Naujausių LAT nutarčių apžvalga: nuo laidavimo draudimo galiojimo termino iki žodinio bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje, kai yra paskirta ekspertizė

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje dėl žalos, padarytos nekilnojamajai kultūros vertybei, atlyginimo nusprendė, kad 2015 metais tuometinė ginčo žemės sklypo savininkė, būdama rūpestinga ir apdairi, matydama informacinę lentą su joje pateikta informacija, galėjo ir turėjo žinoti, kad ginčo vietovė gali turėti ypatingą teisinį statusą, ir, prieš leisdama kitam asmeniui pradėti statybos darbus, turėjo pasidomėti, ar ginčo žemės sklypui nėra taikomos specialiosios naudojimo sąlygos. Atsakovės teiginys, kad sutikimą statyti gyvenamąjį namą 2015 metais jai davė tuometinė ginčo žemės sklypo savininkė, nepagrįstas teisiniais argumentais ir neatleidžia atsakovės nuo atsakomybės, juolab kad byloje pati atsakovė pripažįsta nežinojusi ir nepasidomėjusi, kad prieš pradedant statybos darbus buvo būtina atlikti archeologinius tyrimus numatytose grunto judinimo vietose. Taigi konstatuotina, kad tiek Z. L., tiek atsakovė, pradėdamos gyvenamojo namo statybas, tačiau nepasitikslinusios žemės sklypo specialiųjų naudojimo sąlygų, nors objektyvios priežastys tai padaryti buvo, elgėsi nepakankamai atsakingai.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad, sudarant lokalinę sąmatą, buvo nustatyti maksimalūs dydžiai, tačiau nebuvo pateikta įrodymų, ar tokie dydžiai galėjo būti mažinami ir kodėl jie nebuvo sumažinti atsižvelgiant tiek į atsakovės geranoriškai atliktus veiksmus siekiant pašalinti statybos darbais padarytą žalą, tiek jai stengiantis vykdyti Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 5 d. sprendime išdėstytus reikalavimus. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl žalos dydžio nustatymo ar jo sumažinimo, į šiuos įrodymus neatsižvelgė ir nepasisakė dėl įrodymų prieštaringumo, neįvertino atsakovės kaltės laipsnio bei jos elgesio šalinant statybos darbais padarytą žalą. Kai iš byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą. Dėl to įrodymų, kuriuose pateikti skaičiavimai dėl nuostolių dydžio, pripažinimas pagrįstais, kai kiti byloje esantys įrodymai sudarė pagrindą spręsti dėl tokio įrodymo prieštaringumo, turėjo būti motyvuotas ir pagrįstas objektyviais argumentais, tačiau bylą nagrinėję teismai apsiribojo tik formalia išvada, kad ieškovas žalos dydį grindė paveldo tvarkybos reglamentų nuostatomis atliktu apskaičiavimu.

_____

Nutartyje dėl draudžiamojo įvykio apibrėžties, laidavimo draudimo apsaugos galiojimo ir kreipimosi dėl draudimo išmokos mokėjimo jam pasibaigus įtakos atitinkamai draudiko pareigai pažymėta, kad CK ir Draudimo įstatymas iš esmės nedraudžia laidavimo draudimo sutarties šalims susitarti, jog, suėjus tam tikram šalių suderintam protingam terminui, pasibaigs draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką ab initio, nevertinant tokio termino praleidimo priežasčių. Tačiau tokiu atveju sąlyga per tam tikrą laiką pareikšti reikalavimą draudikui turi būti aiškiai šalių susitarimu išreikšta kaip būtinoji sąlyga įvykį pripažinti draudžiamuoju, t. y. pasibaigus šiam terminui nebebus pagrindo konstatuoti esant draudžiamąjį įvykį. Tačiau pažymėtina, kad šis terminas turi būti protingas ir negali sutapti su paskutine draudimo laikotarpio diena, nes būtų paneigta laidavimo draudimo sutarties esmė ir naudos gavėjo teisė į draudimo išmoką dėl įvykio, kuris yra draudžiamasis ir įvyko draudimo laikotarpio metu. Priešingu atveju, draudžiamajam įvykiui įvykus paskutinę draudimo laikotarpio dieną, iš draudėjo (naudos gavėjo) būtų atimta galimybė pareikšti reikalavimą draudikui per protingą terminą.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai, pripažinę įvykį draudžiamuoju, nepagrįstai, nukrypdami nuo kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos. Šiuo atveju teismai turėjo vadovautis kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2013. Toje byloje buvo sprendžiama dėl naudos gavėjo pareigos pranešti draudikui apie įvykusį draudžiamąjį įvykį pažeidimo padarinių. Draudikas įrodinėjo, kad turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nes nei draudėjas, nei apdraustasis per sutartyje nustatytą terminą nepateikė dokumentų, patvirtinančių apdraustojo teisę į draudimo išmokos išmokėjimą. Kasacinis teismas, remdamasis CK 6.1012 straipsnio nuostatomis, išaiškino, kokie padariniai galimi praleidus terminą pranešti draudikui apie draudžiamąjį įvykį. Teisėjų kolegija nurodė, kad paprastai pranešimas apie draudžiamąjį įvykį būna ankstesnis už pretenzijos draudikui dėl draudimo išmokos išmokėjimo pateikimą arba šie du veiksmai gali sutapti. Be to, šių abiejų veiksmų tikslas yra informuoti draudiką apie tai, kad įvyko draudžiamasis įvykis ir kad draudikui kyla ar gali kilti pareiga mokėti draudimo išmoką. Todėl termino tiek pranešti draudikui apie draudžiamąjį įvykį, tiek pateikti jam pretenziją praleidimo atveju taikytini tie patys padariniai.

