Naujausių LAT nutarčių apžvalga: nuo tarptautinių šeimos ginčų iki turtinės žalos priteisimo civilinėse ir baudžiamosiose bylose

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje pabrėžė, kad teismai šeimos bylose (nesant ginčo, susijusio su vaikų teisėmis ir interesais) turi ne tik tinkamai kvalifikuoti ir teisės normų pagrindu išspręsti tarp sutuoktinių kilusį ginčą dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pasidalijimo, bet ir tinkamai pritaikyti šeimos bei prievolių teisės normas tam, kad nebūtų pažeisti kreditorių teisėti interesai ir galimybė išsiieškoti skolas iš sutuoktinių po santuokos nutraukimo. Taigi byloje, kurioje nėra ginčo, susijusio su vaikų teisėmis ir interesais, tačiau ieškiniu prašomos priteisti kiekvienam iš sutuoktinių po santuokos nutraukimo bendrosios jungtinės nuosavybės dalys gali turėti neigiamos įtakos kreditoriaus interesams, būtinybė teismui veikti aktyviai yra pagrįsta.

_____

Nutartyje dėl daikto išlaikymo ir pagerinimo išlaidų atlyginimo valdytojui, savininkui išreikalavus daiktą iš neteisėto valdymo, pasisakyta, kad CK 4.34 straipsnio 3 dalies nuostata „sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti atlyginti padarytas dėl pagerinimo išlaidas, bet ne didesnes kaip daikto vertės padidėjimas“ suteikia teisę sąžiningam valdytojui reikalauti atlyginti padarytas dėl pagerinimo išlaidas, o ne valdyto daikto ar daikto vertės padidėjimo dydžio kompensaciją. Šios teisės normos nuostatos nesuteikia teisės daikto valdytojui gauti pagerinimui panaudotų išlaidų sumą viršijančią kompensaciją net ir tuo atveju, kai daikto vertė dėl pagerinimų padidėja didesne nei patirtų išlaidų suma. Daikto vertės padidėjimas yra maksimalus galimas atlygintinų išlaidų dydis, t. y. riba, kurios negali viršyti patirtų išlaidų atlyginimas net ir įrodžius, kad faktiškai patirtos išlaidos buvo didesnės nei daikto vertės padidėjimas. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad yra skiriami daiktinių ir prievolinių pažeistų asmens teisių gynimo būdai, susiję su neteisėtu daikto valdymu. Daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo, įskaitant ir jo išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (vindikacija), yra daiktinių asmens teisių gynimo būdas; daikto savininkas tokį ieškinį turi teisę pareikšti daiktinių teisės normų pagrindu, įrodinėdamas valdymo teisės praradimo faktą, kitas nustatytas vindikacinio ieškinio sąlygas. Daiktinių teisės normų pagrindu turtas išreikalaujamas, kai jo savininkas nėra perleidęs nuosavybės teisių į tą turtą. Tuo atveju, kai asmuo siekia išreikalauti daiktą iš kito asmens reikalaudamas pripažinti sandorius, kuriais nuosavybės teisės į sandorių objektą buvo perleistos šiam asmeniui, negaliojančiais ir prašo taikyti restituciją, yra taikomas prievolinių asmens teisių gynimo būdas. Nagrinėjamu atveju atsakovui D. V. rekonstrukcijos būdu pagerintas pastatas buvo grąžintas jam pasinaudojus prievolinių, o ne daiktinių teisių gynimo būdu, nustatytu CK 4.95 straipsnyje. CK 4.97 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ši norma taikoma tais atvejais, kai savininkas išreikalauja daiktą pagal CK 4.95 straipsnį. Dėl to atsakovo teiginys, kad teismai, spręsdami dėl atsakovo pareikšto priešieškinio reikalavimų, privalėjo taikyti CK 4.97 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra nepagrįstas.

