Teismai

Naujausių LAT nutarčių apžvalga: nuo antstolio teisės rinkti ir gauti informaciją ribų iki tinkamo neblaivumo promilių skaičiavimo

Gruodžio 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėjų kolegija pasisakė, kad kadangi pirmosios instancijos teismo nutartis išduoti vykdomąjį raštą pagal CPK 646 straipsnio 1 dalyje nustatytą vykdomojo rašto išdavimo tvarką neskundžiama atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui, tai tokia nutartis, dėl kurios negalimas peržiūrėjimas apeliacinės instancijos teisme, neskundžiama ir kasaciniu skundu. Kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka, tai apima ir neskundžiamas apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismų nutartis. Esant procesinei situacijai, kai pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti skundžiamas atskiruoju skundu ir peržiūrimas apeliacine tvarka, bet vis dėlto apeliacinis procesas vyko ir priimta apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo apskųsta kasaciniu skundu, tokia nesant teisinio pagrindo apeliaciniam nagrinėjimui priimta apeliacinės instancijos teismo nutartis yra panaikintina, o dėl apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties, kuri nėra apskundimo atskiruoju skundu ir peržiūrėjimo teismų instancine sistema objektas, kasacinis procesas nutrauktinas.

_____

Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindą – paaiškėjus, kad fizinis asmuo tapo nemokus dėl savo žalingų įpročių, pasisakyta, kad žalingi įpročiai gali būti susiję ne vien su sveikatos aspektu (piktnaudžiavimas alkoholiu, narkotinėmis ar kitomis psichotropinėmis medžiagomis), bet ir su asmens veikla ar neveikimu, kuriems asmuo turi neatsispiriamą polinkį, virtusį vidiniu poreikiu jį kartoti, pvz., užsiimti tam tikra, pamažu nekontroliuojama tampančia, veikla, nesilaikyti draudimų ir pan. Tam, kad būtų galima taikyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 3 punkto nuostatas, nustatęs žalingus asmens įpročius, teismas turi pareigą nustatyti, ar būtent šie žalingi įpročiai suponavo asmens nemokumą arba turėjo lemiamą įtaką tam.

Byloje pareiga atlyginti AB „Lietuvos draudimas“ žalą (grąžinti draudimo bendrovės išmokėtą išmoką), kuri lėmė pareiškėjo skolų žymų padidėjimą ir sunkios finansinės būklės susidarymą,  kilo būtent dėl pareiškėjo žalingo įpročio – draudimo vairuoti transporto priemonę sistemingo nepaisymo. Jei pareiškėjas būtų vykdęs teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, pareiga atlyginti žalą AB „Lietuvos draudimas“ jam nebūtų kilusi, taigi nebūtų atsiradęs ir teismų konstatuotas pareiškėjo nemokumo faktas. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo nemokumą FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme iš esmės lėmė 2018 m. spalio 6 d. eismo įvykis, kurį pareiškėjas sukėlė neturėdamas teisės vairuoti.

