Naujausių LAT praktikos apžvalga: nuo nutarčių, priimtų nemokumo procese, apskundimo iki sąvokos „neproporcingai didelė vartotojo atsakomybė“ aiškinimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) nutartyje dėl teismo nutarties, kuria pakeistas kreditorių susirinkimo nutarimas dėl atlyginimo bankroto administratoriui ir administravimo išlaidų dydžio nustatymo, apskundimo galimybės, priminta, kad nuostata, kad pirmosios instancijos teismo nutartis dėl bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo yra neskundžiama, nuo 2016 m. gegužės 1 d. buvo įtvirtinta ir Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje dėl to, kad ginčai dėl bankroto administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo kreditorių susirinkimuose užtęsdavo bankroto procedūras. Šiuo tikslu buvo nustatyta teismo pareiga tvirtinti bankroto administravimo išlaidų sąmatą, įvertinus išlaidų būtinumą ir pagrįstumą, kai kyla kreditorių ginčai, t. y. galutinai priimti sprendimą dėl sąmatos, siekiant aiškesnės tolimesnės proceso eigos. Leidimas skųsti teismo sprendimą dėl sąmatos apeliacine tvarka dar labiau užtęstų procedūras, todėl būtų netikslingas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai ginčas dėl administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo yra išnagrinėjamas teisme ir dėl jo yra priimama teismo nutartis, remiantis ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalimi (specialiąja proceso teisės norma), tokia teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama ir tokiai situacijai netaikomos bendrosios CPK nuostatos, nes visais atvejais teismas patikrina skundžiamo kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumą, įvertina visas bylos faktines aplinkybes, kurios yra svarbios ir reikšmingos administravimo sąmatos dydžiui nustatyti, ir, atlikęs ginčijamo nutarimo teisėtumo bei bylos faktų patikrą, priima vieną iš galimų sprendimų – arba palikti galioti ginčijamą kreditorių susirinkimo nutarimą, arba jį panaikinti ir patvirtinti kitą sąmatą, arba perduoti ginčijamą klausimą iš naujo spręsti kreditorių susirinkimui.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmiau nurodytais išaiškinimais turi būti vadovaujamasi ir taikant JANĮ 75 straipsnio 3 dalyje nustatytą apeliacijos ribojimą – tais atvejais, kai ginčas dėl administravimo išlaidų sąmatos (jos pakeitimo) patvirtinimo yra išnagrinėjamas teisme ir dėl jo yra priimama teismo nutartis, remiantis ĮBĮ 75 straipsnio 3 dalimi, tokia teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

_____

Nutartyje dėl  nutarčių, kuriomis pagal JANĮ 30 straipsnio 3 dalį leidžiama antstoliui baigti vykdyti turto pardavimą CPK nustatyta tvarka, apskundimą, pabrėžta, kad  JANĮ 30 straipsnio 3 dalis įtvirtina išimtį iš bendrosios nemokumo proceso taisyklės, kad nemokaus juridinio asmens turtas nemokumo proceso metu parduodamas JANĮ nustatyta tvarka. Būtina šios išimties taikymo sąlyga pagal JANĮ 30 straipsnio 3 dalį yra dar iki bankroto bylos iškėlimo juridiniam asmeniui dienos pradėtas juridinio asmens turto priverstinio realizavimo procesas (CPK 691 straipsnio 1 dalis, 706 straipsnis). Teisės doktrinoje pažymima, kad aptariama išimtis įstatyme įtvirtinta atsižvelgiant į tai, jog, esant minėtoms aplinkybėms, turto realizavimo sustabdymas būtų netikslingas ir ekonomiškai nenaudingas. Tačiau tokiu atveju už parduotą skolininko turtą gauta suma, atskaičiavus sprendimo vykdymo išlaidas, pervedama į kreditorių sąskaitą. Todėl priverstinio vykdymo proceso metu realizavus turtą tenkinami ne išieškotojo konkrečioje vykdymo byloje reikalavimai, o visų skolininko kreditorių reikalavimai nemokumo procese.

Nors nemokumo bylą nagrinėjantis teismas dėl JANĮ 30 straipsnio 3 dalyje nurodyto leidimo kiekvienu atveju turėtų spręsti atsižvelgdamas į nemokumo proceso veiksmingumo principą, tačiau JANĮ 30 straipsnio 3 dalies pagrindu priimama teismo nutartis yra procesinio pobūdžio. Šia nutartimi iš esmės nusprendžiama, kokia tvarka (JANĮ ar CPK nustatyta) bus toliau vykdomas nemokaus juridinio asmens turto realizavimas. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai nusprendė, kad tokia nutartis neužkerta kelio bankroto proceso eigai, todėl nepatenka į CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sritį. Vien ta aplinkybė, kad konkretaus turto realizavimo tvarkos klausimas šia nutartimi yra išsprendžiamas galutinai, minėta, nėra pakankama tam, kad ši nutartis būtų vertinama kaip užkertanti kelią tolesnei bylos eigai. Taip pat atkreiptas dėmesį į tai, kad teismo nutartis, kuria pagal JANĮ 30 straipsnio 3 dalį leidžiama antstoliui baigti vykdyti turto pardavimą CPK nustatyta tvarka, yra susijusi su vykdymo procesu. Teismo nutarčių, priimtų vykdymo procese, apskundimo taisyklę reglamentuoja CPK 612 straipsnis: pagal šio straipsnio nuostatas vykdymo procese pirmosios instancijos teismo priimtos nutartys yra neskundžiamos, nebent CPK nustato kitaip. Ši nuostata yra lex specialis CPK 334 straipsnio atžvilgiu.

