Vaiko gyvenamosios vietos nustatymas – dėl ko ginčijamės?

Ar vaiko gyvenamoji vieta vis dar turi būti nustatyta būtinai tik su vienu iš tėvų? Toks mediatoriaus (neteisininko) kolegiškas pasiteiravimas paskatino mus – tuo metu santuokos nutraukimo ginčo tvarka teismo byloje aktyviai oponuojančius advokatus, papasakoti apie vieną atvejį. Tikimės, kad šis mūsų aprašytas atvejis, kaip šalims pavyko susitarti dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su abiem tėvais ir dėl to sutartimi galiausiai užbaigti ginčo bylą teisme, gali būti aktualus platesniam ratui žmonių.

Prieš ketverius metus ginčo tvarka nagrinėtoje santuokos nutraukimo byloje bendromis teismo bei proceso dalyvių pastangomis visus klausimus, įskaitant ir klausimus dėl vaiko, galiausiai pavyko išspręsti šalių pasirašyta ir teismo patvirtinta sutartimi[1]. Pagrindinė užduotis, kurią teko spręsti advokatams, derinant šalių galimą susitarimą dėl vaiko, buvo, kaip prie esamo teisinio reguliavimo sukurti praktinį abiejų atskirai gyvenančių tėvų lygiavertiškumą, kad nė vienas nesijaustų kažko netenkantis ar turintis mažiau galimybių. Atrodytų, argi ne būtent to ir siekia įstatymų leidėjas nustatytu teisiniu reguliavimu? Teoriškai taip, o praktiškai nustatytas teisinis reguliavimas kartu negyvenančių tėvų ginče dėl vaiko labai dažnai paskatina didelę tarpusavio konkurenciją ir „varžybas“. Kyla natūralus klausimas, o ką daryti?

Paruoštų atsakymų, ko gero, nėra, nes kiekvienas atvejis individualus. Vis dėlto, visų pirma, kalbant apskritai, yra būtina skatinti diskusiją apie tai, kaip Lietuvoje sprendžiami tėvų ginčai dėl vaikų ir kokie teisinio reguliavimo sprendimai galėtų palengvinti ginčą dėl vaikų išgyvenančių žmonių padėtį[2]. Antra, kai kalbame apie vaiko gyvenamosios vietos nustatymą, reikia (tiek apskritai teisinio reguliavimo prasme, tiek individualiai konkrečiu atveju) susivokti – dėl ko ginčijamės?

Teisiniai ginčai dėl vaikų Lietuvoje yra suprantami kaip tėvų ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir ginčai dėl bendravimo su vaiku tvarkos. Greta šių ginčų labai dažnai yra ir ginčas dėl vaiko išlaikymo. Ne kitoks buvo ir mūsų atvejis, apie kurį yra šis pasakojimas – byloje reikėjo išspręsti visus nurodytus klausimus. Aktualu platesniam ratui žmonių gali būti tai, kaip, dėl kokių sprendimų šiuo atveju šalims pavyko pasiekti susitarimą ir sudaryti sutartį, kuri savo esme tapo artima kiek kitokio pobūdžio dokumentui – bendratėvystės planui.

Esminiai momentai, kuriuos bendrai sistemoje galima įvardinti kaip tam tikrą originalų modelį, mūsų vertinimu, būtų trys: 1) eiliškumas, kuriuo buvo siekiama spręsti klausimus; 2) individualizuotas sprendimas dėl vaiko išlaikymo; 3) individualizuotas sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

Eiliškumas, kuriuo sprendžiami klausimai dėl vaiko, gali turėti esminės reikšmės jų išsprendimui ir pasekmėms. Mūsų atveju tai buvo patvirtina praktiškai. Tradiciškai klausimai dėl vaiko sprendžiami taip, kad pirmiausiai siekama atsakyti į klausimą, su kuriuo iš tėvų gyvens vaikas, o tuomet jau sprendžiama dėl bendravimo su vaiku tvarkos, vaiko išlaikymo. Dažniausiai ginčo šalys pasiklysta ir vaiko gyvenamąja vietą ginčo įkarštyje supranta, kaip „aukso puodą“, kurį būtinai turiu laimėti. Nuo to, gi, priklauso ant kieno pečių guls teismo sprendime nurodytos vaiko išlaikymo sumos mokėjimas – kas kuriam moka. Skatinama kova ir konkurencija. Tai ypač apsunkina šalių derybas dėl taikos sutarties. Kol nėra atsakymo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, tol svarstymai dėl kitų klausimų – vaiko išlaikymo ir bendravimo tvarkos – vyksta „kas būtų, jeigu būtų“ lygmenyje. Vis sugrįžtama prie „pagrindinio“ šalims ramybės neduodančio klausimo, atitinkamai formuluojant bei pasirenkant savo argumentus pokalbyje, t.y. tiesiogiai ar netiesiogiai įrodinėjama, kuris iš tėvų yra geresnis ar blogesnis. Svarbu pabrėžti, nors vaiko gyvenamoji vieta pagal įstatymą gal būti nustatoma tik su vienu iš tėvų, tačiau abu vaiko tėvai ir toliau lieka atsakingi už vaiką, jiems abiems priklauso ne tik tėvų valdžia, bet ir pareiga, kurie ją turi įgyvendint bendru sutarimu.