_____

Nutartyje LAT teisėjų kolegija sutiko su bylą nagrinėjusių teismų vertinimu, jog pareiškėjo argumentai, kuriais remdamasis jis save tapatina su lietuvių tauta, nesudaro pagrindo papildyti jo gimimo įrašą, įrašant, kad pagal tautybę pareiškėjas yra lietuvis. Įstatymų leidėjui įtvirtinus tėvų (vieno iš tėvų) tautybę kaip objektyvų kriterijų, su kuriuo siejamas civilinės metrikacijos įstaigos pareigos gimimo įraše įrašyti ar pakeisti duomenis apie vaiko tautybę atsiradimas, tačiau pareiškėjui nepateikus naujų (pasikeitusių) duomenų, kad jo tėvas pagal tautybę buvo lietuvis, taip pat neginčijant esamų duomenų apie tėvo tautybę, vien tik nurodyti argumentai apie Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjui atkūrimą, lietuvišką jo kilmę iš tėvo pusės, gyvenamąją vietą ir pareiškėjo savęs tapatinimą su lietuvių tauta nesudaro pagrindo reikalauti papildyti pareiškėjo tautybės duomenis jo gimimo įraše, nurodant, kad pagal tautybę jis yra lietuvis. Nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai, reglamentuojantys civilinės būklės aktų įrašo duomenų, susijusių su asmens tautybe, papildymą, veiksmingai užtikrina Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą apsaugą, darytina išvada, kad pareiškėjo situacija nėra tapati tai, kuri buvo susiklosčiusi minimoje EŽTT išnagrinėtoje byloje Ciubotaru prieš Moldovą, konstatuojant valstybės pozityviųjų pareigų, siekiant užtikrinti veiksmingą pagarbą asmens privačiam gyvenimui, pažeidimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodinėjo, kad, atsižvelgiant į istorinį kontekstą, jo tėvas, gyvendamas sovietų Rusijoje, neturėjo galimybės pasirinkti kitokios nei rusų tautybės. Priešingai, kaip nurodo pats pareiškėjas, jo tėvas pats pasirinko rusų tautybę, siekdamas Sovietų Sąjungoje padaryti karjerą mokslinėje srityje. Byloje taip pat nėra duomenų, kad, atsižvelgiant į faktinę situaciją dėl pareiškėjo tėvo tautybės, pareiškėjas būtų netekęs galimybės nuginčyti oficialiuose įrašuose esančius duomenis apie tėvo tautybę, pateikdamas objektyvius duomenis, pagrindžiančius realią jo tėvo tautybę. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija darė išvadą, jog nagrinėjamos bylos kontekste nėra pagrindo pripažinti, kad Lietuvos Respublikoje galiojanti gimimo įrašo papildymo duomenimis apie asmens tautybę procedūra, kuria remiantis įrašas apie konkretaus asmens tautybę gali būti daromas pagal jo tėvų (vieno iš tėvų) tautybę, pažeidė Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintą pareiškėjo teisę į jo privataus gyvenimo neliečiamumą.

_____

Nutartyje apie vykdymo procesą pabrėžta, kad įstatymo nuostatos, įtvirtinančios antstolio teisę rinkti ir gauti informaciją, reikalingą antstolio funkcijoms atlikti (konkrečiu atveju – įvykdyti teismų nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo), neriboja šaltinių, iš kurių ši informacija gali būti gaunama, išskyrus bendrąjį antstolio veiklai taikytiną reikalavimą laikytis teisėtumo principo ir nepažeisti vykdymo proceso dalyvių teisių ir teisėtų interesų. Taigi, kaip pagrįstai nusprendė bylą nagrinėję teismai, faktiniu pagrindu antstoliui kreiptis į pareiškėją dėl atitinkamos informacijos suteikimo galėjo būti ne tik vykdomojoje byloje Nr. 0136/20/00472 surinkti duomenys, bet ir informacija, antstolio teisėtai gauta iš kitų jo vykdomų bylų. Tokia situacija, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nereiškia, kad antstolis savo teisę gauti informaciją iš pareiškėjo (skundžiamo patvarkymo teisinį pagrindą) kildina iš kitų jo žinioje esančių vykdomųjų bylų. Antstolio pareiga surasti pas trečiuosius asmenis esantį skolininko turtą ir su šia pareiga susijusi antstolio teisė gauti informaciją iš trečiųjų asmenų apie jų žinioje galimai esantį skolininko turtą kyla iš konkrečioje vykdomojoje byloje vykdomo teismo procesinio sprendimo (šiuo atveju – nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo), o tai, kad prielaida antstoliui manyti, jog pas pareiškėją gali būti skolininkui priklausančio turto, susiformavo antstoliui teisėtai gavus informaciją kitose jo vykdomose bylose, nereiškia antstolio veikimo peržengiant konkrečioje byloje vykdomo vykdomojo dokumento ribas, t. y. teisėtumo principo pažeidimo. Vykdydamas pareigą antstolis gali ir turi naudotis visa jo žinioje teisėtai esančia informacija, o toks antstolio veikimas, kiek jis neperžengia ribų, būtinų konkrečioje byloje vykdomam teismo procesiniam dokumentui įvykdyti, negali būti pripažintas antstolio veikimu ultra vires ir teisėtumo principo pažeidimu.

