Naujausių LAT nutarčių apžvalga: nuo civilinio proceso principų aiškinimo iki kreipimosi į ESTT viešųjų pirkimų teisės klausimais

Spalio 21 d. nutartyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėjų kolegija pasisakė, kad tokiu atveju, kai konkrečios bylos aplinkybės patenka į specialioje konvencijoje (šiuo atveju – CMR konvencijoje) įtvirtintų jurisdikcijos nustatymo taisyklių taikymo apimtį, šios taisyklės turi pirmenybę nustatant jurisdikciją, lyginant su Reglamente „Briuselis I bis“ (taigi – ir šio reglamento 25 straipsnyje) įtvirtintu reglamentavimu. Kai egzistuoja konkrečios specialioje – CMR – konvencijoje įtvirtintos taisyklės byloje pareikštų reikalavimų jurisdikcijai nustatyti, pagal tokias taisykles reikalavimus gavęs teismas gali prisiimti jurisdikciją visų asmenų, kuriems jie pareikšti (abiejų atsakovių), atžvilgiu. Atkreiptas dėmesys, kad CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalis į lietuvių kalbą išversta nevisiškai tiksliai, tiksliau būtų versti: „Vežėjas negali vadovautis šio skyriaus nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų arba kurios įrodinėjimo naštą perkeltų kitai pusei, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal bylą nagrinėjančio teismo vietos valstybės teisę prilyginama tyčiniams veiksmams“. Tačiau šie vertimo netikslumai nedaro įtakos kilusio ginčo išsprendimui. Taigi oficialiame CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies vertime į lietuvių kalbą esanti nuostata „pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo“ reiškia nuorodą į lex fori, t. y. teismo vietos valstybės teisės principą, suteikiantį teisę teismui, sprendžiančiam dėl tyčiai prilygintos kaltės formos, vadovautis ir taikyti savo nacionalinės teisės nuostatas.

_____

Nutartyje dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškinio palikimą nenagrinėto pagal CPK 246 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas pasisakė, kad kai bylos nagrinėjimas jau yra pasiekęs nagrinėjimo teismo posėdyje stadiją ir ieškovas viso proceso metu sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis, šioje konkrečioje situacijoje ieškinio palikimas nenagrinėto neatitinka pagrindinių proceso tikslų – greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Yra galimos konkrečios situacijos, kai bylos nagrinėjimas jau toli pažengęs, prioriteto suteikimas formaliesiems aspektams paneigtų esminius civilinio proceso principus. Byloje prašymą dėl ekspertizės skyrimo nagrinėjamoje byloje atsiliepimu į ieškinį pateikė kaip trečiasis asmuo dalyvaujanti UAB „Code200“. Byloje gautas atsakovo „Luminati Networks LTD“ atsiliepimas į prašymą paskirti ekspertizę, kuriuo atsakovas taip pat prašo skirti ekspertizę. Byloje šalys ir trečiasis asmuo pateikė procesinius dokumentus: atsiliepimus į ieškinį, dubliką, tripliką, kitus procesinius dokumentus. Šių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamoje proceso stadijoje ieškinio palikimas nenagrinėto negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu dėl netinkamo civilinio proceso nuostatų aiškinimo ir taikymo, CPK 7 straipsnyje įtvirtintų proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principų pažeidimo, net ir esant formaliam CPK 246 straipsnio 1 dalyje nurodytam pagrindui.

Be to, pabrėžta, kad CPK 51 straipsnio, reglamentuojančio atstovavimą teisme, 6 dalyje nustatyta, kad atstovas ir atstovaujamasis privalo nedelsdami pranešti teismui apie atstovavimo santykių pabaigą ar pasikeitimą; jeigu dėl šios pareigos neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo prireikia atidėti bylos nagrinėjimą, teismas gali atstovui ir (arba) atstovaujamajam skirti baudą iki trijų šimtų eurų. Toks informavimo pareigos atstovaujamajam ir atstovui įtvirtinimas įstatyme nėra savitikslis. Tai sietina su proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais, įpareigojančiais tiek teismą, tiek byloje dalyvaujančius asmenis rūpintis proceso skatinimu. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad visus byloje jos vardu teiktus procesinius dokumentus teikė advokatas J. J., ir tai, jos teigimu, patvirtina, jog šis atstovas, o ne kiti du atstovai, buvo įgaliotas atstovauti byloje, tai, kad teismui apie atstovavimo pasikeitimą buvo pranešta 2020 m. spalio 4 d. prašymu atidėti 2020 m. spalio 5 d. paskirtą teismo posėdį, ir aplinkybė, kad pranešimus apie ši posėdį teismas siuntė ne tik advokatui J. J., bet ir advokatui R. A., sudaro pagrindą konstatuoti, jog atstovas minėtos įstatymo pareigos tinkamai neįvykdė, taip pažeisdamas ir CPK 7 straipsnio 2 dalyje nustatytą rūpestingumo pareigą. Tačiau vien ši aplinkybė negali būti pagrindas taikyti CPK 246 straipsnio 1 dalyje nurodytas atstovo neatvykimo pasekmes, tuo labiau kad teismai jo neatvykimo priežastį pripažino svarbia.

