LVAT pasisakė dėl eismo įvykių metu nukentėjusių asmenų teisės reikalauti didesnių draudimo išmokų
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) 2021 m. spalio 20 d. nutartyje (Nr. eA-3411-556/202) konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrinta Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. direktyvoje 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (Direktyva 2009/103/EB) nustatyta ir garantuojama nukentėjusių per eismo įvykius asmenų teisė į žalos (nagrinėjamu atveju neturtinės žalos) atlyginimą, kurio dydis nebūtų apribotas mažesne nei minėtoje direktyvoje nustatyta suma, todėl pareiškėjas patyrė žalą, kurią valstybė turi atlyginti. Pareiškėjas D. B. kreipėsi į teismą su prašymu priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, 54 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Byloje nustatyta, kad eismo įvykio, susidūrus trims automobiliams, metu lengvajame automobilyje važiavęs pareiškėjas patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą. Draudimo bendrovė įvykį pripažino draudžiamuoju ir pareiškėjui sumokėjo 3 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo atstovo prašymas išmokėti didesnę sumą netenkintas, draudimo bendrovei nurodžius, jog pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 3 punktą, dėl eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, neturtinės žalos draudimo suma ribojama 5 000 Eur suma.
Išnagrinėjęs pareiškėjo skundą pirmąja instancija, teismas pripažino, kad nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas dėl draudimo sumos ribojimo 5 000 Eur dydžiu neužtikrino Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnyje nustatytų nuostatų, todėl Lietuvos valstybė minėtą Direktyvos straipsnį perkėlė ir įgyvendino netinkamai. Tačiau spręsdamas dėl neturtinės žalos ir priežastinio ryšio, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas dėl to, kad valstybės institucijos netinkamai perkėlė direktyvą, patyrė neturtinę žalą.
LVAT išaiškino, kad Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnyje yra nustatyta valstybių narių pareiga reikalauti, kad šios direktyvos 3 straipsnyje nurodytos privalomojo draudimo sumos būtų ne mažesnės kaip ,,žalos asmeniui atveju – mažiausia atlyginama suma, sudaranti 1 000 000 Eur kiekvienam nukentėjusiam asmeniui arba 5 000 000 Eur kiekvienam įvykiui, nepriklausomai nuo nukentėjusių asmenų skaičiaus“. Kitoje šio straipsnio pastraipoje numatytas pereinamasis laikotarpis (iki 2012 m. birželio 11 d.), per kurį valstybės narės mažiausias atlyginamas sumas turi pritaikyti prie nurodytų sumų, o ketvirtoje pastraipoje aiškiai įtvirtinta valstybių narių pareiga bet kokiu atveju ne vėliau kaip iki 2009 m. gruodžio 11 d. padidinti garantijų sumas bent iki pusės pirmoje pastraipoje nustatytų lygių. Aptariamos direktyvos tekstas ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija suponavo išvadą, kad Direktyva 2009/103/EB siekiama užtikrinti, jog, be kita ko, per šiomis transporto priemonėmis sukeltus kelių eismo įvykius nukentėję asmenys būtų vertinami panašiai, neatsižvelgiant į tai, kurioje Europos Sąjungos teritorijos vietoje įvyko kelių eismo įvykis. Be to, prie žalos, kuri turi būti atlyginta, priskirtina ir nematerialinė žala. Taigi, anot LVAT, Direktyvos 2009/103/EB normomis aiškiai siekiama suteikti nukentėjusiems per eismo įvykius asmenims teisę į žalos (visų pirma, žalos turtui ir asmenims, įskaitant neturtinę žalą) atlyginimą, kurio dydis pagal nacionalinius teisės aktus nebūtų apribotas mažesne nei minėtoje direktyvos normoje nustatyta suma. LVAT akcentavo ir tai, kad valstybėms narėms paliekama diskrecija nustatyti didesnes garantijas, tačiau jokia Direktyvos 2009/103/EB norma nesuponuoja valstybės narės diskrecijos tokias garantijas apriboti taip, kad būtų paneigtas aptariamos nuostatos veiksmingumas.
Atsižvelgusi į tai, kad nacionalinės teisės norma expressis verbis apriboja eismo įvykio metu patirtos neturtinės žalos draudimo išmokos dydį maksimalia 5 000 Eur suma, teisėjų kolegija konstatavo, kad nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, kuris akivaizdžiai neatitinka Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio nuostatų tikslo ir yra nesuderinamas su tame straipsnyje nustatytomis pareigomis, taigi sudaro pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje.
LVAT pažymėjo, kad jei Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnis būtų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos teisėje, pareiškėjas turėtų teisę į kur kas didesnės neturtinės žalos atlyginimą, nei numatyta nacionaliniame įstatyme, ir tai leido konstatuoti esant tiesioginiam priežastiniam ryšiui tarp nevisiško Direktyvos 2009/103/EB perkėlimo ir pareiškėjo patirtos žalos.
Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija nutarė, kad administracinė byla turi būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo sprendžiant žalos ir jos dydžio nustatymo klausimus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo informacija