Susijusioje kitoje nutartyje pabrėžta, kad BPK 177 straipsnio, nustatančio, jog ikiteisminio tyrimo duomenys yra neskelbtini, prasmė ta, kad juo siekiama garantuoti, jog ikiteisminėje medžiagoje esantys duomenys netaptų viešai žinomi. Taigi, į BPK 177 straipsnio 1 dalies reglamentavimo sritį patenka ne bet kokie baudžiamosios bylos duomenys, o tik tie, kurie gauti atliekant ikiteisminį tyrimą ir kurie dėl savo pobūdžio nėra viešai žinomi. Duomenys, nors ir pateikti į ikiteisminio tyrimo medžiagą, tačiau dėl savo pobūdžio viešai prieinami kituose duomenų šaltiniuose, nepatenka į BPK 177 straipsnio 1 dalies reglamentavimo sritį. Nagrinėjamu atveju antstolis pareikalavo iš pareiškėjos pateikti duomenis apie su skolininku vykdytas ūkines finansines operacijas, šie duomenys dėl savo pobūdžio netapo slaptais ir neskelbtinais ikiteisminio tyrimo duomenimis vien dėl tos aplinkybės, kad pareiškėja juos pateikė ikiteisminio tyrimo pareigūnui, todėl pareiškėja privalėjo juos pateikti antstoliui.

_____

Nutartyje apie arbitražo vietos sąvoką pabrėžta, kad KAĮ ir Uncitral Pavyzdiniame įstatyme yra skiriamos arbitražo vietos ir arbitražinio nagrinėjimo vietos kategorijos. Abiejuose dokumentuose arbitražo vietos nustatymas siejamas arba su šalių pasirinkimu, arba su arbitražo sprendimu šiuo klausimu. Doktrinoje nurodoma, kad arbitražo buveinės (angl. seat) (arba vietos (angl. place) sąvoka yra taikytinos teisės pasirinkimo koncepcija (angl. choice-of-law concept), o ne geografinė ar fizinė vieta. Arbitražo vietą geriausia apibūdinti kaip taikytinos teisės pasirinkimą. Ji praktiškai visada bus arbitražo „vieta“ arba „buveinė“, kurią šalys pasirinko savo arbitražiniame susitarime (arba, šalims nesusitarus, vieta, kurią nustatė arbitrai arba arbitražo institucija). Arbitražo vietos pasirinkimas turi esminę reikšmę arbitražo procesui, nes nuo arbitražo vietos teisės priklauso daugelis esminių arbitražo proceso ypatybių ir galimybių. Apibendrinant pasakyta nutartyje, jog Lietuvos apeliacinis teismas byloje atribojo arbitražo vietos ir arbitražinio nagrinėjimo vietos sąvokas, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad KAĮ 3 straipsnio 8 dalyje reglamentuojama arbitražo vieta yra teisinė sąvoka, siejama su arbitražo institucijos buveinės ar arbitro vieta. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad arbitražo vieta kaip teisinė sąvoka yra ta vieta, kuri (nepriklausomai nuo to, kur veikia ginčo sprendimo arbitraže procesą administruojanti arbitražo institucija) susieja šalis su konkrečia šalių arbitražiniame susitarime nurodyta (arbitražo teismo nustatyta) valstybe ir jos teisine sistema, apimančia, be kita ko, ir arbitražo teismų sprendimų kontrolės sąlygas bei tvarką. Kitaip tariant, šalims arbitražiniame susitarime pasirinkus (arba arbitražo teismui nustačius) tam tikrą valstybę kaip arbitražo vietą, šios valstybės įstatymai, reglamentuojantys arbitražo procesą (taigi, ir CPK 301 straipsnio 5 dalis nagrinėjamu atveju), tampa taikytini atitinkamam ginčui. 