_____

Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių baudos skyrimą už teismo sprendimo nevykdymą, pasisakyta, kad CPK 771 straipsnio nustatyta tvarka bauda skolininkui už sprendimų, įpareigojančių atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, ir privalomųjų nurodymų neįvykdymą teismo skiriama kaltės pagrindu. Visų pirma turi būti nustatytas tokio nurodymo neįvykdymo faktas bei neįvykdymo priežastys, o pagrindą skirti baudą už privalomojo nurodymo dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo neįvykdymą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu asmuo sąmoningai nevykdo privalomojo nurodymo – nepašalina savavališkos statybos padarinių privalomajame nurodyme nurodytu būdu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, CPK 771 straipsnio 6 dalyje nustatytą sankciją už teismo sprendimo nevykdymą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo galima taikyti tik tuo atveju, jei asmuo sąmoningai nevykdo teismo sprendimo, įpareigojančio pašalinti neteisėtus padarinius, t. y. nepašalina savavališkos statybos padarinių teismo sprendime nurodytu būdu. Taigi būtinas šios sankcijos taikymo pagrindas yra sąmoningas teismo sprendimo neįvykdymas. Teismo sprendimas, kuriuo asmuo įpareigojamas pašalinti savavališkos statybos padarinius, laikytinas įvykdytu, kai asmuo atlieka reikalaujamus aktyvius teismo sprendime nurodytus veiksmus, t. y. pašalina savavališkos statybos padarinius arba atlieka kitus teismo sprendime nustatytus veiksmus, pavyzdžiui, gauna reikiamus leidimus, kuriais statyba įteisinama. Kita vertus, praktikoje gali susiklostyti aplinkybės, kai teismo sprendimas dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo nebegali būti įvykdytas išnykus savavališkos statybos objektui. Tokiu atveju gali būti laikoma, kad teismo sprendimas yra įvykdytas. Kasacinio teismo tisėjų kolegija sutiko su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju būtent Inspekcija turėjo pateikti teismui duomenis, kuriais būtų pagrindžiama, jog Kaišiadorių rajono apylinkės teismo sprendimas nėra įvykdytas. Šiuo atveju Inspekcija, kaip viešojo administravimo subjektas, veikiantis šioje srityje, turėjo pateikti teismui aiškius ir konkrečius duomenis, pagrindžiančius minėto teismo sprendimo neįvykdymą.

_____

Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių jurisdikciją šeimos byloje su tarptautiniu elementu, sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su juo tvarkos nustatymo bei išlaikymo vaikui priteisimo klausimus, pažymėta, kad  konkrečios valstybės buvimo asmens nuolatine gyvenamąja vieta nustatymas yra ne teisės, o fakto klausimas. Byloje nustatyta, kad ieškovė, atsakovas ir jų nepilnametė duktė, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, nuo 2017 m. pradžios gyveno Vokietijoje. Ten buvo ginčo šalių šeimos nuolatinė gyvenamoji, ekonominių ir socialinių interesų vieta. Šalių duktė nuo 2017 m. vasario mėn. iki 2019 m. rugsėjo mėn. nuolat gyveno Vokietijoje, ten lankė darželį ir priešmokyklinę klasę, mokėsi vokiečių kalbos. Nuo 2019 m. rugsėjo 30 d. ieškovė ir šalių nepilnametė duktė yra Lietuvoje. Nuo vaiko išvežimo momento (2019 m. rugsėjo 30 d.) iki ieškinio dėl santuokos nutraukimo, nepilnametės dukters gyvenamosios vietos ir bendravimo su ja tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo, kitų susijusių klausimų teismui pateikimo momento (2019 m. lapkričio 20 d.) praėjo mažiau nei 2 mėnesiai. Šių aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ginčo šalių dukters nuolatinė gyvenamoji vieta ieškinio pareiškimo teismui momentu Reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalies prasme buvo Vokietijoje ir jurisdikcija nebuvo pasikeitusi.