Mūsų bylos atveju šalių derybose dėl sutarties taikėme kitokį klausimų dėl vaiko sprendimo eiliškumą. Ir tai buvo efektyvu. Pirmiausiai, aptarėme šalių bendravimo su nepilnamečiu vaiku bendravimo tvarką, tuomet vaiko išlaikymo klausimą ir tik galiausiai vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą. Nenorime pasakyti, kad viskas įvyko per akimirką, be didelių diskusijų ar emocijų. Vis dėlto, bendra linija buvo tokia ir tai turėjo esminės įtakos šalių pokalbio tonui, atvėrė galimybes atsirasti įvairiems pasiūlymams ir juos svarstyti, kurti šalių bendradarbiavimą. Nurodytas klausimų sprendimo eiliškumas mūsų atveju buvo įtvirtintas ir šalių pasirašytos sutarties struktūroje: sutarties nuostatos dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo buvo aprašytos paskiausiai ir sekė po bendravimo tvarkos bei išlaikymo vaikui klausimų aptarimo.

Manome, kad šis metodas, gali būti aktualus daugeliu atvejų, galbūt galėtų padėti lengviau apsispręsti netgi ir teismui, nagrinėjant bylą ginčo tvarka. Pirmiausiai turėtų būti išsiaiškinama ar nustatoma, kaip kiekvienas iš tėvų, jiems nustojus gyventi kartu, toliau dalyvaus vaiko gyvenime (kas ką daro, kaip pasirūpina vaiko poreikiais, kada pasiima, kas ką perka, kada nuveža – bendratėvystės planas) – nes tokiu būdu tėvai realiai susivokia, kad ir toliau kokybiškai dalyvauja (gali dalyvauti) vaiko gyvenime. Ir tik tuomet pereiti prie klausimo dėl gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo – klausimai nebetenka „aukso puodo“ statuso.

Mūsų bylos atveju abi šalys, net ir nustojusios gyventi kartu bei pradėjusios teisminį ginčą, toliau rūpinosi savo nepilnamečiu vaiku, dalyvavo vaiko gyvenime. Todėl susitarimas dėl bendravimo su neilnamečiu vaiku tvarkos, o tiksliau dėl kiekvieno iš tėvų faktinio dalyvavimo vaiko gyvenime ir rūpinimosi kasdieninias jo poreikiais buvo pirmas ir pagrindinis nesutarimų kėlęs klausimas. Aplinkybė, kad šį klausimą aptarėme pirmiau nei kitus, manome, vėliau pasitarnavo daugeliu aspektų. Esmė ta, kad patys pokalbiai būtent šia tema, jai skirtos pastagos ir po jų galiausiai sutarta bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka, atsakė daug kitų abiems tėvams rūpimų klausimų, kiekvienam iš jų leido pasijusti saugiai ir lygiavertiškai dėl to, kad ateityje bus išlaikytas kokybiškas asmeninis santykis su vaiku, kiek tai galima padaryti, pasikeitus asmeninio gyvenimo aplinkybėms.

Toliau derybose sekė piniginis klausimas – kaip kiekviena iš šalių finasiškai dalyvaus išlaidose, kurios yra susijusios su jų nepilnamečio vaiko poreikių tenkinimu. Pirmiau išsiaiškinus dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos, klausimas dėl vaiko išlaikymo neišvengiamai buvo svarstomas jau atsižvelgiant ir įvertinant tai, kiek, kada ir kaip kiekviena iš šalių bus su vaiku, konkrečius paties vaiko poreikius ir ypatumus. Kaip dažnai būna, abi šalys pripažino, kad dalyvaus vaiko išlaidose, kad piniginių lėšų vaikui „negaila“, skirs tiek, kiek reikės ir galės. Vis dėlto, įstatymas numato, kad vienas iš tėvų turi mokėti vaiko išlaikymui skirtas lėšas kitam iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Išeitų, kad reikia susitarti dėl konkrečios kas mėnesį mokamos pinigų sumos ir mokėti jas kitam. Čia iškyla, klasikiniai tokių atvejų klausimai: Ar tikrai tiek reikia? Ar visas lėšas panaudos vaikui? Aš taip pat būnu su vaiku, viską perku ir už tą laiką dar turiu mokėti kitam išlaikymo pinigus? Žinoma, įstatymas numato tam tikrus instrumentus šiems klausimams spręsti. Vis dėlto, reikia pripažinti, kad ne tiek vaiko išlaikymui reikalingų lėšų suma, bet klausimai susiję su jų panaudojimu (skaidrumu), yra ypač dažnas šalių įtampos ir nepasitikėjimo vienas kitu šaltinis.