______

Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių nesąžiningas vartojimo kredito sutarties sąlygas, priminta, kad  sąvoka „neproporcingai didelė vartotojo atsakomybė“ yra vadinamoji atviroji norma, vertybinis kriterijus. Teismui vertinant, koks netesybų dydis laikomas neproporcingai didele vartotojo atsakomybe, ši norma turi būti aiškinama remiantis CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, šiuos principus bei netesybų dydį aiškinančia teismų praktika bei atsižvelgiant į sutarties sudarymo metu buvusias aplinkybes. Nors pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, vertinant, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, vienu iš kriterijų gali būti ir kituose (t. y. konkrečioje byloje netaikytinuose) teisės aktuose nustatyti netesybų dydžio ribojimai vartojimo sutartyse, šis išaiškinimas nepaneigia teismo pareigos vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumą vertinti atsižvelgiant būtent į sutarties sudarymo metu buvusias aplinkybes, inter alia, teisinį reguliavimą, galiojusį sudarant sutartį. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad Vartojimo kredito įstatymas, nustatantis 0,05 proc. delspinigius, sudarant Sutartį taip pat dar nebuvo priimtas (šis įstatymas įsigaliojo nuo 2011 m. balandžio 1 d., įstatymo 49 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos, išskyrus įstatyme įvardytas išimtis, netaikomos vartojimo kredito sutartims, sudarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo), sudarant Sutartį negaliojo teisės aktai, ribojantys netesybas vartojimo sutartyse mažesniu nei 0,1 proc. dydžiu. Taigi nėra pagrindo spręsti, kad ginčo Sutarties sąlygos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą ieškovės (vartotojos) nenaudai, lyginant Sutartyje nustatytas sąlygas su Sutarties sudarymo metu įstatymo nustatytomis sutarčių sąlygomis.

_____

Nutartyje dėl bylos sustabdymo pagrindų konstatuota, kad nagrinėjamu atveju abiejų instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nelaimingo atsitikimo darbe ir profesinės ligos tyrimą ir įforminimą, neatsižvelgė į tokio pobūdžio byloms būdingą įrodinėjimo specifiškumą, nepagrįstai netaikė šioje byloje CPK 164 straipsnio 4 dalies, reglamentuojančios bylos sustabdymą teismui nusprendus, kad tai yra būtina. Nustatyti teisės taikymo pažeidimai suteikia pagrindą daryti išvadą, kad teismai neatskleidė bylos esmės, t. y., neturėdami pagal teisės aktus reikalingų duomenų ieškovo pareikštiems reikalavimams išspręsti, nepagrįstai konstatavo, kad ieškovo reikalavimas taikyti atsakovei materialinę atsakomybę yra neįrodytas. Todėl teisėjų kolegija konstatavo, kad yra pagrindas panaikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi nustatyti esminiai teisės normų pažeidimai negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme.

______

Kaip jau buvo rašyta, byloje dėl įpareigojimo kaimyninio sklypo savininkams pateikti sutikimus dėl papildomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų jų sklype, pažymėta, kad nei CK 1.138 straipsnyje, nei Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nenustatytas toks ieškovo teisių gynimo būdas – įpareigoti atsakovus duoti ieškovo prašomus sutikimus, t. y. įpareigoti atlikti aktyvius veiksmus prieš jų valią. Toks teisių gynimo būdas neatitiktų sutarties laisvės principo; tokio teismo sprendimo realiai nebūtų galima įvykdyti. Tuo atveju, jei į teritoriją, kurioje taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, patenka kitas žemės sklypas ir šio sklypo savininkas neduoda sutikimo dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nulemtų ribojimų nustatymo, o įstatyme nurodytos teritorijos nustatymas nepatenka į atvejų, kai žemės savininko sutikimas nereikalingas, sąrašą, suinteresuotas asmuo (žemės sklypo savininkas) savo tinkamo naudojimosi nekilnojamuoju daiktu teises gali įgyvendinti kreipdamasis į teismą, kad jo naudai teismo sprendimu būtų nustatytas servitutas svetimam daiktui (tarnaujančiajam daiktui) remiantis servituto institutą reglamentuojančiomis teisės normomis ir jas aiškinančia kasacinio teismo praktika.