Byloje nustatyta, kad ieškovė su dukterimi, nuo 2017 m. pradžios gyvenusios Vokietijoje, 2019 m. rugsėjo 30 d. grįžo gyventi į Lietuvą. 2019 m. lapkričio 20 d. ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl jos ir atsakovo santuokos nutraukimo, nepilnametės dukters gyvenamosios vietos su ja (ieškove) ir atsakovo bendravimo su dukterimi tvarkos nustatymo, išlaikymo dukteriai priteisimo ir kitų susijusių klausimų. 2019 m. gruodžio 6 d. atsakovas kreipėsi su pareiškimu į teismą, prašydamas išduoti teismo leidimą grąžinti neteisėtai Lietuvoje laikomą nepilnametę dukterį į jos nuolatinę gyvenamąją vietą Vokietijoje. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 20 d. nutartimi (ji įsiteisėjo 2020 m. vasario 27 d.) pripažino, kad pagal tarptautinės teisės normas vaikas iš Vokietijos į Lietuvą buvo išvežtas neteisėtai, tačiau, konstatavęs, jog mergaitė jau daugiau kaip vienerius metus gyvena Lietuvoje, yra prisitaikiusi prie naujos aplinkos ir šios aplinkos pakeitimas neatitiktų jos interesų (t. y. pritaikęs Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatytą išimtį), nusprendė netenkinti atsakovo prašymo leisti grąžinti dukterį į Vokietiją. Nurodyta teismo nutartis ginčo šalių dukters neteisėto išvežimo klausimu ieškinio padavimo teismui momentu (2019 m. lapkričio 20 d.) dar nebuvo priimta. Jurisdikcijos nustatymui reikšmingas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas reikalavimo dėl tėvų pareigų jurisdikcijos nustatymo klausimą, vertino būtent ieškinio pateikimo teismui momentu. Tačiau teismo procesinis sprendimas pripažinti ginčo šalių dukters išvežimą iš Vokietijos į Lietuvą neteisėtu taikytinas retrospektyviai (atsižvelgiant į praeitį), todėl laikytina, jog ieškinio pateikimo šioje byloje 2019 m. lapkričio 20 d. momentu egzistavo ginčo šalių dukters neteisėto išvežimo iš valstybės narės, kurioje vaikas turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, faktas.

Kasacinis teismas sprendė, kad šioje byloje nėra Reglamento „Briuselis II bis“ 10 straipsnyje nustatytų kriterijų, kurių pagrindu galima būtų konstatuoti, kad ieškinio šioje byloje priėmimo momentu buvo pasibaigusi Vokietijos teismų jurisdikcija nagrinėti juo pareikštus reikalavimus dėl tėvų pareigų. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos su juo nustatymo paliko nenagrinėtus kaip neteismingus Lietuvos Respublikos teismams.

Taip pat pabrėžta, kad Vokietijos teismai pagal Reglamento „Briuselis II bis“ 10 straipsnį išlaikė jurisdikciją spręsti tėvų pareigų klausimus, todėl, remiantis ESTT praktika, darytina išvada, kad Vokietijos teismai turi jurisdikciją nagrinėti ir papildomai šioje byloje reiškiamą reikalavimą dėl vaiko išlaikymo. Šis reikalavimas negali būti reiškiamas Lietuvoje pradėtoje vaiko tėvų santuokos nutraukimo byloje.