Kaip sprendėme paminėtas įtampas dėl vaiko išlaikymo klausimo? Šalių lygiavertiškumo šiuo aspektu praktinio įtvirtinimo ir vaiko išlaikymo lėšų panaudojimo skaidrumu. Individualizuoto sprendimo dėl vaiko išlaikymo, dėl kurio šalims pavyko susitarti, esmę sudarė šių elementų sistema: 1) Vaiko išlaidos skirstomos į tas, kurios susijusios su aplinkybe, kad vaikas tuo metu yra su vienu iš tėvų, ir išlaidos, kurios reikalingos vaiko poreikiams tenkinti, nepriklausomai nuo aplinkybės, su kuriuo iš tėvų tuo metu yra vaikas. 2) Kiekvienas iš tėvų visa apimtimi ir savo nuožiūra skiria lėšas vaiko poreikiams tuo metu, kai vaikas yra su juo, ir šios lėšos nėra apibrėžiamos konkrečia suma; 3) Išlaidos, kurios reikalingos vaiko poreikiams tenkinti, nepriklausomai nuo aplinkybės, su kuriuo iš tėvų tuo metu yra vaikas, yra apmokamos abiejų tėvų lygiomis dalimis. 4) Procedūra, kaip abu tėvai apmoka vaiko išlaidas lygiomis dalimis.

Šalys pasiekė sutarimą kokiai išlaidų kategorijai turėtų būti priskiriamos konkrečios su vaiku susijusios išlaidos. Tuo tarpu mes, advokatai, turėjome pasukti galvą, kaip patenkinti teisinio reguliavimo reikalavimus, kiek tai susiję su išlaikymo nepilnamečiui vaikui mokėjimu – vaiko išlaikymui skirtos lėšos privalo būti mokamos tam iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, ir tik vienam pastarajam priklauso teisė šias lėšas naudoti. Vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą dar palikus nuošalyje, pasivadovavome įstatymo nuostata, kad išlaikymą vaikui privalo teikti abu (!) tėvai.

Iš to sekė toks teisinis ir techninis sprendimas, dėl kurio šalys susitarė. Jis buvo grindžiamas prielaida, kad toks individualizuotas sprendimas dėl vaiko išlaikymo turėtų būti taikomas, nepriklausomai nuo to, su kuriuo vėliau būtų nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Buvo susitarta, kad: 1) abi šalys vaikui išlaikyti kiekvieną mėnėsį realiai įmoka sutartyje numatytą piniginių lėšų sumą (lygiomis dalimis), kaip vaiko išlaikymą; 2) šiems mokėjimams (vaiko išlaikymo lėšoms kaupti ir jas naudoti vaiko poreikiams apmokėti) yra atidaroma speciali sąskaita banke, sutartyje aprašant joje esančių piniginių lėšų panaudojimo tvarką; 3) prieigą prie šios sąskaitos banke ir teisę disponuoti joje esančiomis piniginėmis lėšomis lygiavertiškai turi abi šalys (panaudojant visas siūlomas technines galimybes, pvz. elektroninė bankininkystė, mokėjimo kortelė).

Galiausiai derybose pasiekėme tašką, kuomet šalims reikėjo apsispręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Iš vienos pusės, šalys įdėjo daug pastangų ir pasiekė sutarimą dėl, sakytume, visų esminių klausimų. Iš kitos pusės, net ir pasiekus tokią derybų dėl sutarties stadiją, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimas, šiuo atveju visiškai formalus, suveikė kaip stiprus dirgiklis. Ir šalis dėl to galima visiškai suprasti – įprastas formalus vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų nagrinėjamu atveju niekaip nederėjo su šalių lygiavertiškumu, dėl kurio praktinės išraiškos kitais klausimais dėl vaiko šalys jau buvo sutarusios.

