspektu ir Konvencijos 6 straipsnis dėl to, kad pareiškėjui, kuris byloje pripažintas nukentėjusiuoju, nebuvo pranešta apie priimtą teismo nutartį dėl lygtinio paleidimo taikymo ir nesuteikta galimybė išreikšti savo pozicijos.

Šarūno Narbuto peticija prieš Lietuvą

2020 m. liepos 21 d. pareiškėjas buvo laikinai sulaikytas, jo namuose buvo atlikta krata ir jam buvo pareikšti įtarimai dėl prekybos poveikiu pagal Baudžiamojo kodekso 226 straipsnio 4 dalį dėl to, kad tariamai, pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, savo naudai, tiesiogiai reikalavo duoti ir priėmė didesnės negu 250 MGL vertės kyšį, kurį užmaskavo komisiniu mokesčiu už suteiktas tarpininkavimo paslaugas (303360 eurų) Lietuvos Respublikai įsigyjant naujojo koronaviruso (Covid-19) tyrimo reagentus.

Tą pačią dieną buvo priimtas nutarimas skirti laikiną nuosavybės teisių apribojimą pareiškėjui priklausančiam automobiliui ir jo turimoms piniginėms lėšoms banke (areštuota turto už maždaug 350000 eurų), kuris vėliau buvo pakeistas, leidžiant kas mėnesį disponuoti vienos minimaliosios mėnesinės algos dydžio piniginėmis lėšomis, t.y. 607 eurų suma.

2020 m. liepos 22 d. pareiškėjui buvo skirtas namų areštas vienam mėnesiui, kartu įpareigojant jį nebendrauti su tam tikrais asmenimis bei nesilankyti Sveikatos apsaugos ministerijoje ir jai pavaldžiose įstaigose, pastarąjį įpareigojimą teismas vėliau pakoregavo, nagrinėdamas skundą dėl kardomosios priemonės, sutikdamas, kad pareiškėjui, kaip onkologiniam ligoniui, gali atsirasti būtinybė lankytis sveikatos priežiūros įstaigose, kurios yra pavaldžios Sveikatos apsaugos ministerijai ir nurodžius, jog įtariamajam leidžiama lankytis visose sveikatos priežiūros įstaigose, tačiau išimtinai gydymo tikslais. Namų areštas nebuvo tęsiamas, pareiškėjui buvo paskirtas pasižadėjimas neišvykti.

Specialiųjų tyrimų tarnyba ir Generalinė prokuratūra informavo visuomenę apie pradėtą tyrimą, žiniasklaidoje ši byla buvo plačiai aptarinėjama, dėl bylos aplinkybių pasisakė ir politikai. Atsižvelgdamas į tai, kad vykdomas tyrimas sulaukė itin didelio visuomenės dėmesio ir siekdamas turėti galimybę komentuoti jam pareikštus įtarimus, pareiškėjas kreipėsi į prokuratūrą su prašymu, kad jam nebūtų įteiktas įspėjimas dėl ikiteisminio duomenų atskleidimo be leidimo arba šiuo klausimu būtų priimtas detalus motyvuotas prokuroro nutarimas. Šis prašymas nebuvo tenkintas.

Pareiškėjas, remdamasis kankinimą uždraudžiančiu Konvencijos 3 straipsniu, skundžiasi, kad jam buvo neleista gauti medicininės pagalbos, taip pat pareiškėjas skundžiasi dėl jo sulaikymo ir namų arešto neatitikimo Konvencijos 5 straipsnio garantijoms, remdamasis teisę į teisingą bylos nagrinėjimą numatančiu Konvencijos 6 straipsniu – dėl nepakankamos procesinių sprendimų motyvacijos ir kad baudžiamasis procesas prieš jį buvo nesąžiningas, o pareigūnų ir žinomų politikų padaryti vieši pareiškimai pažeidė jo teisę į nekaltumo prezumpciją, be to, dėl turto arešto jam buvo apribotos galimybės pasisamdyti pasirinktą advokatą. Pareiškėjas taip pat skundžiasi pagal teisę į privataus gyvenimo gerbimą numatantį Konvencijos 8 straipsnį dėl pažeistos reputacijos, o pagal teisę į saviraiškos laisvę numatantį Konvencijos 10 straipsnį dėl apribotų galimybių pasisakyti dėl jam pareikštų įtarimų. Galiausiai pareiškėjas, remdamasis Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsniu skundėsi dėl jam skirto nuosavybės teisių apribojimo neproporcingumo ir nebūtinumo.