_____

Nutartyje dėl netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygų konstatuota, kad kai bankrutuojančios įmonės vardu netiesioginį ieškinį pareiškė jos kreditorius (kreditoriai), aplinkybė, jog įmonei iškelta bankroto byla ar ji pripažinta bankrutavusia, pati savaime nelemia galimybės neįrodinėti vienos iš netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygų – kad tokio pobūdžio ieškinio kreditorius pareikšti negalės, kai įmonė pati turi pakankamai turto atsiskaityti su kreditoriais. Todėl teismai turėjo išsiaiškinti visas aplinkybes, susijusias su trečiojo asmens turimu turtu ir galimybe patenkinti ieškovių finansinius reikalavimus.

_____

Nutartyje dėl pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo įmonei priėmimo pasekmių, actio Pauliana taikymo atkreiptas dėmesys, kad skirtingose restruktūrizavimo bylos iškėlimo stadijose įstatymas nustato skirtingas pasekmes įmonės atsiskaitymo su kreditoriais atžvilgiu: teismui priėmus nutartį dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo, draudžiama realizuoti šios įmonės turtą ir (ar) nukreipti į jį išieškojimą, vykdant dėl tokios įmonės priimtus teismų ir kitų institucijų sprendimus, o nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos draudžiama vykdyti visas pinigines prievoles, neįvykdytas iki tokios teismo nutarties priėmimo dienos, įskaitant palūkanų, netesybų ir privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nustatyti priverstinę hipoteką, servitutus, uzufruktą, įskaityti reikalavimus. Tačiau įskaitymo teisė negali būti tapatinama su turto realizavimu ir (ar) išieškojimu iš turto, todėl tokie ĮRĮ 7 straipsnio 2  dalyje nustatyti ribojimai šios teisės neapima. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ginčijamu vienašaliu priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu buvo realizuotas ieškovės turtas ir pažeisti imperatyvūs draudimai, nustatyti CK 6.134 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir ĮRĮ 7 straipsnio 2  dalyje, padaryta netinkamai išaiškinus šią teisės normą.

Nagrinėjamoje byloje ieškinį dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu pareiškė ieškovės bankroto administratorius. Nors ieškinyje nėra nurodoma aplinkybė, kad ieškinys dėl sandorio negaliojimo reiškiamas kreditorės savo skolininkei, tačiau būtina pažymėti, kad ieškovei yra iškelta bankroto byla, o ieškinys reiškiamas bankrutuojančios įmonės vardu. Todėl spręstina, kad ginčijamas vienašalis įskaitymo sandoris sudarytas ieškovės kreditorės, kuri kartu yra ir ieškovės skolininkė. Todėl bankrutuojančios įmonės administratorius turi teisę reikšti ieškinį dėl tokio įskaitymo pripažinimo negaliojančiu, jeigu juo buvo pažeisti šios įmonės, kaip kreditorės, o kadangi ji yra bankrutuojanti – tai ir jos kreditorių, interesai. Taigi, bylą nagrinėję teismai, nustatę, kad ginčijamas sandoris sudarytas ne pačios ieškovės, kaip skolininkės, o jos kreditorės, bet neatsižvelgę į tai, kad įskaitymą atlikusi atsakovė yra ir ieškovės skolininkė, išvadą, kad nėra nustatyta viena iš sąlygų pareikšti tokį ieškinį, nes pati bankrutuojanti įmonė šio sandorio nėra sudariusi, padarė ir šiuo pagrindu ieškinį atmetė, netinkamai aiškindami įskaitymą reglamentuojančią materialiosios teisės normą ir netinkamai įvertinę faktines bylos aplinkybes. 