_____

Nutartyje pagal ieškovų Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinius skundus civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl Europos bendrovės „City Service SE“ (atsakovės) sutartinės civilinės atsakomybės ir nuostolių atlyginimo klausimas, buvo pasisakyta, kad iš byloje nustatytų aplinkybių negalima daryti išvados, jog atsakovės veiksmai, vykdant 2002 m. sutartį, buvo neteisėti ir kaip nors pažeidė 2002 m. sutarties nuostatas ar teisės aktų reikalavimus. Kasacinis teismas taip pat nusprendė, kad atsakovės veiksmai, vykdant 2010 m. sutartį, buvo neteisėti, kadangi, remiantis šios sutarties aiškinimu, už patiektą šilumos energiją atsakovė įgijo teisę į ne didesnio dydžio atlyginimą nei realios jos, kaip tarpininkės, patirtos išlaidos, atsiskaitant su šilumos tiekėja UAB „Vilniaus energija“. Konstatavęs atsakovės veiksmų neteisėtumą vykdant 2010 m. sutartį, kasacinis teismas grąžino apeliacinės instancijos teismui spręsti Vilniaus miesto savivaldybei atlygintinos žalos dydžio klausimą.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad dėl atsakovės iškeltų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimų nėra poreikio kreiptis į Teisingumo Teismą, kad šis pateiktų išaiškinimą. Nacionalinė Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų aiškinimo praktika yra pagrįsta Europos Sąjungos teise ir jos aiškinimu, yra pakankamai aiški ir nuosekliai taikoma, kad šalių ginčą būtų galima išnagrinėti be papildomo specialios institucijos sprendimo.

Taip pat eisėjų kolegija atmetė kaip teisiškai nepagrįstą atsakovės atsiliepime nurodytą prašymą kreiptis į EŽTT dėl konsultacinės išvados pagal Konvencijos Protokolą Nr. 16 pateikimo.

_____

Nutartyje dėl viešosios įstaigos vadovo ir dalininko civilinės atsakomybės laiku nesikreipus dėl bankroto bylos viešajai įstaigai iškėlimo bei žalos dydžio nustatymo pasisakyta, kad nurodyti teisiniai argumentai bei teismų nustatytos bylos aplinkybės sudaro pagrindą sutikti su atsakovo kasacinio skundo argumentu, kad teismai nepagrįstai sutapatino pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentą abiem atsakovams, nors jų teisinis statusas įstaigoje skyrėsi (atsakovė I. M. buvo ir įstaigos vadovė, ir dalininkė, o atsakovas A. Š. – tik dalininkas). Tai, kad įstaigoje nebuvo šaukiami eiliniai visuotiniai dalininkų susirinkimai, o atsakovas nesidomėjo įstaigos veikla sudaro pagrindą konstatuoti, jog atsakovams, kaip dalininkams, ir atsakovei I. M., kaip vadovei, pareiga kreiptis dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo atsirado skirtingu metu. Kadangi ieškovės finansiniai metai nagrinėjamu atveju sutapo su kalendoriniais metais, o eiliniai visuotiniai dalininkų susirinkimai nebuvo šaukiami, teisėjų kolegijos vertinimu, tai sudaro pagrindą pritarti atsakovui, kad pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo atsakovui, kaip dalininkui, atsirado ne anksčiau kaip kitų metų birželio 1 d., einančių po tų metų, kuriais ieškovė tapo faktiškai nemoki, nebent byloje būtų surinkta įrodymų, kad dalininkas turėjo informaciją apie faktinį įstaigos nemokumą anksčiau.

Kartu pažymėta, kad nagrinėjamu atveju teismai, priteisdami visą ieškovės bankroto byloje patvirtintų ir nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų sumą, nevertino ir nenustatė šių finansinių reikalavimų susidarymo momento. Vien aplinkybė, jog bankroto administratoriui valdymo organai ir dalyviai neperdavė turto, nesudaro pagrindo pripažinti, kad dėl pavėluoto kreipimosi ar nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įstaiga nepatenkino ir tų kreditorių finansinių reikalavimų, kurie atsirado dar iki įstaigos faktinio nemokumo momento. Taip pat sutiktina su atsakovo kasacinio skundo argumentu, kad kreditoriaus finansinis reikalavimas, su kuriuo teismas sieja įmonės faktinio nemokumo atsiradimą, negali būti įskaičiuojamas į žalos atlyginimą, kuris priteistinas iš pareigos inicijuoti bankroto bylą laiku nevykdžiusių asmenų.