_____

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl to, kaip kvalifikuoti tarp jų susiklosčiusius sutartinius santykius – kaip komercinio atstovavimo ar kaip atlygintinų paslaugų. Nutartyje priminta, kad nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje išskiriami tokie komercinio atstovavimo teisiniams santykiams būdingi elementai: 1) esminė atstovo funkcija – tarpininkauti arba sudaryti sutartis atstovaujamojo vardu ir sąskaita; 2) atstovo savarankiškumas; 3) pagrindinės veiklos kriterijus; 4) atstovo veiklos nuolatinis pobūdis; 5) atstovo veiklos atlygintinumas. Prekybos agento sutartinė veikla kvalifikuojama kaip komercinis atstovavimas, kai yra nustatyti visi šie elementai. Vertinimas, ar atitinkamo asmens vykdoma komercinio atstovavimo veikla yra pagrindinė to subjekto veikla, atliekamas ne formaliai, bet yra analizuojama reikšmingų aplinkybių visuma, vertinami tiek kiekybiniai, tiek kokybiniai kriterijai. Vertinamos reikšmingos visos subjekto ūkinės veiklos aplinkybės. Sprendžiant dėl to, kokia atitinkamo asmens veikla yra pagrindinė, nepakanka įvertinti vien tai, kiek ūkinė komercinė veikla yra reikšminga jo – atstovo – konkrečiuose teisiniuose santykiuose su konkrečiu atstovaujamuoju, tačiau turi būti įvertinta tai, kokią dalį komercinis atstovavimas užima visoje to ūkio subjekto veikloje. Pagal ieškovo faktiniu pagrindu nurodytas ir teismų nustatytas bylos aplinkybes, taip pat pagal teismų praktikoje suformuluotus pagrindinės veiklos požymius apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti, kad atsakovų interesais atliktų ieškovo veiksmų (padėjimo atsakovėms užmegzti naujus ryšius su metaduomenų valdytojais ir pasirašyti atitinkamas sutartis, domenų tekstinio turinio vertimo į skandinavų kalbas, buveinės adreso suteikimo domenui fly.no užregistruoti, atsakymų į klientų elektroninius laiškus) nepakanka padaryti nei išvadai, kad tarpininkavimo (komercinio atstovavimo) paslaugų teikimas ieškovui buvo pagrindinė veikla, nei išvadai, kai jam tokia veikla buvo viena iš pagrindinių, t. y. teismas pagrįstai pripažino, jog šalių sutartiniai santykiai neatitiko vieno iš komerciniam atstovavimui būdingų ir būtinų elementų – pagrindinės veiklos kriterijaus.

Taip pat pasisakyta, kad teisę reikalauti anksčiau suteiktų paslaugų apmokėjimo ieškovas sieja su šalių susitarimu atlyginimą mokėti ne vienkartine suma, bet periodiniais mokėjimais septynerius metus. Tačiau pripažinus, kad šalių nesaistė komercinio atstovavimo santykiai ir kad klientas turi teisę bet kada vienašališkai nutraukti paslaugų teikimo sutartį, įspėjęs paslaugų teikėją prieš sutartyje nustatytą terminą (jeigu toks nustatytas), paslaugų teikėjas neturi teisinio pagrindo reikalauti mokėti jam atlyginimą remdamasis komercinį atstovavimą reglamentuojančiomis teisės nuostatomis. Pagal CK 6.716 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą paslaugų sutarties sampratą klientas įsipareigoja sumokėti už suteiktas paslaugas. CK 6.721 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai nustatyta, kad klientas privalo mokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, patirtas iki sužinojimo apie sutarties nutraukimą. Šios teisės nuostatos aiškintinos kaip suteikiančios paslaugos teikėjui teisę reikalauti atlyginimo iš kliento pagal atlygintinų paslaugų teikimo sutartį tik už faktiškai suteiktas paslaugas.