_____

LAT teisėjų kolegija 2020 m. spalio 15 d. nutartyje konstatavo, kad tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas, tiek ir Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, netinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, neatsižvelgė į specifinės paskirties VĮ „Spauda“ turto perdavimo (privatizavimo) ypatumus, taip pat nepagrįstai nusprendė dėl to, jog ieškovai neįrodė, kad ginčo aikštelės su tvoromis yra pastatų priklausiniai ir kad tarp jų yra nuolatinis funkcinis ryšys. Kasacinis teismas 2020 m. spalio 15 d. nutartyje taip pat nenustatė, kad dėl tirtinų aplinkybių apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, jog byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, o tai suponuotų padaryti išvadą, kad pirmosios instancijos teisme buvo neatskleista bylos esmė, ir dėl to byla perduotina nagrinėti iš naujo šiam teismui. Iš esmės kasacinis teismas konstatavo byloje padarytą fakto klaidą ir apeliacinės instancijos teismo pareigą pakartotinai tirti byloje esančius įrodymus, teismui pateiktus ir šio teismo priimtus naujus įrodymus, juos savarankiškai vertinti, siekiant nustatyti bylai teisingai išspręsti teisinę reikšmę turinčias faktines aplinkybes. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2021 m. kovo 16 d. nutartyje, kuria nuspręsta perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodė, kad byloje nenustatyta, ar patalpas, kurias kaip pagrindinius daiktus įsigijo ieškovai, AB „Spauda“ pardavinėjo kaip savininkė, ar jos buvo privatizuojamos ir jas ieškovams pardavė kiti asmenys, taip pat ar sutartyse nebuvo padarytos aiškios išlygos dėl priklausinių nepardavimo. 

2021 m. gruodžio 22 d. nutartyje LAT teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti apeliacinės instancijos teismo argumentai nesuderinami su kasacinio teismo formuojama praktika bei išaiškinimais, prieštarauja apeliacinės instancijos teismo pareigos atlikti savarankišką ir autonomišką bylai teisingai išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymą ir jų teisinį įvertinimą turiniui. Pabrėžtina, kad skundžiamoje nutartyje nėra nurodyta, kokie bylos dalyvių pateikti nauji įrodymai yra susiję su kasacinio teismo nubrėžtomis pakartotinio bylos nagrinėjimo ribomis. Teismas taip pat nepagrindė, kad byla turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais ar kad paaiškėjo aplinkybės, kurios buvo dar nežinomos proceso kasaciniame teisme metu. Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamoje nutartyje yra nurodyti itin lakoniški argumentai dėl bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o tai negali būti pripažįstama tinkamu teismo procesinio sprendimo motyvavimu. Pažymėta, kad kasacinis teismas, grąžindamas bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo, aiškiai nurodė, kokios aplinkybės turi būti nustatytos ir ištirtos, kokios sutarčių nuostatos įvertintos, kokie byloje esantys įrodymai turi būti įvertinti iš naujo. Kaip minėta, kasacinio teismo buvo konstatuota, kad šios aplinkybės gali būti visa apimtimi naujai įvertintos apeliacinės instancijos teisme, kadangi Vilniaus miesto apylinkės teisme padarytos fakto ir teisės klaidos nebuvo ištaisytos pirmą kartą bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos teisme. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, pasinaudodamas jam suteiktomis procesinėmis teisėmis, turėjo galimybę tirti ir vertinti aplinkybes, susijusias su ieškovų turimų teisių į ginčo objektus apimtimi, įvertindamas pirmines ir paskesnes patalpų pirkimo–pardavimo sutartis, bei įvertinti santykių specifiškumą, todėl nepagrįstai ir neteisėtai bei visiškai nemotyvuotai perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tik formaliai nurodęs, kad dėl neištirtų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio, dėl naujų įrodymų ištyrimo būtinybės byla apeliacinės instancijos teisme negali būti išnagrinėta iš esmės.