Sprendimas, kurį pavyko rasti dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, manome, buvo ir originalus, ir atitinkantis įstatymo reikalavimus, ir atveriantis kelią šalių parašams ant sutarties. Vadovavomės įstatymo nuostata, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu (!) iš tėvų. Vienu metu. Tačiau įstatymas taip pat numato, kad vaiko gyvenamoji vieta gali būti keičiama. Klausimus dėl vaiko, visų pirma, tėvai sprendžia bendru sutarimu. Mes neįžvelgėme prieštaravimo įsatymui, kad jau tuo metu šalių sudaromoje sutartyje negalėtų būti susitarta dėl vaiko gyvenamosios vietos keitimo ateityje, įvykus sutartyje nustatytai sąlygai ar suėjus apibrėžtam terminui. Tokiu būdu šalių sudarytoje sutartyje buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, kartu numatant, kad vaiko gyvenamoji vieta periodiškai yra pakeičiama, „automatiškai“ nustatoma su antruoju iš tėvų rotacijos principu. Nagrinėjamu atveju, šalys apsisprendė, kad formali vaiko gyvenamoji vieta kiekvienų kalendorinių metų pirmą pusmetį nustatoma su vienu, o antrąjį  – su antruoju iš tėvų. Šioje vietoje dar kartą pažymėsime, kad kitos sutarties nuostatos dėl vaiko – bendravimo tvarka ir vaiko išlaikymas – veikia nepriklausomai nuo to, su kuriuo iš tėvų nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Tokio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kaip ir visos sutarties, prieštaravimo įstatymui nenustatė ir bylą išnagrinėjęs teismas. Teismo sprendimas buvo priimtas, o sutartis patvirtinta.

Žinoma, kyla ir tuo metu mums kilo klausimas, o kas bus, jeigu sutartis neveiks, jeigu šalys nesugebės derintis ir bendradarbiauti sprendžiant klausimus dėl vaiko pagal tokį modelį? Nepaisant to, kodėl ėjome į priekį ir teismui teikėmė tvirtinti tokią sutartį? Visų pirma todėl, kad matėme, kiek pastangų įdėjo pačios šalys dėl sutarties, kurios klausimus išsprendė savo pačių sprendimu ir taip sukūrė lygiavertiškumu ir bendradarbiavimu pagrįstą modelį savo pasikeitusiems santykiams. Vien dėlto buvo didelė tikimybė, kad modelis veiks, o kartu nesuteiks paskatų ar motyvo jį griauti. Iš kitos pusės, gerai suprantame, kad gyvenimo aplinkybės, poreikiai, požiūriai laikui bėgant gali keistis, todėl šalių sutartis aiškiai numatė, pakartotama įstatymo nuostatas, kad bet kuri iš šalių, nepavykus išspręsti klausimų bendru sutarimu, turi teisę kreiptis į teismą ginčo tvarka dėl sutartimi išspręstų klausimų, susijusių su vaiku, pakeitimo.

Tai, jog sukurtas modelis iki šiol veikė, patvirtino ir mūsų buvę klientai, į kuriuos prabėgus beveik ketveriems metams nuo bylos užbaigimo, kreipėmės dėl atgalinio ryšio apie modelio veikimą ar neveikimą.

Nesiimame vertinti ar modelis labai geras ar labai blogas, nemanome, kad jis yra be trūkumų, kad jis tinkamas visiems atvejams. Kaip minėjome, kiekvienas atvejis turi būti vertinamas individualiai. Mums svarbiausias kriterijus šiuo atveju buvo tas, kad prabėgus beveik ketveriems metams, įsitikinome, kad modelis nagrinėjamu atveju buvo gana efektyvus ir veikė. Taip pat norėtume pabrėžti, kad modelis, ko gero, yra galimas ir įmanomas tik tais atvejais, kai yra grindžiamas atsakinga bendratėvyste ir šalių gebėjimu savarankiškai ar su pagalba patiems bendru sutarimu išspręsti su vaiku susijusius klausimus, tiek svarbesnius, tiek ir kasdieninius. Tikime, kad tokius santykius gebančių kurti ir palaikyti atskirai gyvenančių tėvų yra pakankamai daug.

Kurkime bendradarbiavimą. Susitarti galite!

Tekstą parengė Mindaugas Vaičiūnas, advokatų profesinės bendrijos „Vaičiūnas ir Vaičiūnas“ šeimos bendradarbiavimo advokatas, Artūras Vaišvila, advokatų profesinės bendrijos “TRINITI JUREX” advokatas, asocijuotasis partneris.

[1] Pirmosios instancijos teismo sprendimas santuokos nutraukimo byloje, kuriuo buvo patvirtinta šalių sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių ir su tuo susijusių klausimų, įskaitant dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, šalių bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo bei nepilnamečio vaiko išlaikymo, buvo priimtas 2017 m. lapkričio 9 d. civilinėje byloje Nr. e2-3340-897/2017. Teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, nebuvo skundžiamas apeliacine tvarka, nurodyto teismo sprendimo, kiek tai susiję su klausimais dėl nepilnamečio vaiko, iki šiol nebuvo siekiama pakeisti įstatymų nustatyta tvarka.

[2] M. Vaičiūnas. Tėvų ginčai dėl vaikų – kurkime sprendimo sistemą ir nuoseklumą. https://www.teise.pro/index.php/2021/03/14/m-vaiciunas-tevu-gincai-del-vaiku-kurkime-sprendimo-sistema-ir-nuosekluma/