Šioje byloje Europos Žmogaus Teisių Teismas vertins šiuos aspektus:

• Jei pareiškėjas neturėjo galimybės gauti medicininės pagalbos, ar tai prilygo Konvencijos 3 straipsnio draudžiamam nežmoniškam ir orumą žeminančiam elgesiui;
• Ar pareiškėjo laikinas sulaikymas buvo suderinamas su Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies garantijomis, o būtent, ar laikinas sulaikymas buvo paskirtas pagal įstatyme numatytą tvarką, ar jis buvo būtinas tomis aplinkybėmis;
• Ar šios bylos aplinkybėmis buvo užtikrinta nekaltumo prezumpcija, atsižvelgiant į tyrimą atliekančių pareigūnų ir žymių politikų pasisakymus apie įtarimus pareiškėjui;
• Ar buvo pažeista pareiškėjo teisė į privataus gyvenimo gerbimą, įskaitant ir jo reputaciją, atsižvelgiant į paviešintos informacijos pobūdį ir apimtį. Šiuo požiūriu Teismas ypač pažymi pareiškėjo tapatybės ir jo darbo patirties bei nuotraukų paviešinimą;
• Jei buvo pareiškėjui apribotos galimybės atskleisti prieš jį vykdomo tyrimo aplinkybes žiniasklaidai, tai Teismas prašo Vyriausybės patikslinti, kokios informacijos pagal vidaus teisę pareiškėjas negalėjo atskleisti. Ar toks ribojimas buvo suderinamas su Konvencijos 10 straipsnio garantijomis, ypač, ar toks ribojimas buvo būtinas, įvertinus pačių institucijų paviešintos informacijos pobūdį ir apimtį bei jos platų paskleidimą žiniasklaidoje;
• Ar apribojus pareiškėjo nuosavybės teises buvo išlaikyta teisinga pusiausvyra tarp bendro visuomenės intereso ir pagrindinių teisių apsaugos, kaip to reikalaujama pagal Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnį.

Vyriausybė taip pat prašoma informuoti Europos Žmogaus Teisių Teismą apie pareiškėjui iškeltos baudžiamosios bylos eigą ir šiuo požiūriu pateikti reikšmingų procesinių dokumentų kopijas.

Peticija Juškelis prieš Lietuvą

Remiantis bylos duomenimis, 2015 m. V.M. pripažintas kaltu ir nuteistas 10 metų laisvės atlikimo bausme už pareiškėjo sutuoktinės, kuri buvo ir pareiškėjo dviejų vaikų motina, nužudymą. 2020 m. Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisija nutarė taikyti V.M. lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos. Pareiškėjui, kuris šioje byloje atstovavo ir savo dviem vaikams, buvo pranešta apie pirmosios instancijos teismo procesą. Pareiškėjas teismui pateikė atsiliepimą į komisijos teikimą ir prašė netaikyti V.M. lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį, kuria atsisakyta patvirtinti komisijos nutarimą dėl lygtinio paleidimo, be kita ko, rėmėsi ir pareiškėjo atsiliepime pateiktais argumentais.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs V.M. apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir patvirtino Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nutarimą, kuriuo nutarta taikyti V.M. lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos. Apeliacinės instancijose teismo nutartyje buvo pažymėta, kad atsiliepimų į V.M. skundą negauta ir kad nutartis yra neskundžiama.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos teismui pateikė skundą, kuriame nurodė, kad nukentėjusieji turėjo teisę pateikti atsiliepimą į V.M. apeliacinį skundą. Be to pareiškėjas ginčijo apeliacinės instancijos teismo nutarties pagrįstumą.

Vilniaus apygardos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, teigdamas, kad teisės aktuose nėra numatyta nukentėjusiojo teisė žinoti apie vykstantį teismo procesą, kuriame yra sprendžiamas lygtinio paleidimo taikymo klausimas, juo labiau gauti nuteistojo skundus ar teikti į juos atsiliepimus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atmesdamas pareiškėjo kasacinį skundą, pažymėjo, kad remiantis Baudžiamojo proceso kodekso 360 straipsniu, apskųsti apylinkės teismo procesinį sprendimą dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos turi teisę tik nuteistasis ir prokuroras, nukentėjusiajam tokia teisė nėra nustatyta.

Remdamasis Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas Teismui skundžiasi, kad Vilniaus apygardos teismas sprendimą priėmė apie tai nepranešęs pareiškėjui ir nesuteikęs jam galimybės išreikšti savo pozicijos. Pareiškėjas remiasi tarptautiniais nusikaltimų aukų teisių apsaugos dokumentais, pavyzdžiui, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (2012/29/ES), nustatančios minimalius nusikaltimų aukų teisių, paramos ir apsaugos standartus, 6 straipsniu, pagal kurį aukoms suteikiama teisė gauti su jų byla susijusią informaciją. Jis taip pat remiasi Bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnio 8 dalimi, kurioje nurodyta, kad nukentėjusiajam pageidaujant, jam turi būti pranešta apie būsimą nuteistojo paleidimą į laisvę. Pareiškėjas nurodo pasinaudojęs šia teise ir aktyviai dalyvavęs pirmosios instancijos teismo procese. Jo manymu, Vilniaus apygardos teismo pozicija yra ne tik nelogiška, bet ir nesąžininga bei pažeidžianti teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.

Atsižvelgdamas į procesinę teisės į gyvybę apsaugą, šioje byloje Teismas spręs, ar pareiškėjas galėjo efektyviai dalyvauti teismo procese dėl V.M. lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos. Teismas be kita ko remiasi tuo, ką pareiškėjas įvardijo kaip ribotą dalyvavimą Vilniaus apygardos teismo procese. Be to, remdamasis pareiškėjo skundu, kad Vilniaus apygardos teismas jam nepranešė apie V.M. apeliacinio skundo nagrinėjimą ir todėl pareiškėjas faktiškai negalėjo dalyvauti teismo procese, Teismas vertins ar buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį.

Vyriausybės atstovo EŽTT informacija