_____

Byloje, kurioje yra sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių reikalavimų tiekėjų teisei verstis veikla kvalifikavimą ir atitikties jiems vertinimą, LAT teisėjų kolegija nusprendė kreiptis į ES Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

1. Ar Direktyvos 2014/24 18 straipsnio 2 dalis, 56 straipsnio 1 dalies b punktas ir 5 pastraipa, 58 straipsnio 1 dalies a punktas, šio straipsnio 2 dalies 2 pastraipa, Reglamento 1013/2006 3–6 straipsniai ir kitos jo nuostatos (kartu ar atskirai, bet jomis neapsiribojant) turi būti aiškinami taip, kad ūkio subjektui išduodamas leidimas, reikalingas atliekoms iš vienos Europos Sąjungos valstybės narės į kitą vežti, kvalifikuotinas kaip paslaugų sutarties vykdymo, o ne teisės verstis veikla reikalavimas?

2. Jei pirmiau nurodytas leidimas vežti atliekas laikytinas tiekėjų atrankos kriterijumi (tinkamumu verstis profesine veikla), ar Direktyvos 2014/24 18 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 pastraipose įtvirtinti skaidrumo ir sąžiningos konkurencijos principai, 58 straipsnio 1 dalies a punktas, šio straipsnio 2 dalies 2 pastraipa, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos laisvo asmenų, prekių ir paslaugų judėjimo laisvės, Reglamento 1013/2006 7–9 straipsniai (kartu ar atskirai, bet jais neapsiribojant) turi būti aiškinami ir taikomi taip, kad viešojo atliekų tvarkymo paslaugų pirkimo sąlygomis, ypač dėl pasiūlymų pateikimo terminų, nacionaliniams ar užsienio ūkio tiekėjams, siekiantiems atliekas gabenti per Europos Sąjungos valstybių narių sienas, turi būti sudarytos sąlygos nevaržomai dalyvauti tokiuose pirkimuose, inter alia, jiems turi būti leidžiama pateikti pirmiau nurodytą leidimą, išduotą vėlesne data, nei galutinis pasiūlymų pateikimo terminas?

3. Jei pirmiau nurodytas leidimas vežti atliekas pagal Direktyvos 2014/24 49 straipsnį ir V priedo C dalies 17 punktą, 70 straipsnio 1 dalį laikytinas viešojo pirkimo sutarties vykdymo reikalavimu, ar šios direktyvos 18 straipsnyje įtvirtinti viešųjų pirkimų principai ir 56 straipsnyje nurodyta bendroji sutarčių skyrimo tvarka turėtų būti aiškinami taip, kad viešojo pirkimo procedūrų metu dalyvio, nepateikusio aptariamo leidimo, pasiūlymas negali būti atmestas?

4. Ar Direktyvos 2014/24 18 straipsnio nuostatos, 56 straipsnio 1 dalies b punktas, 58 straipsnio 1 dalies a punktas, šio straipsnio 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad jiems prieštarauja toks nacionalinis teisinis reguliavimas, pagal kurį perkančiosioms organizacijoms suteikiama teisė viešojo pirkimo dokumentuose iš anksto nustatyti pasiūlymų vertinimo tvarką, pagal kurią tiekėjų teisė verstis veikla (tinkamumas vykdyti profesinę veiklą) bus tikrinama iš dalies arba visai nebus tikrinama, nors tokios teisės turėjimas yra būtina teisėto viešojo pirkimo sutarties vykdymo sąlyga ir apie tokios teisės poreikį perkančiosios organizacijos gali žinoti iš anksto?

5. Ar Direktyvos 2014/24 18 straipsnio nuostatos, 42 straipsnio 1 dalies 1 pastraipa, Reglamento 1013/2006 2 straipsnio 35 punktas, 5 ir 17 straipsniai ir kitos jo nuostatos turėtų būti aiškinami taip, kad atliekų tvarkymo paslaugų pirkimo atveju perkančiosios organizacijos gali teisėtai įsigyti tokias paslaugas tik tokiu atveju, jei viešojo pirkimo dokumentuose jos aiškiai ir tiksliai apibrėžia atliekų kiekį, sudėtį ir kitas svarbias sutarties vykdymo sąlygas (pavyzdžiui, pakavimą)?