_____

LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija gruodžio 22 d. nutartyje konstatavo, kad, sistemiškai aiškinant BPK 455 straipsnio 4 punkto nuostatas, teismas, išnagrinėjęs atnaujintą baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir panaikinęs kasacinės instancijos teismo nutartį, gali byloje palikti galioti ne tik abiejų instancijų teismų nuosprendžius bei nutartis (su pakeitimais arba be pakeitimų), bet ir tik apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį (su pakeitimais arba be pakeitimų). Lingvistiškai aiškinant BPK 455 straipsnio 4 punktą, galima išvada, kad, panaikinus kasacinės instancijos teismo nutartį, atnaujintą bylą išnagrinėjęs teismas gali palikti galioti tik abiejų instancijų teismų sprendimus kartu. Toks teisės normos aiškinimas būtų formalus, todėl šiuo atveju svarbus ir sisteminis normos aiškinimo metodas. Pažymėta, kad nors baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo procesas yra specifinė teismų klaidų, taikant baudžiamąjį procesą, ištaisymo forma, tačiau teismas iš esmės turi turėti galimybę priimti tokius pat sprendimus, kaip ir nagrinėdamas kasacinę bylą (BPK 382 straipsnis). Be to, pagal baudžiamosios bylos atnaujinimą dėl Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto arba Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų arba Konstitucinio Teismo nutarimo reglamentuojančias nuostatas (BPK 461 straipsnio 1 dalies 6 punktą) atnaujintą bylą išnagrinėjęs teismas turi galimybę panaikinti kasacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują nutartį (pavyzdžiui, palikti galioti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį). Taigi, tik apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ar nutartis gali būti palikti galioti tiek išnagrinėjus bylą kasacine tvarka, tiek ir atnaujintą bylą BPK XXXV skyriuje nustatyta tvarka.

_____

LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija nutarime konstatavo, kad ANK 422 straipsnio 5 dalyje, taip pat šio straipsnio 3 dalyje, ANK 28, 420, 423, 424, 427, 428, 602 straipsniuose įtvirtintas būtinasis administracinio nusižengimo sudėties požymis, nustatantis neblaivumo ribą, nuo kurios kyla administracinė atsakomybė, – daugiau negu 0,4 promilės – nėra vienareikšmiškai apibrėžtas, todėl, remiantis šiame nutarime pateiktu išaiškinimu, turi būti suprantamas taip, kaip tai nurodyta ANK 11 straipsnio 3 dalyje. Administracinėn atsakomybėn pagal pirmiau minėtus ANK straipsnius gali būti traukiamas tas, kuriam nustatytas 0,41 ar daugiau promilių neblaivumas. ANK 422 straipsnio 5 dalis (kaip ir šio straipsnio 3 dalis, ANK 28, 420, 423, 424, 427, 428, 602 straipsniai) nėra specialioji norma ANK 11 straipsnio 3 dalies atžvilgiu. Asmens neblaivumas tiek ANK 11 straipsnio 3 dalies, tiek ANK 422 straipsnio 5 dalies atveju nustatomas pagal tas pačias taisykles, jo nurodymui (matematinei išraiškai) keliami tie patys reikalavimai, todėl sisteminiu, loginiu ir teleologiniu požiūriu ANK vartojamos sąvokos „daugiau negu 0,4 promilės“ ir „0,41 ir daugiau promilių“ yra tapačios. Specialiosiomis normomis ANK 11 straipsnio 3 dalies atžvilgiu laikytinos ANK 22 straipsnio 2 ir 3 dalys, 290 straipsnio 11–14 dalys, 422 straipsnio 2 ir 4 dalys, 428 straipsnio 8 dalis, kuriose nustatyta kitokia neblaivumo riba, nuo kurios kyla administracinė atsakomybė (pvz., 0 promilių, 1,51 promilės, 2,51 promilės).

Back to top button