_____

Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių asmens sveikatai padarytos turtinės ir neturtinės žalos dydį nustatančius kriterijus, priminta, kad kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog tuo atveju, jei nuo asmens suluošinimo ar kitokio sveikatos sužalojimo iki teismo sprendimo priėmimo praeina nemažas laiko tarpas, nustatant žalos atlyginimo mokėjimą periodinėmis išmokomis turi būti atsižvelgiama į įvykusius rinkos pokyčius, pasikeitusias aplinkybes, pvz., per tą laikotarpį įvykusį analogiškos profesijos ar analogiškame sektoriuje dirbančių asmenų atlyginimų augimą, atlyginimų augimą konkrečioje įmonėje, kurioje iki suluošinimo ar kitokio sveikatos sužalojimo dirbo nukentėjęs asmuo, šalies vidutinio darbo užmokesčio augimą, minimaliosios mėnesinės algos augimą ir pan. Teisėjų kolegija, plėtodama šią praktiką bei atsižvelgdama į tai, kad turtinės žalos atlyginimas periodinėmis išmokomis ar vienkartine išmoka yra iš esmės asmens patirtos turtinės žalos nors ir skirtingi, tačiau lygiaverčiai atlyginimo būdai, kadangi nagrinėjamos bylos atveju turtinės žalos atlyginimo laikotarpis yra aiškus ir apibrėžtas laikotarpiu iki teismo sprendimo priėmimo, išaiškino, kad šie aptarti kriterijai taip pat yra aktualūs ir taikomi ir tuo atveju, kai žala priteisiama vienkartine išmoka už laikotarpį nuo asmens suluošinimo ar kitokio sveikatos sužalojimo iki teismo sprendimo priėmimo. 

Nagrinėjamoje byloje teismai, nustatydami priteistino ieškovui žalos atlyginimo dydį dėl negautų pajamų už laikotarpį nuo 2017 m. balandžio mėn. iki 2019 m. spalio mėn., nusprendė, jog ieškovo patirta žala sudaro matematinį skirtumą tarp ieškovo gauto vidutinio darbo užmokesčio iki nedarbingumo ir jo gaunamos valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos, visiškai neatsižvelgdami į ieškovo buvusioje darbovietėje per šį laikotarpį tokias pačias pareigas, kokias ėjo ieškovas, einančių darbuotojų vidutinio darbo užmokesčio pokytį. Taip teismai nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos nustatant turtinės žalos dydį dėl sveikatos sužalojimo, nepagrįstai neįvertino ieškovo pateiktų duomenų apie tokias pačias pareigas einančių ieškovo buvusioje darbovietėje darbuotojų vidutinio darbo užmokesčio pokytį per šį laikotarpį ir dėl to netinkamai nustatė ieškovo galėtas gauti pajamas per minėtą laikotarpį, o dėl to netinkamai nustatė ieškovo patirtos turtinės žalos dydį.

Kartu kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai, nustatydami neturtinės žalos dydį, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, tinkamai taikė konkrečius neturtinės žalos dydį pagrindžiančius kriterijus, atsižvelgė į visas neturtinės žalos dydžiui reikšmingas aplinkybes. Taigi pagrindo konstatuoti, kad teismai neindividualizavo neturtinės žalos dydžio ar netinkamai jį nustatė, nėra. 

_____

Baudžiamojoje byloje dėl A. S. sukelto eismo įvykio, kurio metu žuvo 16 metų paauglys, LAT teisėjų kolegija pripažino, kad teismai, nesant faktinio ir teisinio pagrindo, žuvusio asmens veiksmus kvalifikavo kaip didelį neatsargumą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.282 straipsnio 1 dalis) ir tai lėmė netinkamą byloje pareikšto civilinio ieškinio išsprendimą (BPK 113, 115 straipsniai). Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytą faktinių aplinkybių, apibūdinančių nagrinėjamą eismo įvykio situaciją, vairuotojo ir pėsčiojo teisių ir pareigų santykį pagal KET, visumą, teismai, teisėjų kolegijos vertinimu, neturėjo teisinio pagrindo nukentėjusiojo veiksmus kvalifikuoti kaip didelį neatsargumą. Nukentėjusiojo elgesys kertant pėsčiųjų perėję, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo nei itin netikėtas, nei visiškai neprognozuojamas ar labai rizikingas. LAT, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, nutarė pakeisti abiejų instancijų teismų sprendimus: iš teismų nuosprendžio ir nutarties aprašomųjų dalių pašalino aplinkybę – nukentėjusiojo didelį neatsargumą; iš civilinės atsakovės AB „L.“ žuvusio paauglio motinai priteistą nustatytos turtinės žalos atlyginimą padidino iki viso pirmosios instancijos teismo nustatytos žalos dydžio.