_____

Nutartyje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo ir su sandorių susijusių išlaidų atlyginimo priteisimo, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo teisės byloje skirti teismo ekspertizę, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka ir eksperto apklausos teismo posėdyje išaiškinta, kad eksperto apklausa žodiniame teismo posėdyje dėl eksperto išvados yra viena iš esminių tokio įrodymo tyrimo priemonių, vertinant jo objektyvumą ir patikimumą, nepriklausomai nuo to, kurios instancijos teisme tokia įrodinėjimo priemonė buvo gauta, ir jei bent viena iš bylos šalių pageidauja atlikti tokio įrodymo tyrimą žodiniame teismo posėdyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingas aiškinimas prieštarautų rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principams, taip pat neatitiktų sąžiningo teismo proceso, nepagrįstai suvaržytų vienos iš šalių teisę gintis nuo jai pareikštų reikalavimų ar įrodinėti pareikštų reikalavimų pagrįstumą.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime pripažino, kad ekspertizės akte ekspertė pateikė dvi bylai išnagrinėti reikšmingas išvadas, t. y. kad sklypų formavimo metu statyba suformuotuose sklypuose buvo negalima, taip pat kad ginčo žemės sklypo pardavimo metu statyba jame taip pat nebuvo galima dėl viršyto užstatymo tankio. Taigi, kaip pagrįstai kasaciniame skunde nurodė atsakovai, nagrinėjamu atveju ekspertizės aktas buvo esminis įrodymas, nulėmęs apeliacinės instancijos teismo sprendimą, o atsakovams nebuvo užtikrinta pakankama ir efektyvi galimybė dalyvauti šio įrodymo tyrime. Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, paskyręs byloje ekspertizę, atsakovams prašant žodiniame teismo posėdyje apklausti ekspertę, nepagrįstai nesprendė tokio atsakovų prašymo ir neskyrė byloje žodinio teismo posėdžio. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminį proceso teisės normos pažeidimą, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl tai sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjų kolegija nusprendė, kad apeliacinės instancijos teismo argumentai nėra pakankami atsakovų nurodytiems argumentams dėl ekspertizės skyrimo būtinumo atmesti. Pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas savo priimto sprendimo nemotyvavo argumentais, dėl kurių byloje paskirta ekspertizė laikytina ne teisine, o reikalaujančia specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių. Vien apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad už eksperto išvados pagrįstumą yra atsakingas ekspertas, o teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesutikti su ekspertizės išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju buvo atsakyta į esminius atsakovų argumentus dėl teisinio atliktos ekspertizės pobūdžio ir tokios ekspertizės skyrimo būtinumo. Pažymėta, kad teisminė sistema grindžiama principu iura novit curia, kuris reiškia, jog faktinių bylos aplinkybių teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva. Todėl teismo ekspertizė negali būti skiriama dėl teisės klausimų, kadangi teisės taikymas ir aiškinimas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes yra išimtinė teismo kompetencija, kurios teismas negali pavesti atlikti kitiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama šiam teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, pakartotinio bylos nagrinėjimo metu turėtų ištirti ir įvertinti atsakovų nurodomus argumentus dėl teisinio byloje atliktos ekspertizės pobūdžio.

Nutartyje taip pat pažymėta, kad teisėjų kolegijos vertinimu, informacijos apie sutarties objektą neatskleidimas ikisutartiniuose santykiuose yra artimesnis deliktinės atsakomybės rūšiai, kadangi teisės pažeidimo metu (visos reikšmingos informacijos neatskleidimu) šalių sutartiniai santykiai dar nesieja, o CK 1.90 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teise reikalauti atlyginti tiesioginius nuostolius iš esmės siekiama grąžinti asmenį į padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jeigu kaltoji šalis jam būtų atskleidusi žinomą informaciją, turinčią esminę reikšmę sutarčiai sudaryti. Taigi, sprendžiant dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo pagal CK 1.90 straipsnio 3 dalį turi būti nustatytos visos civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšis ir kaltė. Kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, pagal CK 1.90 straipsnio 3 dalį nėra preziumuojama, todėl ieškovas privalo įrodyti šią civilinės atsakomybės sąlygą.

_____

LAT vasario 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-1075-2022 kreipėsi į ES Teisingumo Teismą dėl 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo nuostatų aiškinimo atsižvelgiant į 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR konvencija) įtvirtintą reglamentavimą. LAT nusprendė sustabdyti civilinę bylą ir kreiptis į ES Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

1. Ar Reglamento 1215/2012 71 straipsnis, atsižvelgiant į jo 25, 29 ir 31 straipsnius bei 21 ir 22 konstatuojamąsias dalis, gali būti aiškinamas kaip leidžiantis taikyti CMR konvencijos 31 straipsnį ir tais atvejais, kai dėl ginčo, patenkančio į abiejų minėtų teisės aktų taikymo sritį, yra sudarytas jurisdikcinis susitarimas?
2. Ar, atsižvelgiant į teisės aktų leidėjo siekį sustiprinti jurisdikcinių susitarimų apsaugą Europos Sąjungoje, Reglamento 1215/2012 45 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktis gali būti interpretuojamas plačiau, kaip apimantis ne tik aptariamo reglamento II skyriaus 6 skirsnį, bet ir jo 7 skirsnį?
3. Ar, įvertinus konkrečios situacijos ypatybes ir kylančias teisines pasekmes, Reglamente 1215/2012 vartojama sąvoka „viešoji tvarka“ gali būti aiškinama kaip apimanti pagrindą spręsti dėl kitos valstybės narės teismo sprendimo nepripažinimo tuo atveju, kai taikant specialiąją konvenciją, kaip antai CMR konvenciją, susidaro teisinė situacija, kai toje pačioje byloje nesilaikoma ir jurisdikcinio susitarimo, ir susitarimo dėl taikytinos teisės?